Šiais metais, praėjus lygiai 100 metų nuo katastrofos, „Titanikas“ buvo įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Kas yra „Titanikas“, aiškinti nereikia. Net neabejoju, kad atsiras nemažai žmonių, manančių, kad „Titaniko“ katastrofa buvo skaudžiausia, daugiausiai aukų pareikalavusi jūreivystės nelaimė pasaulyje. Tačiau taip nėra. Britų laivo „Titanikas“ katastrofa yra pati garsiausia ir daugiausia aprašyta knygose, taip pat parodyta filmuose ir dokumentikoje. Net, sakyčiau, labiausia romantizuojama katastrofa.
Tą lemtingą 1912 m. balandžio 14 dieną „Titanike“ buvo 891 komandos narys ir 1 316 keleivių (2 207 žmonės). Išsigelbėjo tik 705 žmonės, t. y. mažiau nei trečdalis. Nors „Titaniko“ katastrofos metu žuvo apie 1 500 žmonių, bet pagal aukų skaičių „Titanikas“ net nepatenka į didžiausių jūreivystės istorijoje katastrofų dešimtuką.
Praėjus trejiems metams po „Titaniko“ katastrofos, 1915 m. gegužės 7 dieną, vokiečių povandeninis laivas „U-20“ paskandino kitą britams priklausiusį keleivinį lainerį „Lusitania“. Šio taip pat keturis kaminus turinčio laivo siluetas buvo panašus į „Titaniką“. Tačiau „Titanikas“ plaukė iš D. Britanijos į Ameriką, o „Lusitania“ – priešinga kryptimi. „Lusitania“ plukdė 1 959 keleivius. Iš jų žuvo 1 198.
Tiek „Titaniko“, tiek „Lusitanios“ katastrofos į įvairias knygas dažnai įtraukiamos kaip vienos didžiausių katastrofų jūreivystės istorijoje. Tačiau istorija mena kur kas tragiškesnių katastrofų, pareikalavusių kur kas daugiau žmonių aukų, nei jų žuvo „Titaniko“ ir „Lusitanios“ tragedijų metu kartu paėmus.
„Armėnija“
2006 m. Juodojoje jūroje, netoli Krymo kurorto Jaltos, pasirodė žymus amerikiečių tyrinėtojas, okeanografas Robertas Ballardas. Žmogus, kuris vandenynų dugne surado „Titaniką“, „Bismarką“, vienas giluminių povandeninių ekspedicijų pradininkų. Juodojoje jūroje Ballardas ieškojo paskendusio laivo „Armėnija“ liekanų. Iki Ballardo buvo vos keli bandymai rasti „Armėniją“, tačiau visi – nesėkmingi.
1941 metų lapkričio 7 dieną įvyko viena didžiausių tragedijų jūrininkystės istorijoje ir pati didžiausia tragedija Juodojoje jūroje. „Armėnija“ nebuvo didelis laivas – jis buvo skirtas 980 keleivių. Palyginkime: „Titaniku“ galėjo plaukti 2 555 keleiviai. Tačiau tą lemtingą dieną, liudininkų teigimu, „Armėnijoje“ žmonių buvo kaip silkių statinėje, daugelis stovėjo denyje, prisispaudę vienas prie kito kaip stovima sausakimšame autobuse.
Daugiau nei 50 metų „Armėnijos“ katastrofa buvo paslaptis. Visa medžiaga, susijusi su „Armėnijos“ tragedija, buvo pažymėta kaip „Ypač slapta“ medžiaga, nepaisant to, kad, atrodo, nėra čia ką slėpti: SSRS laivą, kuriuo iš Krymo, artėjant Hitlerio armijai, evakavosi tūkstančiai žmonių, Antrojo pasaulinio karo metu paskandino vokiečių aviacija. Vis tik vėliau atskleisti dokumentai parodė, kad didelė dalis kaltės tenka ir SSRS karinio laivyno vadovybei.
