Dvynėms Maria ir Katy Campbell buvo vos 11 metų kai jos nugirdo tėvų pokalbį apie jų figūras. Maria prisimena: „Stovėjome viršuje ant laiptų ir nugirdome tėčio pastabą: jos moteriškėja, ir ima ryškėti jų klubai.“ Dauguma žmonių į tokią pastabą paprasčiausiai neatkreiptų dėmesio, bet Maria ir Katy tai priėmė labai rimtai.
„Mus įsiutino toks tėčio komentaras, - sako Katy (33 m.). - Todėl tą pačia dieną mes nustojome valgyti, kad „netektumėme savo klubų. Norėjom pamokyti abu tėvus.“
Tokiu būdu „nubausdamos“ tėvus, merginos susigadino apie 20 savo gyvenimo metų.
Anoreksija (nuotr. Nick Holt)
„Esu tarsi apsėsta: skaičiuoju kalorijas, stengiuosi mažai valgyti ir galvoju, koks mano svoris bus rytoj“, - sako viena iš seserų. Šiandien jaunos moterys, vaikiškais kūnais, sutinka kovoti, kad pakeistų savo gyvenimus.
Merginų tėvai Christy (58 m.) ir Clare (56 m.) apimti nevilties bene puse savo gyvenimo praleido įvairiose reabilitacijos klinikose. Šiandien dvynės vėl gulasi į ligoninę, kad kovotų su anoreksijos pasekmėmis.
„Per šią ligą aš praradau viską: gyvenimą, namus, darbą, plaukus...viską“, - sako Maria, sverianti 38 kilogramus. Katy, sverianti dar mažiau nei jos sesuo prisipažįsta: „Aš daugiau nebegaliu vaikščioti, man skauda nugarą, mano širdies plakimas neritmingas, o nuo diuretikų, mano inkstų veikla taip pat sutriko.“
Britanijoje tik viena iš 100 moterų (15-30 metų amžiaus) serga anoreksija būdama paaugle. Nors priežastys ir nėra tiksliai žinomos, ekspertai tikina, kad liga gali būti paveldima arba emocinių ir psichologinių problemų pasekmė.
„Maria pradėjo vesti maisto dienoraštį, kuriame rašė ko ir kiek suvalgydavom. Dažnai praleidinėdavom pusryčius ir daug sportuodavom rytais ir po pamokų. Kilogramai tirpo taip greitai, kad apimtos adrenalino norėjome numesti dar daugiau svorio, - tikina Katy. - Turėjome savotišką sistemą: 6 dienas badavome, suvartodamos vos 400 kalorijų per dieną, o septintąją dieną valgėme viską kas pasitaikydavo po ranka, pyragėlius, traškučius, duoną, makaronus.“
Anoreksija (nuotr. Nick Holt)
„Tėvai iš pradžių net nenutuokė apie tokį mūsų elgesį, nes maistą slėpdavome po radiatoriais, stalčiuose, pianine, kol galiausiai jis nukeliaudavo į šiukšlių dėžę“, - sako Maria.
„Kai mums suėjo 15 metų, mama ėmė pastebėti, kad pernelyg sulysom. Ji ėmė prižiūrėti mus valgančias, tačiau su sese susitarėm, kad viena iš mūsų atitrauks mamos dėmesį, kol kita paslėps maistą rankovėse. Tik dabar suprantame kokia pražūtinga ši liga“.
„Sulaukus šešiolikos mums vis neprasidėjo menstruacijos. Gydytojai tikino, kad reikia priaugti daugiau svorio, tačiau į jo pastabas net neatsižvelgėme.“
Nepaisant merginų ligos, jos mokėsi puikiais pažymiais ir buvo priimtos į Royal Free ligoninės medicinos mokyklą Londone.
„Mokykloje per visą dieną išgerdavome po vieną puodelį kavos ir suvalgydavome po gabalėlį šokolado. Tokiu būdu Katy numetė dar daugiau svorio ir buvo išvežta į ligoninę reabilituotis. Tam tikra prasme, varžėmės su Katy, niekada nenorėjau sutikti, kad ji už mane geresnė, todėl buvau pasiryžusi numesti dar 10 kilogramų, kad sverčiau tiek pat kiek ir ji“, - pasakoja Maria.
