„Lietuvos užsienio reikalų ministras nutaikė Lietuvą kaktomušos su Pekinu kryptimi ir nematyti, kad bandytų stabdyti. Netrukus po to, kai 2020-ųjų gruodį jis užėmė pareigas, G. Landsbergis paskelbė, kad Lietuva nebedalyvaus taip vadinamoje 17+1 diplomatinėje iniciatyvoje, kurią Kinija naudoja siekdama bendradarbiauti su Centrinės ir Rytų Europos šalimis.
Netrukus Lietuva užsitraukė Pekino įsiūtį leidusi Taivanui įkurti savo „taivaniečių“ atstovybę Vilniuje. (Kinija laiko salą savo šalies dalimi ir pageidauja, kad ji būtų vadinama Taipėjumi)
Skirtingai nei didžiosios ES šalys, tokios kaip Prancūzija ar Vokietija, kurioms kritiškai svarbus prekybinis ryšys su antrąja didžiausia ekonomika pasaulyje, kad šalių gamyba ir toliau augtų, ar kitos, tokios kaip Vengrija ir Graikija, sulaukusios ženklių Pekino investicijų, Lietuva nedaug praranda supykdžiusi Kiniją. Tai reiškia, kad jai nėra poreikio užsimerkti prieš žmogaus teisių pažeidimus. Šalis taip pat turi ilgametę patirtį kovoje su didžiosiomis pasaulio jėgomis, nuo pat komunizmo žlugimo laikų reguliariai besigalynėjant su okupante Rusija.
39-erių Landsbergiui dvikova su Kinija yra šeimos reikalas. Jo senelis Vytautas Landsbergis taip pat užstojo Tibetą savo kelionės į Pekiną 2000-aisiais metu, kuomet jis atstovavo Lietuvos parlamentą. Lietuvos valdžios atstovai akcentuoja, kad šalis nesirengia mesti iššūkio Pekino „Vienos Kinijos“ politikai, tačiau užėmusi dabartinę poziciją – ir atsisakanti trauktis – Lietuva įtraukia savo ES partneres į vis blogėjančius santykius su Pekinu.“, – rašoma „Politico“.
Įtakingiausias Europos politikas, anot „Politico“ yra „politinis technokratas“, Italijos premjeras Mario Draghi. Jokiai partijai nepriklausantis buvęs Europos Centrinio Banko vadovas „tvirtai prisidėjo prie nacionalinės politikos Romoje vystymo ir išlaikė stabilumą šalyje, kuri siekia išbristi iš pandemijos keliamų ekonominių iššūkių“.