Juodosios jūros laivynas turėjo šimtus transportinių laivų, kuriuos galėjo panaudoti žmonėms ir atsitraukiantiems kareiviams evakuoti, tačiau tam buvo skirti vos keli laivai, kurie būdavo užpildomi sausakimšai. Evakuaciją buvo galima pradėti anksčiau, tačiau niekas tuo nesirūpino iki paskutinio momento.
Lapkričio 6 dienos ankstų rytą Sevastopolio uoste į „Armėniją“ pradedami laipinti keleiviai. Žodis „laipinti“ čia visai netinkamas. Viskas vyko chaotiškai, niekas nieko neregistravo, niekas nežino, kiek žmonių plaukė laivu. Žinoma, kad laive buvo nemažai sužeistųjų, daug Sevastopolį palikusių bėglių, kelių ligoninių personalas.
Naktį laivas išplaukė. Ir būtų pasiekęs tikslą – kur kas piečiau, Kaukazo pakrantėje, esantį Tuapsė uostą, bet laivui buvo įsakyta plaukti į Balaklavą, slaptą SSRS karinę bazę. Kada laivas išplaukė, ir šiandien tiksliai nežinoma. Istorikai pasakoja keistą dalyką: gerokai mažesnių laivų judėjimas Sevastopolio uosto dokumentuose užfiksuotas, o apie „Armėniją“ duomenų nėra.
Balaklavoje į laivą pakyla SSRS saugumo tarnybos NKVD darbuotojai ir pakrauną slaptą krovinį – kelias medines dėžes. Manoma, kad jose buvo Krymo muziejų auksas ir brangenybės. Tada kažkas duoda komandą plaukti į Jaltą ir dar paimti žmonių. Istorikai vėl pastebi keistenybių: nėra jokių dokumentų, kas davė komandą plaukti į Jaltą, kas už tai atsakingas.
Apskritai karo istorikai žmonių evakuaciją laivu „Armėnija“ vadina idiotizmu. Visų pirma laivas buvo didelis ir brangus, tad kam reikėjo juo rizikuoti, jei uostuose buvo šimtai mažesnių laivų, mažiau krentančių priešams į akis? Antra, jei laivas būtų plaukęs tikslo link naktį, jis būtų jį pasiekęs. To meto aviacija negalėjo naktį aptikti jūroje esančių laivų, tą rodo ir faktai – nė vienas SSRS laivas 1941 metais Juodojoje jūroje nebuvo atakuotas naktį.
Iš Jaltos, paėmusi dar nemažai bėglių, „Armėnija“ išplaukė 8 ryto, iš karto tapdama puikiausiu taikiniu priešo aviacijai. Kiek tuo metu laive buvo žmonių, niekas nežino. Antrojo pasaulinio karo kronikose ir kituose dokumentuose nurodoma, kad laivu plaukė apie 5 000 žmonių. Tačiau liudininkai, matę laivo išplaukimą, dažniau nurodo kitokius skaičius – jų manymu, laivu plaukė apie 7 000 žmonių, nes laivas buvo sausakimšas, žmonės jame grūdosi kaip autobuse.
„Armėnija“ Juodojoje jūroje nebuvo viena – ją saugojo du kateriai, turintys po dvi patrankas, o ore dengė du dvisparniai naikintuvai „I-153 Čaika“, labiau tinkantys Pirmojo, o ne Antrojo pasaulinio karo batalijoms.
Vidurdienį, apie pusę dvylikos, danguje pasirodo vokiečių lėktuvas. „Armėniją“ atakavo vienas vienintelis vokiečių lėktuvas – torpednešis „He-111“. Jis į vandenį numetė dvi torpedas. Viena torpeda praplaukė pro šalį, o kita pataikė į „Armėniją“. Po keturių minučių „Armėnija“ nuskendo, o vokiečių lėktuvas pasislėpė debesyse, sovietų naikintuvams net nespėjus sureaguoti. Žuvo beveik visi keleiviai ir įgulos nariai. „Armėniją“ lydėję kateriai išgelbėjo tik 8 žmones.
