Antradienį Lietuvos dailės muziejus išplatino pareiškimą, kuriame neigiami teiginiai, paskelbti dienraščio "Lietuvos žinios" sausio 19 dienos numerio straipsnyje "Dramblio užpakalis, ne Bonos skrynia" ir LNK televizijos laidoje "Paskutinė instancija".
Siūlome susipažinti su Valdovų rūmų ekspozicijos rengėjų kontrargumentais:
1. Teiginys, jog už 19,5 mil. Lt. „tepavyko apstatyti mažiau nei pusę Valdovų rūmų menių“, neatitinka tikrovės, nes už šias biudžeto lėšas, remiantis konkrečiais ekspozicijų įrengimo planais, įsigyta apie 80–90 proc. reikalingų autentiškų vertybių Valdovų rūmų interjero ekspozicijai, t. y. menėms, kuriose buvo istoriniai reprezentaciniai apartamentai, įrengti.
2. Teiginys, jog Valdovų rūmus „dailės istorikai pavadino pačia prasčiausia pastarųjų metų pastato rekonstrukcija“ neatitinka tikrovės, nes tai buvo tik kai kurių, t. y. dalies dailės istorikų nuomonė.
3. Lietuvos dailės muziejui ir šio muziejaus direktoriui Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2002 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 357 ir 2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. ĮV-55 buvo pavesta ne „Valdovų rūmus apstatyti išskirtiniais baldais ir niekučiais“, o „parengti ir įgyvendinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir pritaikymo reprezentacinėms, muziejinėms ir edukacinėms funkcijoms programą, vykdyti Valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų sukūrimui būtinus taikomuosius tyrimus, interjerams ir ekspozicijoms reikalingų kultūros ir meno vertybių paieškas, jų įsigijimo, restauravimo, kaupimo, parengimo eksponavimui ir laikino saugojimo funkcijas“.
4. Seniausias šiuo metu Lietuvoje esantis ir vienas vertingiausių senųjų meninių audinių „Dramblių eisena“ (XVI a. pradžioje sukurto gotikinio gobeleno fragmentas) įsigytas ne už 200 tūkst. Eurų, kaip klaidinančiai buvo teigiama, o beveik 7 kartus pigiau – už 30 tūkst. Eurų. Be to šis audinys įsigytas ne Lietuvos dailės muziejaus už iš biudžeto skirtas lėšas, o Valdovų rūmų ekspozicijai nupirktas Valdovų rūmų paramos fondo už rėmėjų suaukotas lėšas (ši informacija pateikta ir ekspozicijos etiketėse Taikomosios dailės muziejuje, ir duomenų bazėje internete). Gobeleno fragmento kompozicijos centre yra trijų moterų ir trijų vaikų figūros.
5. Valdovų rūmų interjerams perkamos retos, unikalios, vienetinės XV–XVII a. pirmosios pusės (vėlyvosios gotikos, renesanso ir ankstyvojo baroko epochų) vertybės, kurių Lietuvos kultūros paveldo institucijų rinkiniuose beveik nėra, o europinė šių vertingų taikomosios ir vaizduojamosios dailės kūrinių pasiūla taip pat nėra didelė, jų suradimas ir atranka labai sudėtinga, specializuota, neleidžianti taikyti unifikuotų bendrųjų tipinių viešųjų pirkimų kriterijų. Todėl Valdovų rūmų interjerų vertybių pirkimams taikomos Viešųjų pirkimų įstatymo 56 str. 1 dalies 3 punkto nuostatos – neskelbiamos derybos. Tokią viešai neskelbiamų derybų praktiką visuotinai naudoja Europos Sąjungos valstybių ir kitų šalių muziejai, įsigydami ekspozicijų plėtrai būtinas meno ir kitas unikalias vertybes.
