Aštuonias dienas Ukrainoje praleidęs Kelmės rajono Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjas Juozas Rimkus spėjo įsitikinti: žemę myli abiejų šalių žemdirbiai, tačiau ir skirtumai – akivaizdūs. Ukrainoje neprasidėjusi žemės privatizacija, o prieš du dešimtmečius, kolūkių griūties metu išdalyti pajai hektarais, nėra žemdirbio nuosavybė.
Išliko mažų ūkių
Kelionę į Ukrainą organizavo Lietuvos ūkininkų sąjunga, kuri su analogiška Ukrainos ūkininkų ir žemės savininkų asociacija, darbinius ryšius užmezgė prieš šešeris metus. Lietuvių delegacija dalyvavo dalykiniuose susitikimuose, seminaruose, išvykose į ūkius nuo Rivno, Kijevo iki Chersono ir Ternopolio apskričių.
Pasak Kelmės rajonui kelionėje atstovavusio Žemė ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo Juozo Rimkaus, žemės savininkų Ukrainoje kaip ir nėra.
„Kai toje šalyje prieš 20 metų pradėjo irti kolūkiai, žemė pradėta dalinti buvusiems kolūkiečiams kaip pajus. Vidutiniškai kiekvienam teko maždaug po keturis hektarus, priklausomai nuo buvusio kolūkio dydžio, dirbusių jame žmonių, – pasakojo J. Rimkus. – Tačiau su pajais susieta žemė netapo žemdirbio nuosavybe. Žmogus gali žemę nuomoti, perleisti paveldėjimo būdu artimiesiems. Tačiau negali jos parduoti. Tokie smulkūs ūkeliai išlikę iki šių dienų. Pavyzdžiui, aplinkui Vakarų Ukrainos Rivno miestą ir tolėliau daug keturių hektarų ūkininkų. Didžiuliai plotai suraižyti gabaliukais. Beje, labai tvarkingai prižiūrimi“, – sakė J. Rimkus.
Lietuvių delegacijai teko pabuvoti ir kitoje Ukrainos dalyje, kuri ribojasi su Lenkija. Ten – atvirkščiai – akis badė didžiuliai apleistų žemių plotai.
Kontrastų šalis
Šalia Ukrainos mastais nedidelių ūkių, nuo 100 iki 1000 hektarų, yra ir labai stambūs ūkininkai, akcinės bendrovės-kompleksai, korporacijos, kurių valdos driekiasi tūkstančius ar net dešimtis tūkstančių hektarų. Šalyje yra šeši ūkiai, kurie turi daugiau kaip 600 tūkstančių hektarų žemės. Tarp didžiųjų ūkininkų daug užsienio kapitalo įmonių, yra ir lietuvių.
„Stambiųjų ūkininkų gražūs pasėliai, smagu žiūrėti. Bet ir tie ūkininkai ar bendrovės priversti žemę nuomoti iš smulkiųjų, nes nupirkti – negalima“, – sakė kelmiškis.
Ukrainos dirvožemis – derlingiausias pasaulyje, vyrauja juodžemiai. Tačiau šalis žemdirbystei sugeba panaudoti kiek daugiau negu pusę – 53,8 procento žemės. Dirbamos žemės Ukraina turi net 32 milijonus hektarų.
„Jei prie investicijų, žemės ūkio technikos ūkiams modernizavimo Ukrainoje prisidėtų Europos Sąjungos ranka, visą pasaulį grūdais ukrainiečiai galėtų užpilti. Juo labiau, kad tos šalies žemdirbiai – darbštūs žmonės“, – pasakojo J. Rimkus.
Ukraina daugiausia augina javus, kukurūzus, saulėgrąžas, daugybė rūšių vaisių ir uogų.
Daržovių vagos tiesiasi po kelis kilometrus
Chersone lietuviai aplankė modernų daržininkystės ūkį. Srityje žemdirbiai užaugina daugiausia ir įvairiausių daržovių.
Visi plotai – laistomi. Lietaus verkiant trūko ir per lietuvių vizitą. Karštis svilino kaip reikiant – kai kuriomis dienomis net pavėsyje temperatūra nenukrisdavo žemiau 40 laipsnių.
Pomidorai, kopūstai, agurkai, kitos daržovės nusitiesia vagose kaip stygose po du – tris kilometrus.
Valdžią keikia
„Kitame 400 hektarų ūkyje, mūsų supratimu, pasėliai pasirodė menki tokiai derlingai žemei. Technika – pasenusi. Bet žmogus džiaugėsi galėdamas pats sau šeimininku būti“, – pasakojo J. Rimkus.
Kelmiškis, pabendravęs su žemdirbiais, išgirdo ne vieną kartų žodį savo šalies valdžiai. Vietiniai, pasak J. Rimkaus, baiminasi, kad nebūtų leidžiama parduoti arba privatizuoti valstybinę žemę. Priešinsis tam visomis išgalėmis. Jei vis dėl to žemė bus privatizuota – sieks, kad ji atitektų tiems, kas ją dirba.
„Mes labai toli nuėjome“
J. Rimkus ir nenorėdamas vis gretindavo Lietuvą ir Ukrainą.
„Mes labai toli nuėjome per du dešimtmečius. Įsivaizduokite: didžiulis, maždaug 2000 kvadratinių metrų ploto viešbutis, o valgyti skirtas keliolikos kvadratų kambariukas. Dar išgirdome, jog „kipiatka segodnia nietu“ (karšto vandens šiandien nėra“ – rus.), vadinasi, nei arbatos, nei kavos nebus, nors ir sumokėta. Atrodo menkniekis, bet...“, – stebėjosi J. Rimkus.
Kelmiškis matė puikią magistralę, už Europos Sąjungos lėšas nutiestą į Kijevą. Dėl Europos futbolo čempionato. Pakelėse statomos kavinukės, užeigos. Pagal kitas magistrales, J. Rimkaus žodžiais, – kioskeliai-būdelės. Arba dar geriau – stovi koks žmogelis šalikelėje pasikabinęs česnakų, svogūnų pynių, arbūzus pardavinėja.
„Niekur per aštuonias kelionės dienas Ukrainoje nepamatėme žoliapjovės. Bet užtat yra dalgis“, – pastebėjimais dalijosi J. Rimkus.
Dalia KARPAVIČIENĖ