Kiek šios katastrofos metu žuvo žmonių? Niekas tiksliai nežino. Anksčiau dažniausiai buvo nurodomas skaičius – apie 5 000 aukų. Rusijos spaudoje dažniau aptiksite kitokį skaičių – 7 000–10 000, vadinasi, „Armėnijos“ katastrofa pagal aukų skaičių galėtų būti pati didžiausia katastrofa jūreivystės istorijoje.
Kalbant apie „Armėnijos“ katastrofą dažnai teigiama, kad vokiečiai pamynė visus tarptautinius susitarimus ir atakavo laivą, kuris buvo paženklintas Raudonojo Kryžiaus ženklais ir realiai buvo plaukianti ligoninė. Tai labai skausminga tema, sukelianti daug diskusijų. Jei vertintume tik faktus, tai pripažįstama, kad laivas galėjo būti palaikytas kariniu taikiniu, nes pats turėjo keturias patrankas ir plaukė lydimas ginkluoto eskorto. Jei žiūrėtume iš žmogiškosios pusės, tai toks masinis žmonių žudymas yra labai žiaurus ir nepateisinamas nusikaltimas. Karo istorikai pripažįsta ir tai, kad Antrojo pasaulinio karo metu nė viena kariaujanti pusė nepaisė įvairių tarptautinių susitarimų.
Ką rado amerikiečiai
Kokiame gylyje yra „Armėnija“, sunku pasakyti – Sovietų Sąjungos laikais niekas niekada nebandė ieškoti laivo. Kai SSRS subyrėjo, laivo ieškojo Ukrainos tarnybos, bet nesėkmingai – paieškoms jie naudojo senutėlį batiskafą, galintį panerti į pusės kilometro gylį. Kai ukrainiečiai pasamdė amerikiečius (paieškos kainavo apie 2,5 mln. JAV dolerių), atsirado galimybė išžvalgyti 1,2 km gylius. Tai buvo pirmoji tokia gili žvalgyba Juodojoje jūroje.
2006 m. „Armėnijos“ paieškas pradėję amerikiečių tyrinėtojai, vadovaujami garsiojo Roberto Ballardo, Juodojoje jūroje aptiko tikrą lobyną. Buvo teigiama, kad Juodoji jūra – savotiška „juodoji dėžė“, kurią tyrinėjant galima rasti labai daug įdomių dalykų. Amerikiečiai apieškojo plotus, kur, oficialiais duomenimis, nuskendo „Armėnija“. Nieko ten nerado, tik metalo laužą, nors, pagal turimus dokumentus, toje vietoje turėjo būti 112 laivų liekanos – daugiausia paskandintų Krymo ir Pirmojo pasaulinio karų metais. Tačiau atlikę paieškas kituose plotuose, kur lyg ir neturėtų nieko būti, per mėnesį jie surado net 494 objektus, tarp jų – apie 40 Antikinės Graikijos laivų, daug įvairios Pirmojo pasaulinio karo technikos, apie 200 laivų, paskendusių Antrojo pasaulinio karo metais, 1980-aisiais dingusį SSRS karinį sraigtasparnį „K-20“. Šalia IX a. laivo liekanų ir puikiai išsilaikiusių graikiškų amforų krūvos, buvo rastas vienas didžiausių SSRS Juodosios jūros laivyno karinių laivų – eskadrinis minininkas „Džeržinskis“. Roberto Ballardo teigimu, tokios didelės „skenduolių“ koncentracijos nėra nė viename vandenyne, nė vienoje jūroje. Tyrinėtojai paprastai džiaugiasi, jei per mėnesį pavyksta aptikti bent du objektus, o šiuo atveju buvo aptikta per 400 objektų.
