Derlingiausiame pasaulio krašte panaudojama tik pusė žemės

Aš­tuo­nias die­nas Uk­rai­no­je pra­lei­dęs Kel­mės ra­jo­no Že­mės ūkio ir kai­mo plėt­ros sky­riaus ve­dė­jas Juo­zas Rim­kus spė­jo įsi­ti­kin­ti: že­mę my­li abie­jų ša­lių žem­dir­biai, ta­čiau ir skir­tu­mai – aki­vaiz­dūs. Uk­rai­no­je ne­pra­si­dė­ju­si že­mės pri­va­ti­za­ci­ja, o prieš du de­šimt­me­čius, ko­lū­kių griū­ties me­tu iš­da­ly­ti pa­jai hek­ta­rais, nė­ra žem­dir­bio nuo­sa­vy­bė.

Iš­li­ko ma­žų ūkių

Ke­lio­nę į Uk­rai­ną or­ga­ni­za­vo Lie­tu­vos ūki­nin­kų są­jun­ga, ku­ri su ana­lo­giš­ka Uk­rai­nos ūki­nin­kų ir že­mės sa­vi­nin­kų aso­cia­ci­ja, dar­bi­nius ry­šius už­mez­gė prieš še­še­ris me­tus. Lie­tu­vių de­le­ga­ci­ja da­ly­va­vo da­ly­ki­niuo­se su­si­ti­ki­muo­se, se­mi­na­ruo­se, iš­vy­ko­se į ūkius nuo Riv­no, Ki­je­vo iki Cher­so­no ir Ter­no­po­lio ap­skri­čių.

Pa­sak Kel­mės ra­jo­nui ke­lio­nė­je at­sto­va­vu­sio Že­mė ūkio ir kai­mo plėt­ros sky­riaus ve­dė­jo Juo­zo Rim­kaus, že­mės sa­vi­nin­kų Uk­rai­no­je kaip ir nė­ra.

„Kai to­je ša­ly­je prieš 20 me­tų pra­dė­jo ir­ti ko­lū­kiai, že­mė pra­dė­ta da­lin­ti bu­vu­siems ko­lū­kie­čiams kaip pa­jus. Vi­du­ti­niš­kai kiek­vie­nam te­ko maž­daug po ke­tu­ris hek­ta­rus, pri­klau­so­mai nuo bu­vu­sio ko­lū­kio dy­džio, dir­bu­sių ja­me žmo­nių, – pa­sa­ko­jo J. Rim­kus. – Ta­čiau su pa­jais su­sie­ta že­mė ne­ta­po žem­dir­bio nuo­sa­vy­be. Žmo­gus ga­li že­mę nuo­mo­ti, per­leis­ti pa­vel­dė­ji­mo bū­du ar­ti­mie­siems. Ta­čiau ne­ga­li jos par­duo­ti. To­kie smul­kūs ūke­liai iš­li­kę iki šių die­nų. Pa­vyz­džiui, ap­lin­kui Va­ka­rų Uk­rai­nos Riv­no mies­tą ir to­lė­liau daug ke­tu­rių hek­ta­rų ūki­nin­kų. Di­džiu­liai plo­tai su­rai­žy­ti ga­ba­liu­kais. Be­je, la­bai tvar­kin­gai pri­žiū­ri­mi“, – sa­kė J. Rim­kus.

Lie­tu­vių de­le­ga­ci­jai te­ko pa­bu­vo­ti ir ki­to­je Uk­rai­nos da­ly­je, ku­ri ri­bo­ja­si su Len­ki­ja. Ten – at­virkš­čiai – akis ba­dė di­džiu­liai ap­leis­tų že­mių plo­tai.

Kont­ras­tų ša­lis

Ša­lia Uk­rai­nos mas­tais ne­di­de­lių ūkių, nuo 100 iki 1000 hek­ta­rų, yra ir la­bai stam­būs ūki­nin­kai, ak­ci­nės bend­ro­vės-komp­lek­sai, kor­po­ra­ci­jos, ku­rių val­dos drie­kia­si tūks­tan­čius ar net de­šim­tis tūks­tan­čių hek­ta­rų. Ša­ly­je yra še­ši ūkiai, ku­rie tu­ri dau­giau kaip 600 tūks­tan­čių hek­ta­rų že­mės. Tarp di­džių­jų ūki­nin­kų daug už­sie­nio ka­pi­ta­lo įmo­nių, yra ir lie­tu­vių.

„Stam­bių­jų ūki­nin­kų gra­žūs pa­sė­liai, sma­gu žiū­rė­ti. Bet ir tie ūki­nin­kai ar bend­ro­vės pri­vers­ti že­mę nuo­mo­ti iš smul­kių­jų, nes nu­pirk­ti – ne­ga­li­ma“, – sa­kė kel­miš­kis.

