Nors apie elektroninį balsavimą per rinkimus Lietuvoje dar nekalbama, su interneto teikiamais privalumais aktyviai supažindinami jau ir provincijos gyventojai. Tačiau, nepaisant ligšiolinių pastangų, statistika rodo, kad pagal interneto vartotojų skaičių Lietuva užima paskutines vietas tarp visų Europos Sąjungos šalių.
Neseniai paskelbti „Eurostato“ duomenys (http://epp.eurostat.cec.eu.int/pls/portal/docs/PAGE/PGP_PRD_CAT_PREREL/PGE_CAT_PREREL_YEAR_2005/PGE_CAT_PREREL_YEAR_2005_MONTH_11/4-10112005-EN-AP.PDF) liudija, kad 2004 metais Lietuvoje internetu naudojosi 29 proc. gyventojų. Pagal šį rodiklį aplenkėme tik graikus (20 proc.) ir vengrus (28 proc.). Tuo tarpu 25 Europos Sąjungos (ES) valstybių vidurkis buvo 47 procentai.
Negana to, atskirose kategorijose Lietuva užėmė pačią paskutinę vietą. Pavyzdžiui, mūsų šalies pensininkai yra mažiausiai „internetizuoti“, tą patį galima pasakyti ir apie bedarbius, ir netgi apie žmones, turinčius aukštąjį išsilavinimą.
Internetas namuose – brangus malonumas
Viena iš priežasčių, galinti paaiškinti palyginti mažą interneto skvarbą Lietuvoje, - didelė šios paslaugos kaina. Apie tai užsiminė ir Informacinės visuomenės plėtros komiteto (IVPK) prie Vyriausybės direktoriaus pavaduotojas Gintautas Vilkelis.
Pasak jo, mūsų šalyje aukštas interneto kainas ilgą laiką lėmė „Lietuvos telekomo“ monopolis. „Dar 2000 metais už internetą mokėjome 3-4 kartus daugiau nei, pavyzdžiui, suomiai. O turint galvoje dar ir uždarbio skirtumą, tampa aišku, kodėl taip atsiliekame pagal interneto vartojimą“, - aiškino G. Vilkelis.
Pastaruoju metu, į rinką įėjus kitiems tiekėjams, interneto kainos miestuose kiek sumažėjo. Todėl vis daugiau miestiečių gali naršyti namuose, neskaičiuodami sekundžių. Tuo tarpu kaimo vietovėse situacija vis dar yra prasta. Malonumas mėgautis internetu kaimo gyventojams per mėnesį atsieina mažiausiai 70 litų. Reikia nepamiršti, kad ir uždarbiai provincijoje mažesni nei didžiuosiuose miestuose. Visa tai lemia, kad kaimo vietovėse internetu namuose naudojasi tik apie 3 proc. gyventojų.
Tiesa, interneto prieigos problemą, anot valdžios atstovų, turėtų išspręsti greitaeigio interneto kaimo vietovėse tinklo (RAIN) projektas, kuris finansuojamas iš ES ir valstybės lėšų. Vyriausybė tikisi, kad per dvejus metus tinklas sujungs 410 šalies kaimiškųjų seniūnijų, kuriose verslui šia veikla užsiimti neapsimoka dėl per mažos paklausos.
Planuojama, kad RAIN spartus interneto ryšys atokių vietovių gyventojams kainuos apie 30 litų per mėnesį. Anot portalo „Bendruomenes.lt“ redaktorės Ugnės Rutkauskienės, patys kaimo gyventojai teigia, kad tokia kaina jiems būtų prieinama.
Verslas auginasi e-vartotojus
Pratinti Lietuvos gyventojus aktyviau naudotis internetu bando ne tik šalies valdžia, bet ir verslas. Į aljansą „Langas į ateitį“ 2002 metais susibūrusios kelios bankininkystės ir telekomunikacijų bendrovės įsteigė šalyje 175 viešuosius interneto centrus, kuriuose gyventojai gali nemokamai naršyti tinkle.
Prie šio skaičiaus galima pridėti dar 300 centrų, kurie buvo įsteigti už PHARE lėšas. Be to, neseniai Vidaus reikalų ministerija gavo iš ES finansavimą įrengti dar 400 tokių centrų. Svarbu, kad dauguma viešųjų interneto centrų steigiami nedidelėse gyvenvietėse, kur dar mažai kas turi galimybę prisijungti iš namų.
Taigi, kalbant apie infrastruktūrą, galima teigti, jog Lietuva akivaizdžiai pažengė į priekį. Tačiau plikas kabelis dar nieko nereiškia. Būtina gyventojus, ypač kaimo vietovėse, išmokyti naršyti tinkle bei įtikinti, kad elektroninės paslaugos palengvins jų buitį.