Dabar pats laikas šiek tiek patyrinėti Juodąją jūrą, nes pasirodo ji yra pati geriausia nuskendusių laivų ir kitokių objektų konservavimo vieta. Mokslininkai teigia, kad Juodosios jūros dugne labai ilgai išsilaiko ne tik medinės laivų detalės, bet ir popierius. Reikalas tas, kad Juodoji jūra yra didžiausias Žemėje meromiktinis telkinys, t. y. toks, kurio vanduo nesimaišo. Viršutinis vandens sluoksnis, esantis iki 150 m gylio, yra mažesnio tankio ir gėlesnis, prisotintas deguonies. Čia gali gyventi žuvys, vėžiagyviai ir kiti vandens gyvūnai. O gilesniuose nei 150 m gylio vandens sluoksniuose beveik niekas negali išgyventi, nes ten nėra deguonies – giliau esantis Juodosios jūros vanduo yra šiltesnis, didesnio tankio ir prisotintas sieros vandenilio, kuris sudaro apie 90 proc. tūrio. Taigi tokiame vandenyje gali gyventi tik anaerobinės bakterijos, t. y. tos, kurioms nereikia deguonies. Tačiau tokiame vandenyje puikiai išsilaiko visi paskendę objektai – net mediniai Antikos laivai ir jų kroviniai, t. y. viskas, ką deguonis per daugelį metų paverčia dulkėmis. Kodėl Juodoji jūra tokia unikali? 1996 m. amerikiečių geologų iškelta hipotezė teigia, kad prieš 7 500 metų šioje vietoje buvo giliausias planetoje gėlavandenis ežeras, o dabartinis Bosforo sąsiauris, jungiantis Juodąją ir Viduržemio jūras, buvo sausuma. Žemės drebėjimo metu Bosforo sąsiauris įtrūko ir Viduržemio jūros vandenys galingu srautu plūstelėjo į ežerą (hipotezės autorių nuomone, per dieną Bosforo sąsiauriu pratekėdavo maždaug 7 kartus didesnis už Kuršių marių tūrį vandens kiekis). Buvusio gėlavandenio ežero fauna ir flora masiškai žuvo, o atsiradęs sieros vandenilis yra žuvusios faunos irimo padarinys. Bet ši hipotezė yra ginčytina, nors labai aiškiai suprantama.
Deja, amerikiečiai „Armėnijos“ nerado. Manoma, todėl, kad ne ten ieškojo, nes gali būti, kad laivas nuskendo kur kas arčiau kranto, nei nurodoma kariniuose dokumentuose. Ukrainiečiai vis dar tikisi surasti „Armėniją“ ir iškelti iš laivo tik vieną dalyką – laivo vyriausiojo gydytojo spintą su labai svarbiais dokumentais, kurie padėtų atskleisti daugelį paslapčių, susijusių su šio laivo katastrofa. Tačiau tai nėra lengva – amerikiečių tyrimas parodė, kad Juodosios jūros dugno reljefas išraižymu labai panašus į Kaukazo kalnus.
Persikelkime į Baltijos jūrą. Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad šioje jūroje įvykusi laivo „Goya“ katastrofa pagal aukų skaičių yra pati skaudžiausia jūreivystės nelaimė pasaulyje. Tačiau tai netiesa – pagal žuvusiųjų skaičių „Goya“ laivo katastrofa yra antra pasaulyje.
„Goya“ buvo norvegų prekybinis laivas, kuris Antrojo pasaulinio karo metais atiteko vokiečiams. Lygiai prieš 10 metų du lenkų narai Baltijos jūros dugne surado šį nuskendusį laivą. Čia reikėtų pasakyti, kad nors mūsų Baltija ir nėra didelė jūra, ji matė pačias skaudžiausias jūrines katastrofas planetos istorijoje.
