Agnė Kuzmickaitė – jauna, talentinga dizainerė, aktyviai kurianti naujas kolekcijas ir kostiumus spektakliams, neseniai stojo į kovą už drugelius, kuriais puošė savo kurtus drabužius.
– Kodėl pasirinkote dizainerės kelią, juk iš pradžių mokėtės architektūros? Jūsų mama buvo ypač stilinga moteris. Gal ji pastūmėjo?
– Visada norėjau tapti drabužių dizainere, į architektūrą stojau paklausiusi suaugusiųjų patarimo, kad ši specialybė – „patikimesnė“, joje aiškesni kriterijai, tačiau įstojusi nesijaučiau gerai, ilgėjausi drabužių modeliavimo, o kai ten įstojau – iš karto pasijutau savo vietoje ir niekada nesigailėjau.
Be abejo, mamos įtaka buvo didžiulė. Pamenu, ji dar vaikystėje buvo sakiusi, kad norėtų, jog aš būčiau drabužių dizainerė. Mama dažnai siūdindavosi pas dizainerius, o aš ją lydėdavau pasimatuoti. Ji dažnai klausdavo mano patarimo.
– Būdama vos trylikos dalyvavote žurnalo „Burda“ surengtame jaunųjų siuvėjų konkurse.
– Taip dalyvavau, vaikystėje mėgau siūti tiek drabužius lėlėms, tiek sau, tad nutariau pabandyti. Laimėjau specialųjį prizą už kruopštumą ir eleganciją.
– Kas patiko, kai studijavote Olandijoje? Kuo ten skiriasi eilinių žmonių mados pojūtis nuo mūsų?
– Olandijoje labiausiai krito į akis žmonių sąmoningumas. Pavyzdžiui, jeigu tvarkaraštyje nėra paskaitų, o laikas skirtas individualiam darbui, studentai keliasi 8 ryto ir vieni dirba auditorijose. O štai akademijoje atsimenu būdavo, jeigu nėra paskaitos, vadinasi, galima nieko neveikti, net nesusimąstant, kad mokaisi sau, o ne kažkam. Apskritai, Lietuvoje dažnai pastebiu žmones laukiant, kol viskas „išsispręs savaime“, ar kažkaip susitvarkys, vengiama veikti, prisiimti atsakomybę už savo sprendimus ar jų nebuvimą. Kalbant apie aprangą, Olandijoje mažiau noro kasdien atrodyti pasipuošus, labiau vertinamas originalus, konceptualus dizainas.
– Kodėl nepasilikote Vokietijoje, nors turėjote galimybių?
– Pasilikti Vokietijoje, tiesą sakant, nemačiau prasmės, nes ši šalis anaiptol nėra mados centras, ten situacija su mada gal tik šiek tiek geresnė nei Lietuvoje. Berlynas tik stengiasi tapti mados sostine. Galbūt dar turėjo įtakos, kad tuo metu susipažinau su savo dabartiniu vyru (šypsosi)...
– Kuo jūsų vyras Saulius Prūsaitis jus žavi, kuo įdomus?
– Mano vyras man patinka visais aspektais, bet labiausia – požiūriu į šeimą, ištikimybę, žmoną ir vaikus.
– Ką manote apie tezę: „Pinigų yra – skonio nerasta“? Ar tik turtingi žmonės gali būti stilingi? Ar tai veikiau dvasios išraiška?
– Nemanau, kad pinigai savaime susiję su stilingumu, kita vertus, kad atrodytum stilingai, kažkiek pinigų vis tiek reikės. Manau, svarbiausia tam skirti laiko ir dėmesio, o turtingi žmonės gali sau leisti skirti daugiau laiko savo išvaizdai, nes nereikia visos energijos skirti išgyventi.
– Ar jums neatrodo, kad Lietuvoje žmonės pernelyg kompleksuoti, nejaučia išraiškos laisvės, tarsi robotai – kas madinga, tą ir vilki?
– Dauguma gal tiesiog perdaug neskiria tam dėmesio, rūpinasi, kaip išgyventi kiekvieną dieną. Bet dėl to negali pykti. Tai pasikeis, kai pagerės ekonominė situacija.
– Ką manote apie parduotuves, kuriose prekiaujama drabužiais ir daiktais iš antrų rankų? Ar ten slypi neišmatuojami klodai?
– Ten tikrai galima rasti gerų dalykų, tik reikia paieškoti.
– Žmonės sako, kad vilkėti dizainerių drabužius nepatogu, tik kaina neadekvačiai didelė, o gera siuvėja atlieka tą patį, tik vadinama siuvėjos vardu.