Dėl tokios dvynių konkurencijos, jos buvo gydomos skirtingose ligoninėse. „Per lašelinę mums „suleisdavo 3 000 kalorijų“ per dieną bei buvom priverstos valgyti. Nematydama sesers, abejojau ar Katy valgo tiek pat kiek aš, o galbūt nieko nevalgo. Dėl šios priežasties po valgio išsivemdavau, kad maistas neitų į kūną. Po trijų mėnesių man pavyko numesti minėtuosius kilogramus ir susilyginti su seserimi.“
Neįtikėtina, bet 2009 metais seserys baigė medicinos mokyklą ir dabar yra kvalifikuotos gydytojos. Jos gyvena šiaurės Londone, Finchley mieste. Kokia jų ateitis? Kokie santykiai su vyrais?
„Deja, nei viena iš mūsų neturėjome vaikino, - tikina Maria. – Per savo ligą neturėjome galimybės bendrauti ir susitikinėti su vaikinais.“
Anoreksija (nuotr. Nick Holt)
„Norėčiau turėti kūdikį, bet abejoju ar tai įmanoma. Kai kurie gydytojai tikina, kad galėčiau lauktis, jei priaugčiau daugiau svorio, kiti mano, kad liga nepataisomai paveikė mano vaisingumą“, - pasakoja Katy. Tą patį galvoja ir Maria: „Jei mano kūno masės indeksas siektų bent 20, galbūt šiandien galėčiau turėti vaikų.“
„Mes norime turėti vyrus, vaikų, šeimas, bei susigrąžinti savo sveikatą – ir, tikime, kad dar ne per vėlu. Esame pasiryžusios pasveikti ir apsukti savo gyvenimus 180 laipsniu kampu.“
Motinos laiškas
Laiške Marios ir Katy mama, rašytoja Clare Campbell (56m.) atskleidžia savo istoriją:
Per mūsų vestuvių metines gimus dvynukėms tapome laimingiausia šeima pasaulyje. Tačiau anoreksija „pasiglemžė“ abi dukras. Pati savo kailiu patyriau kas yra ši liga. 1970-aisiais sirgau anoreksija, tačiau mano tėvas, bendrosios praktikos gydytojas, laiku nusiuntė pas ginekologą ir man buvo diagnozuota liga. Nors ir sunku buvo prisiversti valgyti, ir negalvoti apie svorį, man pavyko susidoroti su šia mintimi. Šiandien, dėl dukrų ligos galiu kaltinti tik save.
Kai mergaitėms buvo 14 metų, iš mokyklos gaudavau laiškus, su mokytojų pastabomis apie jų svorį. Taip pat buvo minima, kad priešpiečiams jos suvalgydavo kriaušę su dietine kola. Tada rimtai susirūpinau jų sveikata. Kalbėdama šia tema su dukromis, likau nesuprasta, jos viską neigė ir tikino valgančios pakankamai. Nuo to laiko rasdavau maisto stalčiuose, už spintelių ar po lova. Po apsilankymo pas šeimos gydytoją, aš buvau nuraminta neva tai tokia fazė, kai mergaitės nevalgo. Per kitus trejus metus mergaitės toliau nyko akyse. Galiausiai gydytojai patvirtino, kad Katy ir Maria serga anoreksija bei varžosi tarpusavyje, kuri yra lieknesnė.
Tik kita motina, auginanti anoreksija sergantį vaiką, gali suprasti mano beviltišką situaciją. Vis dėlto, atrodė, kad situacija pasikeis mergaitėms įstojus į medicinos mokyklą, tikėjausi, kad į sveikatą jos pradės žiūrėti rimčiau. Kiekvieną jų priaugtą kilogramą sutikdavome tarsi stebuklą, po kurio sekė dar didesni nusivylimai: svorio mažėjimas, reabilitacijos klinikos.
Tik šiandien žiūrėdama į dukras, turiu bent mažą vilties kruopelytę, kad jos suprato savo klaidas ir viską padarys, kad išsigydytų. Tai mano, kaip mamos, didžiausias noras.
