Kas yra Lietuvos valstybė: iš komunistų partijos perimtas prievartos aparatas ar Kovo 11-ąją atkurtas laisvų piliečių susivienijimas? Kas yra lietuviai: vis dar likę nomenklatūrinės valdžios valdiniai ar savo krašto šeimininkai? Tokius vadovėlinius klausimus netikėtai iškėlė ginčai dėl Lietuvos pilietybės.
Prasidėjo jie pernai rudenį, kai Konstitucinis Teismas (KT) išaiškino, jog mes, lietuviai, galime išlikti savo krašto piliečiais, įgiję kitos valstybės pilietybę, tik labai retais, išskirtiniais atvejais. Filosofas Kęstutis Girnius iškart suabejojo, ar KT teisus. Pasak jo, Konstitucijoje aiškiai parašyta, kad Lietuvos piliečiai kitos valstybės pilietybę gali turėti ne labai retais, išskirtiniais, bet atskirais – atskirai apibrėžtais atvejais. Mat būtent tokią Konstitucijoje esančio žodžio “atskiras” reikšmę duoda „Didysis lietuvių kalbos žodynas“. KT pirmininko patarėjas Egidijus Jarašiūnas atsikirto, jog Kazimiero Būgos dar XX amžiaus pradžioje imtas rinkti „Didysis lietuvių kalbos žodynas“ rašytas sovietmečiu ir juo remtis negalime – esą privalome žiūrėti į “dabartinius žodynus”. Pats KT pirmininkas Egidijus Kūris, rimtai supykęs, pareiškė: “Mūsų Konstitucijos 12 straipsnis yra gana kategoriškas. Niekas neįrodys, kad jame pavartotas žodis “atskiras” nereiškia “retas” ir kad tų atskirų atvejų gali būti tiek daug, kad išimtis virstų taisykle. Kai kas manipuliuoja vienu žodynu, kuriame neva tokios prasmės nerado; tegu paima visus žodynus ir pasižiūri” (“Akiračiai”, 2007 m. nr. 4).
Paėmiau, pasižiūrėjau ir – niekur, net panašias žodžių reikšmes duodančiame „Sinonimų žodyne“, neradau, kad žodis “atskiras” turėtų reikšmę “retas” ar “išskirtinis”. Ir tai suprantama, nes tautos ne vieną amžių kurtas „Didysis lietuvių kalbos žodynas“ pateikia visas įmanomas lietuviškų žodžių reikšmes. Jei žodžio reikšmės nebus šiame žodyne, paprastai jos nerasi ir kituose. Taigi KT pirmininko pyktis išduoda argumentų stygių, o jo rodoma panieka tautos kalbai iš esmės kertasi su laisvos visuomenės principais. Mat kai valdžia imasi savo nuožiūra skirti žodžiams naujas, jų neturėtas reikšmes, ji pasikėsina į tautos kalbą, į kultūros tradiciją – kaip bendruomenės laisvės šaltinį. Valdžiai pradėjus valdyti kalbą, visuomenė stumiama George'o Orwello vaizduoto totaliai kontroliuojamo pasaulio link.
Prie tokios tikrovės mus nesmagiai artina ir KT nutarimą dėl pilietybės ginantys vieši pareiškimai. Pasak E. Jarašiūno, KT sprendimais neturime teisės net abejoti, nes “Konstitucinis Teismas yra pati Konstitucija”. Mykolo Römerio universiteto profesorius Gediminas Mesonis lietuvius tikina, kad KT esanti iš esmės neklystanti institucija: šis teismas negali daryti klaidų, nes tokių klaidų nenumato įstatymai, o apie tariamas “klaidas” kalbantys “tik skatina visuomenės teisinį nihilizmą” (“Veidas”, 2007 05 17). “Pilietybė yra valdžios malonė – gali duoti ir gali neduoti”, “pilietybę reikia nusipelnyti”,- KT sprendimą stengiasi paremti politikos apžvalgininkė Jūratė Laučiūtė (www.lietuviams.com, 2007 09 03). Taigi pagrindinis “argumentas” už KT nutarimą – “valdžia visada teisi”. Totalitarinėje valstybėje jis būtų neatremiamas. Tačiau toks ”argumentas” žeidžia laisvą visuomenę, kurioje, pasak filosofo Mykolo Drungos, “kritikuoti valdžios veiksmus sąmoningi piliečiai turi ne tik teisę, bet ir pareigą” (“Akiračiai”, 2007 m, nr. 6).