– Nesutikčiau, nes skirtumas juntamas per smulkmenas – vienas centimetras ar net keli milimetrai reiškia labai daug. Siuvėjos dažnai pyksta, kai vis prašau dar porą milimetrų susiaurinti, patrumpinti ar pailginti, nes atrodo, koks čia skirtumas. O skirtumas yra. Būtent per smulkmenas ir atsiskleidžia profesionalumas. Taip pat reikia suprasti, kad jei norite tobulo vaizdo, reikia kai ką paaukoti. Prigludusi šilkinė suknelė nebus tokia patogi kaip treningai.
– Ką pati mėgstate dėvėti?
– Pati rengiuosi labai įvairiai, turiu daugybę drabužių, tad viską nulemia proga ir nuotaika.
– Kaip mėgstate leisti laisvalaikį?
– Labiausiai šiuo metu vertinu miegą, mėgstu skaityti, eiti į parodas, spektaklius, koncertus. Pastaruoju metu dažniausiai laisvalaiki leidžiu žaisdama su dukryte.
– Abu jūsų tėvai filosofai – aukštos kultūros žmonės: Kovo 11-osios akto signataras Bronislavas Kuzmickas, a. a. mama – universiteto docentė. Ko iš jų išmokote?
– Iš tėvų išmokau daug ko, o daug ką nesąmoningai perėmiau – pradedant gyvenimo būdu, dienos režimu ir baigiant vertybėmis.
– Kaip pasikeitė pasaulio matymas, kai nuo vėžio mirė mylima mama?
– Supratau, kad gyvenimas turi pabaigą, ir labai aiškiai pamačiau, kaip tai vyksta. Tapo aišku, kad kažko norint, negalima ilgai laukti, kol tai pasidarys savaime, reikia imti ir daryti, nes laikas kurį turime – baigtinis.
– Ar dukterį pavadinote mamos – Leonardos Jekentaitės-Kuzmickienės – atminimui?
– Taip.
– Kaip pasikeitėte tapusi mama?
– Kasdienybė tapo prasmingesnė. Toks įvykis privertė pradėti gyventi čia ir dabar, kažkuria prasme į viską ėmiau žvelgti realistiškiau. Mano gyvenime daug veiklos, o kai augini vaikutį ir nori kažką nuveikti, reikia viską kruopščiai susiplanuoti – dėl to kasdienybėje atsirado daugiau disciplinos. Kiekviena diena įgavo aiškesnę struktūrą. Kita nauja patirtis – dabar niekada nebesijaučiu vieniša ir, tiesą sakant, retai tenka pabūti vienai.
– Dėl dukrelės ėmėte kurti drabužėlius vaikams?
– Viskas susiklostė savaime. Gimus dukrytei atsirado daugiau pažinčių su vaikų turinčiais žmonėmis, kurie paskatino kurti.
– Ar būtent taip įsivaizdavote šeimos gyvenimą? Ar turite priešnuodį nuo rutinos?
– Turiu nuostabų vyrą, o rutina man net patinka.
– Kokį pėdsaką jūsų sieloje paliko Oskaras Koršunovas? Ko jus išmokė, o gal nuvylė?
– Oskaras – vienas geriausių mano draugų, praktiškai šeimos narys. Žaviuosi jo įžvalgumu, iš jo išmokau maksimalizmo, atsiduoti savo darbui.
– Ar kostiumų kūrimas teatrui susijęs su Oskaro Koršunovo asmeninėmis simpatijomis? Jis iš pradžių įsimyli ar tiesiog kviečiasi gražias dizaineres dirbti ir paskui įsimyli?
– Darbe Oskaras maksimalistas, tad kurti kostiumus savo spektakliams kviečia tik tuos žmones, kurie, jo manymu, tą darbą gali atlikti geriausiai.
– Sukurti kolekcijai reikia finansų – tenka aukoti savo reikmes, ieškoti rėmėjų... O gal klystu?
– Kiekvienas dizaineris turi savų būdų rasti finansų. Anksčiau pagrindinis kolekcijų finansavimo šaltinis buvo honorarai teatre, nes man svarbiau buvo įgyvendinti savo idėjas ir negalvoti apie pardavimą. Tačiau tobuliausias modelis vis dėlto toks, kai dizaineris gali užsidirbti iš savo parduodamų drabužių, dabar tokiu principu ir dirbu.
– Kur atsiduria kolekcijų modeliai, kurių neparduodate? Galbūt vilkite pati?
– Pastaruoju metu neparduotų modelių beveik nėra. Svarbu suvokti, kokią kolekciją darai – konceptualios, idėjinės kolekcijos gali būti naudingos dalyvaujant įvairiuose konkursuose ar festivaliuose, jų drabužiai gali būti naudojami filmuojant muzikinius klipus ar reklamas. Jeigu kolekcija labiau praktiška, skirta dėvėti, jos tikslas rasti savo klientą. Kartais net pati nenoriu parduoti kai kurių kolekcijos drabužių – noriu pasilikti sau.