2003 m. balandį tarptautinė ekspedicija, vadovaujama Ulricho Restemeyerio, nustatė tikslią laivo „Goya“ vietą. Kaip ir kalbant apie „Armėniją“, turimi duomenys apie laivo paskendimo vietą nesutapo su realia situacija. „Goya“ laivo liekanos yra gerai išsilaikiusios, nors visas laivo korpusas padengtas prarastais žvejų tinklais. Ši vieta, Lenkijos vyriausybės sprendimu, pripažinta Antrojo pasaulinio karo kapaviete, todėl draudžiama nardyti ne tik prie laivo nuolaužų, bet ir 500 m spinduliu aplink nuskendusį laivą „Goya“.
Antrojo pasaulinio karo metu, 1942 m., Norvegijoje pastatytas laivas „Goya“ buvo pagalbinis transportinis hitlerinės Vokietijos karinio jūrų laivyno laivas. 1943 m. jis nemažai laiko praleido Klaipėdos uoste. 1945 m. laivas „Goya“ tapo operacijos „Hannibal“ dalyvis (tai didelio masto evakuacijos operacija) ir gavo užduotį perplukdyti besitraukiančios vokiečių armijos kareivius ir civilius bėglius iš Gdansko, prie kurio jau artėjo SSRS armija, į saugesnį uostą Vokietijoje. Deja...
1945 m. balandžio 16 d. „Goya“ išplaukė į savo paskutinę kelionę, paėmusi bėglius iš Rytų Prūsijos ir Gdansko. Po 4valandų, kai iš Gdansko išplaukęs laivas buvo netoli tos vietos, kur prasideda 34 km ilgio Helsko nerija (trečia pagal ilgį po Kuršių ir Aistmarių nerijų, smėlio nerija), jį atakavo SSRS bombonešiai. Vakare laivą „Goya“ aptiko povandeninis SSRS laivas „L-3“. Nepaisant to, kad laivą „Goya“ lydėjo ir bandė apsaugoti du minininkai, maždaug vidurnaktį povandeniniam laivui pavyko paleisti 4 torpedas, iš kurių dvi pataikė į „Goya“. Viena torpeda pateikė į laivo nosį, kita – į korpuso vidurį, sukeldama sprogimą mašinų skyriuje, dėl ko laivas perlūžo į dvi dalis.
„Goya“ nuskendo per 4 minutes. Lediniame vandenyje žuvo mažiausiai 6 000 žmonių. Bet manoma, kad aukų skaičius galėjo būti ir didesnis, nes laive greičiausiai buvo ir nemažai neregistruotų žmonių. „Goya“ lydėjusio eskorto laivams pavyko išgelbėti tik 182 žmones, kurių dauguma buvo kareiviai. Skirtingi šaltiniai nurodo skirtingus išgelbėtų žmonių skaičius, tačiau, kad ir kokį skaičių paimtumėte, faktas, kad išsigelbėjo tik saujelė, lieka nepakitęs.
Kaip ir diskutuojant apie „Armėnija“ tragediją, taip ir kalbant apie „Goya“, neretai išsakoma nuomonė, kad šis laivas buvo „plaukiojanti ligoninė“ ir priešai neturėjo teisės jo atakuoti. Tačiau iš tikrųjų „Goya“ turėjo karinio laivo, o ne „plaukiojančios ligoninės“ statusą.