Laisvoje visuomenėje valdžia negali savo sprendimų apreikšti. Ji juos privalo pagrįsti - neiškreipdama Konstitucijos. O ši visų pirma teigia prigimtinę mūsų teisę į pilietybę. Pasak jos, “Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais atvejais”. Taigi Lietuvos piliečių vaikai pilietybę gauna ne iš valdžios malonės, o iš tėvų ir protėvių – iš laisvos politinės bendruomenės narių. Neigiantys šią prigimtinę teisę neigia ir lietuvių tautos kaip politinės bendruomenės laisvę. Kiti asmenys, lietuviais piliečiais negimę, gali mūsų valstybėje gauti pilietybę kitais būdais ir kitomis sąlygomis. Jų teisė greta Lietuvos pilietybės turėti kito krašto pilietybę gali būti ypatingai reta.
Tokius pagrindinio įstatymo teiginius Vilniaus universiteto profesorius Egidijus Šileikis viešai pasiūlė Seimui sustiprinti - papildyti Konstitucijos 32 straipsnį nuostata, kad nė vienas pilietis negali prarasti Lietuvos pilietybės, įgytos gimus, prieš savo valią. Panašūs principai įrašyti Estijos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos konstitucijose. Tokiam siūlymui pritarė Seimo ir JAV Lietuvių Bendruomenės komisija. Tačiau KT pirmininkas šią parlamento dar nesvarstytą idėją suskubo viešai išvadinti “teisine abrakadabra” ir paragino Seimą rengti referendumą dėl pilietybės.
Seimas, užuot įspėjęs KT pirmininką neperžengti savo kompetencijos ribų ir neprimesti valios tautos atstovybei, užuot gynęs prigimtines lietuvių piliečių teises ir laisvos politinės bendruomenės interesus, pasielgė kaip kompartijai pavaldi LTSR Aukščiausioji Taryba. Parlamento dauguma, paraginta socialdemokratų be išlygų paklusti KT pirmininkui, paskelbė kartu su kitų metų Seimo rinkimais rengsianti ir referendumą dėl pilietybės. Seimo vadovų teigimu, referendumas visų pirma reikalingas tam, kad padėtų partijoms atsivesti prie urnų daugiau rinkėjų. Nežinia, ar puolę vykdyti KT pirmininko nurodymą parlamento nariai spėjo perskaityti patį KT nutarimą dėl pilietybės. Vargu. Mat jame labai aiškiai pasakyta, kad referendumu keisti Konstituciją reikėtų tik tuo atveju, jei Seimas norėtų, kad dviguba pilietybė Lietuvoje taptų visiškai neribojama: “jeigu įstatymo leidėjas iš tikrųjų vadovaujasi nuostata, kad dvigubos pilietybės nereikia riboti, jis pirmiausia turėtų imtis atitinkamų Konstitucijos nuostatų, inter alia 12 straipsnio, revizijos ir tai daryti laikydamasis tos tvarkos, kuri yra nustatyta pačioje Konstitucijoje” - t. y. keisti šį straipsnį referendumu. Tačiau niekas nei Lietuvoje, nei išeivijoje iki šiol nėra pasisakęs už neribotą dvigubą pilietybę. Tad ko siekdama Seimo dauguma staiga pasišovė ją įteisinti?
Pasak ne pirmą referendumą inicijuojančio Artūro Paulausko, tautai bus pateiktas toks klausimo tekstas: “Pritariu, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti ir kitos valstybės piliečiu”. Taigi, jei visuomenė pasisakys už tokią nuostatą ir ji bus įrašyta Konstitucijon, teisę turėti dvigubą pilietybę turės ne tik lietuviais piliečiais gimę asmenys, bet ir visi kitais būdais Lietuvos pilietybę įgiję ir ateityje įgysiantys įvairių tautų bei kraštų žmonės. Tokios jų teisės Seimas nebegalės apriboti jokiais įstatymais, nes šią teisę užtikrins tautos valia papildyta Konstitucija. Kodėl tokių radikalių permainų Lietuvos valstybei šiandien prireikė ir kokių pasekmių jos turės, nei referendumo organizatoriai, nei Seimo dauguma visuomenei paaiškinti nesugeba. Taip nutinka, kai svetimos direktyvos vykdomos aklai, nedrįstant galvoti savo galva. Tik kodėl lietuvių tauta turėtų tapti Konstitucijos egzamino išlaikyti neišgalinčios, laisvos visuomenės principų nesuvokiančios Seimo daugumos įkaitė?
“Lietuvos žinios”, www.lzinios.lt