– Kokį patarimą duotumėte naujus drabužius perkančioms moterims? Gal, kad nebūtų perkrauta spinta? Kaip tvarkyti savo spintos turinį?
– Rimtai pagalvokite, ar to daikto jums iš tiesų reikia. Jeigu dvejojate – geriau nepirkite. Venkite įvairių neaiškios kokybės trumpalaikių mados naujienų. Taip pat pažiūrėkite, ar tam tikrų drabužių nedėvite iš inercijos, galbūt jų sezonas jau praėjęs ir jie jau nebeaktualūs.
– Ar drįstate pasakyti žmogui, kad jis atrodo neskoningai?
– Jeigu tas žmogus klausia mano nuomonės, tada taip.
– Ar kontroliuojate savo vyro drabužių pasirinkimą?
– Šiek tiek. Jeigu man kažkas nepatinka, iškart pasakau, bet jeigu jam atrodo, kad taip geriau – nekeliu ultimatumų.
– Ar nenorėtumėte emigruoti? Žvelgiant iš finansinės pusės, juk Lietuva kūrėjams – liūdnoka šalis.
– Niekada nenorėjau emigruoti, visada buvau auklėjama patriotine dvasia. Tad man keista, kad tiek daug žmonių išvažiuoja. Manau, kad kitoje šalyje visada jausiesi kažkiek svetimas, nes joje bus žmonių, kurie gimė ir užaugo toje šalyje, tad konkuruoti su jais reikės daugiau energijos, sąlygos vis tiek bus nelygiavertės. Kita vertus, visai norėčiau būti gimusi kokioje nors mados sostinėje, dalyvauti didesnio mastelio mados pasaulyje.
– Neseniai nuskambėjo istorija apie drugelius. Bet kūrybos, idėjų plagiatas vis dar nelaikomas vagyste. Dainininkę Liepą Mondeikaitę, pasipuošusią juodais drugeliais, stojo palaikyti kai kurie kiti dainininkai. O juk jie patys kovoja už autorių teises.
– Man labai apmaudu dėl teisinės savimonės stokos tarp mūsų pramogų pasaulio atstovų, itin menko supratimo ir pagarbos kitų asmenų intelektinei kūrybai ir teisėms į ją, siekio reklamuotis bet kokiomis įmanomomis – etiškomis ar neetiškomis – priemonėmis.
Akivaizdu, kad Lietuvoje intelektinės nuosavybės sąvoka daug kam yra naujas dalykas. Trūksta pagarbos kūrėjo darbui, dažnai vengiama kreiptis į profesionalus, siekiama sutaupyti. Tokiais procesais pramogų pasaulyje rodoma nepagarba gerbėjams ir žiūrovams.
– Tačiau kūryboje itin painu kaltinti kopijavimu, daroma įtaka.
– Kalbant apie kopijavimą, mados pasaulyje viskas gana painu. Kartais iš pirmo žvilgsnio panašus rezultatas gali būti pasiektas visiškai skirtingai mąstant. Kolekciją sudarantys modeliai – tarsi vientisa kompozicija, atspindinti dizainerio minčių eigą. Jeigu vienas švarkelis iš 20 modelių kolekcijos bus panašus į kito dizainerio kurtą švarkelį, tai dar nereikš, kad dizaineris kopijuoja. Dažnai tam tikras elementas būna nors ir panašus, bet skirtingai interpretuojamas, tik su tiems mados namas būdinga specifika. Pasaulyje yra daugybė skirtingais principais dirbančių drabužių dizainerių, tad gali būti atvejų, kai tam tikrą būdingą elementą gali sąmoningai cituoti kiti mados namai ir neslėpti, kas yra pirminis idėjos autorius. Tai tarsi vieno autoriaus knygoje atsiradusi kito autoriaus citata. Dažnai dizaineriai net neslepia, kad juos įkvėpė, pavyzdžiui, vieno ar kito filmo kostiumai, tapybos darbai ar mados laikotarpis. Tačiau tai jau profesionalų žaidimai. Visai kas kita, kai koks nors viešas asmuo pats pasisiuva dizainerio braižą imituojančius drabužius ir bando tai pateikti kaip originalų „atradimą“. Egzistuoja ir tokie visiems gerai žinomi tinklai kaip „Zara“, kurie tik tuo ir užsiima – žaibišku greičiu reprodukuoja karščiausias mados tendencijas. Tiesa, nukenčia kokybė.
Loreta GLEBAVIČIŪTĖ