„General von Steuben“
Papasakojus apie laivo „Goya“ tragediją, privaloma papasakoti ir apie kito laivo – „General von Steuben“ – likimą, nes viskas vyko mūsų Baltijos jūroje, ne taip toli nuo Lietuvos. Laivas „General von Steuben“ į savo paskutinę kelionę išplaukė vos keliais mėnesiais anksčiau nei „Goya“ – 1945 m. vasario 9 d. Juo taip pat plaukė pabėgėliai iš Rytų Prūsijos, t. y. iš dabartinės Kaliningrado srities, Klaipėdos krašto, Mozūrijos. Šis laivas išplaukė iš dabartinio Kaliningrado srities miesto Baltijsko ir turėjo pasiekti dabartinį Lenkijos uostą Svinouscę. Tačiau pakeliui, apie vidurnaktį, laivą „General von Steuben“ torpedavo SSRS povandeninis laivas „S-13“. Po trijų minučių laive kilo didelis gaisras, po 5 minučių laivas jau gulėjo ant šono. Žuvo 4 900 žmonės. Išsigelbėjo tik 300 žmonių. Laivas paskendo prie Slupsko lovio – unikalios akmenuotos vietos Baltijos jūroje, nuplaukęs maždaug pusę kelio, apie 25 mylias nuo Lenkijos pakrantės. Laivo „General von Steuben“ nuolaužos taip pat pripažintos Antrojo pasaulinio karo kapaviete, tad 500 m aplink jas draudžiama nardyti.
Kai buvo paskandintas laivas „General von Steuben“, pati didžiausia ir skaudžiausia planetos istorijos nelaimė jau buvo įvykusi – 10 dienų anksčiau, nei buvo paskandintas laivas „General von Steuben“, beveik toje pačioje Baltijos jūros vietoje rutuliojosi kraupiausios jūrinės tragedijos įvykiai. Kai SSRS povandeninis laivas leido savo torpedas į „General von Steuben“, maždaug už 30 km ant Baltijos jūros dugno leidosi vokiečių laivo „Wilhelm Gustloff“ nuolaužos.
„Wilhelm Gustloff“
„Wilhelm Gustloff“ kruizinis laivas buvo Vokietijos pažiba. Pastatė vokiečiai šį laivą 1937 m., o priklausė jis Nacionalsocialistų partijos organizacijai „Kraft Durch Freude“ („Stiprybė per džiaugsmą“). Hitlerio įkurtos KDF organizacijos tikslas buvo darbo klasės socialinė gerovė. Buvo kuriama gana plati paslaugų ir aprūpinimo sistema, kad Vokietijos darbininkai turėtų daug lengvatų ir galėtų dalyvauti įvairiose socialinėse programose. Pavyzdžiui, iki to laiko „Volkswagen“ automobilis buvo sunkiai prieinamas vidutinei klasei. 1937 m. trys nacių partijos lyderiai – dr. F. Porsche, J. Werlinas ir dr. Lafferentzas – ėmė realizuoti tautos automobilio idėją. Taip 1938 metais atsirado visiems gerai žinomas „vabalas“ , kurio pavadinimas tuo metu buvo „KDF Wagen“.
Laivų statyklos, vykdydamos KDF programą, pastatė visą flotilę keleivinių lainerių, kurie turėjo užtikrinti pigias ir prieinamas keliones darbininkams. Šios flotilės flagmanu buvo ištaigingas kruizinis laivas, kurį buvo planuojama pavadinti „Adolfu Hitleriu“. Tačiau kai 1936 m. Šveicarijoje, Davose, žydų studentas Davidas Frankfurteris nužudė Vokietijos nacionalsocialistų partijos lyderį Wilhelmą Gustloffą, naciai šį incidentą panaudojo savo propagandai – buvo rengiami ne tik daugiatūkstantiniai mintingai, bet ir keleivinių lainerių flagmanas pavadintas „Wilhelm Gustloff“ garbei. Tuo metu, kai „Wilhelm Gustloff“ buvo nuleistas į vandenį, jis nebuvo pats didžiausias Vokietijos keleivinis laivas – 1 465 keleivius talpinantis, 500 įgulos narių turintis „Wilhelm Gustloff“ buvo penktas pagal dydį Vokietijos laivas, tačiau tai buvo itin ištaigingas laineris.
Kaip kruizinis laivas „Wilhelm Gustloff“ daug neplaukiojo – buvo surengta tik apie 50 reisų. Vasarą – Norvegijos krantų link, žiemą – Viduržemio jūroje. 1940 m. laivas „Wilhelm Gustloff“ buvo perdarytas į „plaukiojančią ligoninę“, vėliau tapo mokomuoju laivu, dar vėliu – transporto laivu. Laivas turėjo priešlėktuvines patrankas, galėjo išmesti gilumines bombas.
