Ir nors Svajūnė sunkias kančias jau paliko praeityje ir yra sveika, vis dėlto su nuoskauda prisimena tą, kaip ji pati sako, biurokratinį gydymo mechanizmą, per kurį ir taip sunkios ligos gydymas tampa dar sunkesnis.
Diagnozė negailestinga
Svajūnė 2016-aisiais su baime pasitiko karčią realybę – pasidariusi vėžio žymens tyrimą paaiškėjo, kad vėžinių ląstelių jos kraujyje yra per daug, Moteris atvira: niekad nemanė, kad galėtų susirgti tokia liga. Po to sekė ilgos ir alinančios vėžio rūšies paieškos ir eilės tyrimų. Galiausiai gydytojai paskelbė diagnozę, kurios išgirsti Svajūnė nelinkėtų nei vienai moteriai – 4 stadijos kiaušidžių vėžys.
Dar labiau baimę Svajūnei kėlė gydytojų siūlomas gydymo planas. Medikai neslėpė – vėžys taip išplitęs, kad teks šalinti visą gimdą. Po to seks alinantis chemoterapijos seansas: įspėjo, esą chemijos kursas bus stiprus, todėl neteks plaukų, lydės nuolatinis pykinimas ir bendras silpnumas. Ir tai, kaip gydytojai pranešė Svajūnei, esą gali nepadėti. Ar gydymas pasiseks, paaiškės tik po reabilitacijos ir pakartotinių tyrimų.
Gydymas nepadėjo
Išgyvenusi sunkią operaciją, alinančią chemoterapiją, Svajūnė pakartojo tyrimus. Gydytojų spėjimai prieš pirmąją operaciją pasitvirtino – vėžys išplitęs labiau, nei manyta. Sužinojusi rezultatus, kaip ji sako, žemė išslydo iš po kojų – vėžinių ląstelių žymenys rodo, kad yra dar vienas vėžio židinys: tam, kad sužinotų, ar jis piktybinis ir kokio dydžio, teko kartoti ilgus tyrimus iš naujo.
Čia pat Svajūnę pasitiko dar viena diagnozė – krūties vėžys. Medikų siūlomas gydymas šalinti visą krūtį, o po to taikyti imunoterapiją. Kaip sako pati Svajūnė, šį gydymą jai išgyventi buvo lengviau, esą pooperacinė būsena buvo lengvesnė, o ir imunoterapija neturėjo tokio stipraus šalutinio poveikio, kaip chemoterapija.
Ant sveikatos apsaugos sistemos laiko pyktį iki šiol
Nors du sunkūs gydymai jau praeityje, vėžys iki šiol neatsinaujina, vis dėlto Svajūnė sako jaučianti pyktį ant sveikatos apsaugos sistemos, kuri be galo apsunkina ir taip skausmingas ligas tenkančiam išgyventi žmogui.
„Gyvenu kaimelyje, artimiausias šeimos gydytojas – už 10 kilometrų esančiame miestelyje, tekdavo nuolatos važinėti pratęsti nedarbingumo pažymos. Pati nevairuoju, tekdavo sėsti į autobusą. O ir tas iki ambulatorijos neveža. Nuo stotelės iki gydytojo durų – virš kilometro, o jį įveikti po operacijos ir „pripumpuotai“ chemijos, būdavo tikras iššūkis“, – pasakoja Svajūnė.
Be nuolatinio ambulatorijos slenksčio mynimo nedarbingumo pažymai pratęsti, Svajūnei dar tekdavo vykti ir į gretimo miesto polikliniką, kurioje reikėdavo atlikti tyrimus. „Ambulatorijoje galima atlikti tik kraujo ir šlapimo tyrimus, o man atlikti tekdavo „puokštėmis“ pačių įvairiausių, todėl reikėjo važinėtis į gretimą miestą, kuris už 25 kilometrų. Čia irgi važiuodavau autobusu, kelionės būdavo varginančios, dar labiau vargindavo eilės šalia gydytojų ir laboratorijų durų. O dar dažnai tekdavo ir sostinės klinikose lankytis tyrimams, kurių negalėdavo atlikti poliklinika“.