6. Tikrovės neatitinka teiginys dėl Lietuvos muziejų rinkiniuose saugomų vertybių, tinkamų Valdovų rūmų ekspozicijai. Valdovų rūmų egzistavimo epochas (gotiką, renesansą ir ankstyvąjį baroką) atspindinčių baldų, gobelenų ir kitų taikomosios dailės kūrinių Lietuvos muziejuose yra vienetai, jie dažniausiai niekaip nesusiję nei su Lietuvos valdovais, nei su jų rūmais, o dažnai – ir su Lietuva. Be to, šios pavienės vertybės dažnai yra muziejų ekspozicijų pagrindiniai akcentai, todėl negalėtų būti skolinami Valdovų rūmams. Tiesa, dėl dalies Lietuvos ir užsienio institucijose saugomų lituanistinių vertybių deponavimo Valdovų rūmų ekspozicijoms yra tariamasi ar netgi susitarta. Tikrovės neatitinka ir teiginys dėl lituanistinių vertybių kopijų darymo būtinumo. Taikomosios dailės muziejaus ekspozicijoje jau dabar rodomos kelios Lietuvos valdovų ir didikų garsiausių portretų kopijos. Unikalių, vienetinių lituanistinių kūrinių, galimų sieti ir su Valdovų rūmais, aukšto meninio lygio kopijų darymas bus tęsiamas ir toliau.
7. Valdovų rūmams įsigytos vertybės nupirktos ne „kuo didesne kaina“, ne „beprotiškomis kainomis“ ar „protu nesuvokiamomis kainomis“, o priešingai, dažnai gerokai mažesne, nei vidutinė panašių vertybių rinkos kaina. Tai nesunku nustatyti padarius rinkoje (aukcionuose, antikvariatuose, mugėse, privačiose kolekcijose) esančių vertybių kainų statistinę analizę. Dauguma vertybių įsigyjamos nerestauruotos ir restauruojamos Lietuvoje. Beje, XVII a. itališka kasonė įsigyta už 7 tūkst. Eurų, t. y. iš esmės už tą sumą, kuri buvo nurodyta kaip reali. Gi aukcionuose pateikiamos pirminės vertybių kainos šaukimų metu dažnai pakyla kelis ar net keletą kartų. Be to, prie galutinės aukciono kainos būtina pridėti 25 proc. komisinius ir kitus mokesčius. Visa tai sudaro galutinę aukcione įsigyjamos vertybės kainą. Būtina priminti, kad netgi garsiausi Sothebys ar Christies aukcionai patys organizuoja ekspertizių parengimą, patys parenka ekspertus ir niekaip neatsako už jų pateiktų išvadų patikimumą.
8. Tikrovės neatitinka teiginys, kad Valdovų rūmų eksponatai įsigyjami ir saugomi slaptai. Dauguma Valdovų rūmams įsigytų vertybių nuo 2005 m. viešai eksponuojama Taikomosios dailės muziejuje. Valdovų rūmų ekspozicijoms įsigyjamų vertybių kainos, įsigijimo šalis, eksponato vertė ir reikšmė konkrečiai ekspozicijai nuo 2007 m. išsamiai skelbiama internetinėje svetainėje specialiai sukurtoje duomenų bazėje, kuri nuolat pildoma. Beje, įsigyjamų vertybių kainų paprastai Europos muziejai neskelbia.
9. Stalas, informacijoje vadinamas „darbastaliu“, yra įsigytas už maždaug 87 tūkst. Lt., o ne „apie 100 tūkst. Lt.“ (tiksli informacija paskelbta duomenų bazėje). Jis yra didikų rūmų arba miesto patricijų rezidencijos ne reprezentacinių patalpų (pvz., sargybinės, antikameros, raštinės ar pan.) baldas, kokių ir šiandien galima matyti Florencijos ar Venecijos rūmų ekspozicijose. Sužalotas jis buvo XVIII ar XIX a. Beje, pvz., garsioji Medici giminė bei daugelis kitų italų aristokratų taip pat kilo iš Florencijos miesto patricijų, o ne nobilių.