1945 m. sausio 30 dieną, lydimas torpedinio laivo „Lowe“, „Wilhelm Gustloff“ išplaukė į labai svarbų reisą. Laivo keleiviai – pabėgėliai iš Rytprūsių, Lenkijos, vokiečių kareiviai ir karininkai, jūreiviai, gydytojai, slaugės, sužeistieji. Naujausiais duomenimis, laivu „Wilhelm Gustloff“ tada plaukė apie 10 000 žmonių, iš jų – apie 4 500 pabėgėlių. Apie 21 valandą, laivui praplaukus Baltijos jūroje esantį Slupsko lovį, jį atakavo SSRS povandeninis laivas „S-13“. Į laivą pataikė trys iš SSRS povandeninio laivo paleistos torpedos.
Daug žmonių žuvo susprogus torpedai, pataikiusiai į tą vietą, kur „Wilhelm Gustloff“ buvo įrengtas baseinas. Laivas labai greitai pasviro ant šono. Laikantis instrukcijų, buvo uždarytos pertvaros tarp skyrių – tai keleiviams ir įgulos nariams užtvėrė išėjimus į viršutinius denius. Dalį gelbėjimo valčių pavyko nuleisti, bet dalis buvo prišalusios. Nemaža dalis gelbėjimo valčių apvirto vandenyje dėl perkrovos – žmonės kovojo dėl gelbėjimo valčių, vandenyje kildavo muštynės, liudininkai teigia, kad net buvo šaudoma. Tie, kurie mirko vandenyje, po keliolikos minučių mirdavo nuo hipotermijos – viso kūno atšalimo (oro temperatūra tą dieną buvo 20 laipsnių žemiau nulio, vandens – vos keli laipsniai šilumos). Teigiama, kad laivui skęstant trūko kvalifikuotos jūrininkų pagalbos, nuleidžiant gelbėjimo valtis, nes daug įgulos narių buvo užbarikaduoti laivo viduje ir negalėjo patekti ant denio.
Praėjus 65 minutėms nuo torpedų atakos, laivas „Wilhelm Gustloff“ nuskendo. Į pagalbą atplaukusio vokiečių torpedinio laivo „T-36“ įgula dirbo itin pasiaukojančiai – jai pavyko išgelbėti 838 žmones (kitais duomenimis, 1 252 žmones). Tačiau šios katastrofos metu žuvo net 9 600 žmonių (naujausiais duomenimis) – ji yra pati skaudžiausia jūreivystės nelaimė pasaulyje.
Kaip ir kalbant apie „Armėnijos“ ar „Goya“ tragedijas, taip ir kalbant apie „Wilhelm Gustloff“, nesutariama, turėjo ar neturėjo teisę SSRS povandenis laivas atakuoti vokiečių laivą. Vėlgi, jei žiūrėsime tik sausų faktų, karinės teisės, 1936 m. Londono protokolo, nurodančio povandeninio karo taisykles, SSRS povandeninis laivas, atakavęs eskorto lydimą, ginkluotą, kariškiams priklausantį transporto laivą, karinės teisės nepažeidė. Deja, žuvusių skaičius daug daugiau pasako apie tokios karinės teisės moralumą.
Trys 1945 m. pradžios mėnesiai – sausis, vasaris ir balandis – ir trys dideli laivai su atsiraukiančiais Vokietijos armijos kareiviais, bėgliais, sužeistaisiais paskandinti prie Lenkijos krantų. Apie 20 000 mirusių lediniame Baltijos vandenyje. Gerokai didesnės jūros nematė tokių tragedijų.
Tačiau visos čia aprašytos tragedijos nėra taip romantizuojamos, kaip „Titaniko“ tragedija, manau, nereikia sakyti, kodėl.