Uk­rai­nos dir­vo­že­mis – der­lin­giau­sias pa­sau­ly­je, vy­rau­ja juo­dže­miai. Ta­čiau ša­lis žem­dir­bys­tei su­ge­ba pa­nau­do­ti kiek dau­giau ne­gu pu­sę – 53,8 pro­cen­to že­mės. Dir­ba­mos že­mės Uk­rai­na tu­ri net 32 mi­li­jo­nus hek­ta­rų.

„Jei prie in­ves­ti­ci­jų, že­mės ūkio tech­ni­kos ūkiams mo­der­ni­za­vi­mo Uk­rai­no­je pri­si­dė­tų Eu­ro­pos Są­jun­gos ran­ka, vi­są pa­sau­lį grū­dais uk­rai­nie­čiai ga­lė­tų už­pil­ti. Juo la­biau, kad tos ša­lies žem­dir­biai – darbš­tūs žmo­nės“, – pa­sa­ko­jo J. Rim­kus.

Uk­rai­na dau­giau­sia au­gi­na ja­vus, ku­ku­rū­zus, sau­lėg­rą­žas, dau­gy­bė rū­šių vai­sių ir uo­gų.

Dar­žo­vių va­gos tie­sia­si po ke­lis ki­lo­met­rus

Cher­so­ne lie­tu­viai ap­lan­kė mo­der­nų dar­ži­nin­kys­tės ūkį. Sri­ty­je žem­dir­biai užau­gi­na dau­giau­sia ir įvai­riau­sių dar­žo­vių.

Vi­si plo­tai – lais­to­mi. Lie­taus ver­kiant trū­ko ir per lie­tu­vių vi­zi­tą. Karš­tis svi­li­no kaip rei­kiant – kai ku­rio­mis die­no­mis net pa­vė­sy­je tem­pe­ra­tū­ra ne­nuk­ris­da­vo že­miau 40 laips­nių.

Po­mi­do­rai, ko­pūs­tai, agur­kai, ki­tos dar­žo­vės nu­si­tie­sia va­go­se kaip sty­go­se po du – tris ki­lo­met­rus.

Val­džią kei­kia

„Ki­ta­me 400 hek­ta­rų ūky­je, mū­sų su­pra­ti­mu, pa­sė­liai pa­si­ro­dė men­ki to­kiai der­lin­gai že­mei. Tech­ni­ka – pa­se­nu­si. Bet žmo­gus džiau­gė­si ga­lė­da­mas pa­ts sau šei­mi­nin­ku bū­ti“, – pa­sa­ko­jo J. Rim­kus.

Kel­miš­kis, pa­bend­ra­vęs su žem­dir­biais, iš­gir­do ne vie­ną kar­tų žo­dį sa­vo ša­lies val­džiai. Vie­ti­niai, pa­sak J. Rim­kaus, bai­mi­na­si, kad ne­bū­tų lei­džia­ma par­duo­ti ar­ba pri­va­ti­zuo­ti vals­ty­bi­nę že­mę. Prie­šin­sis tam vi­so­mis iš­ga­lė­mis. Jei vis dėl to že­mė bus pri­va­ti­zuo­ta – sieks, kad ji ati­tek­tų tiems, kas ją dir­ba.

„Mes la­bai to­li nuė­jo­me“

J. Rim­kus ir ne­no­rė­da­mas vis gre­tin­da­vo Lie­tu­vą ir Uk­rai­ną.

„Mes la­bai to­li nuė­jo­me per du de­šimt­me­čius. Įsi­vaiz­duo­ki­te: di­džiu­lis, maž­daug 2000 kvad­ra­ti­nių met­rų plo­to vieš­bu­tis, o val­gy­ti skir­tas ke­lio­li­kos kvad­ra­tų kam­ba­riu­kas. Dar iš­gir­do­me, jog „ki­piat­ka se­god­nia nie­tu“ (karš­to van­dens šian­dien nė­ra“ – rus.), va­di­na­si, nei ar­ba­tos, nei ka­vos ne­bus, nors ir su­mo­kė­ta. At­ro­do menk­nie­kis, bet...“, – ste­bė­jo­si J. Rim­kus.

Kel­miš­kis ma­tė pui­kią ma­gist­ra­lę, už Eu­ro­pos Są­jun­gos lė­šas nu­ties­tą į Ki­je­vą. Dėl Eu­ro­pos fut­bo­lo čem­pio­na­to. Pa­ke­lė­se sta­to­mos ka­vi­nu­kės, užei­gos. Pa­gal ki­tas ma­gist­ra­les, J. Rim­kaus žo­džiais, – kios­ke­liai-bū­de­lės. Ar­ba dar ge­riau – sto­vi koks žmo­ge­lis ša­li­ke­lė­je pa­si­ka­bi­nęs čes­na­kų, svo­gū­nų py­nių, ar­bū­zus par­da­vi­nė­ja.

„Nie­kur per aš­tuo­nias ke­lio­nės die­nas Uk­rai­no­je ne­pa­ma­tė­me žo­liap­jo­vės. Bet už­tat yra dal­gis“, – pa­ste­bė­ji­mais da­li­jo­si J. Rim­kus.

Dalia KARPAVIČIENĖ