10. Teiginys, kad „tikrų vertybių išvežti jokia valstybė neleidžia“, neatitinka tikrovės, nes įvairiose valstybėse taikomos įvairios teisinės normos kilnojamų kultūros vertybių išvežimui. Iš kai kurių valstybių negalima išvežti jokių vertybių, senesnių nei 50 m. Kai kuriose yra nustatytos kainų ribos, o kai kur pačios didžiausios vertybės įrašomos į nacionalinių vertybių sąrašus. Nuo karų mažiau nukentėjusiose valstybėse tvarka yra liberalesnė, reikalingi leidimai vertybių išvežimui, kurie tampa ir papildomomis autentiškumo garantijomis. Tad tikras vertybes dauguma Vakarų Europos valstybių išvežti leidžia, išskyrus toms valstybėms išskirtinę nacionalinę reikšmę turinčias vertybes.
11. Valdovų rūmų vertybių įsigijimui Kultūros ministerijos yra patvirtinti griežti chronologiniai, tipologiniai, kilmės, meninės vertės ir kiti kriterijai. Visos vertybės įsigyjamos remiantis šiais kriterijais. Jie garantuoja, kad Valdovų rūmuose bus sukurtos tipingos stilistikos ir istorinę paskirtį tiksliai atspindinčios interjerų vizijos, pagrįstos moksliniais tyrimais, ikonografija ir analogijomis. Daugelyje Vidurio Europos šalių (Lenkijoje, Vokietijoje, Vengrijoje ir kt.) istorinių rezidencijų nėra išlikę nei vieno baldo ar kito taikomosios dailės kūrinio, kuris turėtų bent kokį tiesioginį ryšį su konkrečiais rūmais. Tačiau dėl to šie eksponatai nepraranda savo savaiminės meninės vertės. Tikrovės neatitinka teiginiai, kad Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje visi eksponatai yra tiesiogiai susiję su šia rezidencija ir Lenkijos valdovais. Krokuvos pilies interjerų ekspozicijoje, pvz., nėra nei vieno baldo, kuo nors susijusio su šiais rūmais ar Lenkijos valdovais. Tačiau šioje pilyje atkurti moksliškai pagrįsti istorinių interjerų įvaizdžiai, panaudojant su rūmais niekuo nesusijusius, bet tam tikrų epochų stilistikas ir istorines paskirtis atspindinčius baldus bei kitus meno kūrinius. Taip, Krokuvos Vavelyje yra saugomi Žygimanto Augusto gobelenai, dalis lobyno eksponatų taip pat siejami su Lenkijos valdovais. Vilniaus rūmuose taip pat numatytos plačios autentiškų radinių ekspozicijos. Interjerams įsigytos kelios dešimtys lituanistinių vertybių (žemėlapių, knygų, indų ir kt.).
12. Lombardijoje XVI a. pradžioje sukurta kasapanka yra išskirtinė savo menine verte. Ji bet kuriuo atveju atspindi laikotarpį, kai Bona Sforca buvo susijusi su Milano kunigaikštyste, Lombardija, kur kelis metus gyveno. Beje, greta Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės titulų, Bona Sforca dažniausiai naudojo Bario ir Rosano kunigaikštienės, o ne Neapolio ir Aragono princesės titulus. Būtina priminti, jog Lombardija yra Italijos, o ne Prancūzijos regionas, kaip klaidingai yra teigta.
13. Tikrovės neatitinka teiginys, kad už „skrynutę, labai primenančią Kaziuko mugės dirbinius, suplota per 100 tūkst. Lt.“, nes ši XVI–XVII a. tipinga itališka brangenybių, svarbių dokumentų ir kitų vertybių saugojimui skirta skrynutė įsigyta už maždaug 22 tūkst. Lt., t. y. daugiau nei 4 kartus pigiau, nei buvo teigiama. Beje, Žygimantas Augustas savo brangenybes Valdovų rūmuose saugojo 16 skrynučių, kurių dalis galėjo būti panašios į šią.