Paklausus Svajūnės, kas ją labiausiai nuvylė taip artimai susipažinus su sveikatos apsaugos sistema, ji teigia, kad vienas nutikimas ją ypač suerzino. „Siaubingos būklės, po sunkios pirmos operacijos, su išrašais apie ligą atvykau pas savo šeimos gydytoją miestelio ambulatorijoje. Šis man rėžė, kad po operacijos nedarbingumo klausimu turėčiau kreiptis pas prižiūrinčią ginekologę ir nedarbingumo jis neišrašys. Aš nežinojau, ar čia taip galima, bet sukandusi dantis grįžau į stotelę ir nuvažiavau tiesiai į miesto polikliniką“.
Gydytojas gali atsisakyti skirti nedarbingumą, bet...
Lietuvos šeimos gydytojų sąjungos pirmininkė Toma Kundrotė atskleidė, kad šeimos gydytojas gali atsisakyti skirti nedarbingumą, jei atvykęs žmogus neturi medicininių išrašų, įrodančių, kad nedarbingumas asmeniui reikalingas. Tačiau, pasak T. Kundrotės, tą pačią nedarbingumo pažymą gali išrašyti ir bet kuris kitas gydytojas – ir ta pati ginekologė, pas kurią buvo nukreipta pacientė. Svarbiausia turėti medicininius išrašus, kurie įrodo nedarbingumo pažymos poreikį.
To paties pasiteiravus Sveikatos apsaugos ministerijos, Spaudos tarnybos vedėja Valda Dirginčienė atsakė, kad atvejais, kai kyla įtarimų dėl galimai nekokybiškai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, pacientai ar jų atstovai turi ginti savo teises ir kreiptis pirmiausiai į asmens sveikatos priežiūros įstaigą. Jei gydymo įstaigos atsakymas netenkintų, tokiu atveju galima kreiptis į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą.
Liga atsitraukė, bet gydymo įstaigos vis dar kaip namai
Svajūnė pasakoja, kad nors liga jau atsitraukė, vis dėlto gydymo įstaigose ji vis dar dažnas svečias: „Kai kuriuos vaistus reikės vartoti kone iki gyvenimo galo, o juos išrašo dozuotai, pavyzdžiui, kad užtektų mėnesiui. O po to vėl reikia važiuoti išsirašyti. Man tai atrodo absurdas, juk neimsiu ir nemesiu tų vaistų vartojimo. Arba, turiu invalidumą. Pirmą kartą davė metams ir po to reikėjo vėl važiuoti ir įrodinėti, kad išoperuota gimda pas mane vėl neatsirado. Ir pratęsė dar dviem metam. Tai po jų ir vėl reikės įrodinėti, kad esu neįgali“.
Svajūnė sako, kad tokios ligų „puokštės“ niekam nelinkėtų. Taip pat nelinkėtų jomis susirgti kaimo gyventojams. „Jei gyveni nuošaliau, jei esi likęs vienas, neturi artimųjų, kurie gali padėti, nevairuoji, tai tos kelionės, kurių būdavo ir kelios savaitėje, išvargindavo taip, kad norėdavosi pasiduoti. Už abi ligas sunkiau buvo iškęsti tik ilgas eiles pas gydytojus ir keliones“, – apie išgyventus vargus pasakoja Svajūnė.
Moteris sako, kad nors liga jau kelis metus palikta praeityje, ji bijo, kad vėžiai atsinaujins. Tačiau čia pat priduria, kad bijo ji dėl tokio sudėtingo biurokratinio sveikatos apsaugos mechanizmo, o ne dėl sunkaus ligų gydymo: „Visos ligos yra įveikiamos, ypač, kai esi prižiūrima profesionalų. Esu be galo dėkinga savo gydytojams, jie nuostabiai manimi rūpinosi. Tačiau tas vaikymas per gydymo įstaigas – to silpnam žmogui gali būti per daug“.