Šios užduoties noriai ėmėsi verslas. Nemokamus aljanso „Langas į ateitį“ kompiuterinio raštingumo kursus jau išėjo 20 tūkst. šalies gyventojų. Kaip „Omni.lt“ teigė aljanso direktorė Loreta Križinauskienė, jau yra parengtas naujas projektas ir tikimasi apmokyti dar 50 tūkst. žmonių.
„Nuogos paslaugos siūlyti negalima. Kartu būtinai turi eiti ir mokymai. Verslas privalo rūpintis savo e-vartotoju“, - sakė L. Križinauskienė.
Paslaugos turi atitikti poreikius
Siekiant „internetizuoti“ kraštą, labai svarbi ir elektroninių paslaugų pasiūla. Juk eilinis kaimo gyventojas ar pagyvenęs miestietis nepuls naudotis internetu vien iš smalsumo. Todėl jį reikia įtikinti, kad tinklas gali būti naudingas.
„Išsprendus infrastruktūros klausimą, reikia pamąstyti, kaip pavyks įdarbinti tą tinklą. Akivaizdu, kad žmonės nepuls naudotis internetu, vos tik išvydę tokią galimybę siūlantį skelbimą. Čia reikia įvairių iniciatyvų, ne tik kompiuterinio raštingumo skatinimo. Kai kaimo gyventojai mokosi naudotis informacinėmis technologijomis, susiedami tai su savo kasdienėmis problemomis, efektas būna daug geresnis“, - įsitikinusi U. Rutkauskienė.
Pasak jos, būtent toks tikslas keliamas įgyvendinant Atviros Lietuvos (ALF) fondo projektą „Skaitmeninių bendruomenių link“. ALF finansuoja kaimo bendruomenes, kurios sugalvoja, kaip išspręsti joms iškylančias problemas su interneto pagalba.
U. Rutkauskienė pasakojo, kad kaimo bendruomenės pateikia įvairių projektų (http://www.bendruomenes.lt/archive2.php?strid=14848&). Pavyzdžiui, ūkininkai mokėsi ieškoti internete jiems aktualios informacijos, kaimo turizmu besiverčiantys žmonės išmoko pristatyti savo paslaugas elektroninėje erdvėje, o seniūnu nepasitikintys gyventojai įgyvendino virtualios seniūnijos projektą ir dabar visą informaciją apie seniūno veiklą gali rasti internete.
Be tokių „proginių“ projektų, žinoma, svarbu gyventojus pratinti ir prie tradicinių internetu teikiamų paslaugų: elektroninės bankininkystės, mokesčių apmokėjimo, pajamų deklaravimo ir daugelio kitų.
Plėtrą stabdo savivaldybės
Deja, kartais net pačių gyventojų iniciatyvos dėl informacinių technologijų (IT) taikymo atsimuša į vietos savivaldos pareigūnų abejingumą.
„Neretai pasitaiko, kad kaimo bendruomenių atstovai būna labiau išprusę nei savivaldybės darbuotojai. Tokiu atveju valdininkai paprasčiausiai atsiriboja nuo gyventojų“, - pažymėjo U. Rutkauskienė.
Su tuo, kad savivaldybėms trūksta kompetentingo personalo, sutiko ir IVPK direktoriaus pavaduotojas G. Vilkelis. „Savivaldos lygmenyje tikrai trūksta dėmesio informacinės visuomenės problemoms. Savivaldybės neteikia projektų, nors šioje srityje galėtų lengvai gauti pinigų. Deja, jos dažniausiai laukia, kol centrinė valdžia pateiks jau parengtą projektą“, - sakė jis.
Tuo pačiu jis pridūrė, kad savivaldybes riboja ir techninės galimybės – dažnai vienu kompiuteriu tenka dalinti keliems tarnautojams, o prie interneto prijungtų kompiuterių yra dar mažiau.
Darbai – sau, statistika – sau
Iš tiesų pasigilinus matyti, kad, nepaisant kai kurių nesklandumų, Lietuva „internetizuojasi“ pakankamai aktyviai. Kaip tuomet paaiškinti mums nepalankią statistiką?
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Informacinės visuomenės studijų centro vadovas Marius Povilas Šaulauskas teigė, kad interpretuojant minėtus „Eurostato“ duomenis būtina atsižvelgti į Lietuvos kontekstą: didelį kaimo gyventojų procentą, palyginti mažus didmiesčius ir t. t.
„Kad Lietuva yra labiausiai atsilikusi, to negali būti. Lyginant su kraštais, kurie pastaruoju metu padarė tokią pačią pažangą, mūsų šalis niekuo neišsiskiria. „Tabaluojamės“ kažkur per vidurį“, - „Omni.lt“ sakė M. P. Šaulauskas.
Taigi atrodo, kad Lietuvoje darbai didinant interneto vartotojų skaičių pralenkė statistiką. Žinoma, tai yra geriau nei atvirkštinis variantas. Svarbiausia, kad pradėti darbai nesustotų ir Lietuvai niekuomet nepriliptų „IT provincijos“ etiketė.