14. Tikrovės neatitinka teiginys, kad vykdant archeologinius tyrimus „sunaikintas istorinis medinis Vilnius“, nes yra vykdoma fotofiksacija ir kiti fiksavimo darbai, dauguma radinių yra konservuojami ir restauruojami bei bus eksponuojami Valdovų rūmuose.
15. Tikrovės neatitinka teiginys, kad „visi tie baldžiukai perkami tiesiog Europos sendaikčių parduotuvėse, akis į akį susitarus su antikvaru“. Valdovų rūmų interjerų vertybės įsigyjamos garsiausiuose Europos antikvariatuose, kurių savininkai yra atestuoti meno vertybių ekspertai, parduodantys eksponatus garsiausiems pasaulio muziejams, taip pat garsiausiose antikvarinių vertybių mugėse. Dalis Valdovų rūmams įsigytų vertybių yra publikuota Europos šalių meno istorijos knygose, aukcionų kataloguose ir pan. Jie iliustruoja Europos dailės raidą.
16. Tikrovės neatitinka teiginiai, kad Valdovų rūmams vertybės įsigyjamos Švedijoje, taip pat, kad būtų galima kai kurias lituanistines vertybes įsigyti, pvz., iš Sankt Peterburgo Ermitažo muziejaus. Kaip žinoma, joks valstybinis muziejus pasaulyje jokia prekyba eksponatais negali užsiimti, tai yra priešinga jo misijai.
17. Tikrovės neatitinka teiginys, kad Valdovų rūmai atstatomi „pasižiūrėjus į paveikslėlį, kuris dabar puošia saldainių dėžę“. Taip pat tikrovės neatitinka teiginys, kad Vavelis „atstatytas pagal tikrus brėžinius“, nes jokių tikrų brėžinių nėra išlikę, išskyrus XVII a. pabaigos planus, kai Vavelis jau buvo apleistas valdovų. Vavelis atkurtas remiantis ta pačia rekonstrukcijos ir analogijų metodika, kuri taikoma ir atkuriant Valdovų rūmus Vilniuje. Be to Vavelyje buvo išlikusios sienos, taigi brėžiniai nebuvo būtini. Valdovų rūmuose buvo išlikę pamatai, kurie leido gana tiksliai atkurti erdvinę rezidencijos struktūrą. Ši metodika plačiai taikoma ir šiandien netgi Italijoje, kur, pvz., atkuriama Feraros Este pilis. Autentiškų brėžinių neturi absoliuti dauguma istorinių rezidencijų.
Dailės muziejaus išplatintame pranešime pažymima, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams įsigytos vertybės, viešai eksponuojamos Taikomosios dailės muziejuje nuo 2005 m., buvo įvertintos ne tik muziejaus lankytojų, bet ir patyrusių, kompetentingų specialistų. 2006–2008 m.
Dailės muziejus rašo, kad Vilniuje lankėsi ir Valdovų rūmams įsigytus eksponatus teigiamai įvertino užsienio ekspertai, turintys vertybių įsigijimo patirtį: Krokuvos Vavelio karališkosios pilies direktorius prof. Jan Ostrowski, šios pilies baldų ir laikrodžių rinkinio saugotoja Stanisława Link-Lenczowska, ginklų rinkinio saugotojas Krzysztof Czyżewski, Žygimanto Augusto gobelenų rinkinio saugotoja Magdalena Ozga, Arizonos universiteto profesorius Kęstutis Paulius Žygas, Smithsonian nacionalinio muziejaus darbuotojas dr. Ramūnas Kondratas, kolekcininkas prof. Kazys Varnelis, Drezdeno rezidencijos ir Žaliųjų skliautų muziejaus direktorius prof. Dirk Syndram, Feraros Este pilies direktorius dr. Marco Borella, Milano Sforcų pilies ilgametis buvęs direktorius prof. Ermanno A. Arslan ir dabartinis direktorius dr. Claudio Salsi, Varšuvos karališkosios pilies direktorius prof. Andrzej Rottermund, restauratorė Giovanna Pignatelli-Lozoraitienė ir kiti pripažinti ekspertai.
