Iki koronaviruso pandemijos italai didžiavosi turėdami vieną geriausių nacionalinių sveikatos sistemų pasaulyje. Jie sakė sau, kad, nepaisant korupcijos, nesėkmingos ekonomikos ir nestabilių mokesčių bei teisingumo sistemų, bent jau ligoninių ir gydytojų tinklas apskritai buvo pasaulinio lygio.
Pandemija metė iššūkį šiam suvokimui, ypač po to, kai Lombardija – vienas turtingiausių Italijos regionų, daug investavęs į moderniausias, centralizuotas ligonines – tapo pirmuoju „karštuoju tašku“ Europoje pirmosiomis krizės dienomis.
Ligų ir mirties bangoms užplūdus šiaurinę Italiją ir net labiausiai finansuojamoms ligoninėms stengiantis prižiūrėti ligonius, kai kurie apskrities gyventojai pradėjo ginčytis dėl Italijos visuomenės sveikatos priežiūros sistemos perkrovimo – vieni mažiau dėmesio skyrė aukštųjų technologijų įstaigoms ir daugiau kalbėjo apie tai, kad pacientams būtų suteikta pagalba ten, kur jiems to reikia, rašo politico.eu.
„Jungtinėse Amerikos Valstijose yra geriausios ligoninės pasaulyje, tačiau jie neturi geriausios nacionalinės sveikatos sistemos“, – sakė gydytojas Gvidas Marinoni iš Bergamo, kur mirusiųjų buvo tiek daug, kad juos reikėjo išsiųsti į kitus regionus kremuoti.
„Tas pats ir su Lombardija. Joje yra puikios ligoninės – galbūt geriausios Europoje, bet tai nereiškia, kad jos gali išlaikyti streso testą nepalankiausiomis sąlygomis“, – pridūrė jis.
„Sveikatos namai“
Įeikime į Forlimpopoli medicinos centrą. Italija šiuo metu bando atsistatyti, tačiau modelis nebe Lombardija, o greta esanti Emilija-Romanija, kur dešimtmetį prieš pandemiją politikos formuotojai laikėsi kitokio požiūrio. Užuot sutelkusi išteklius į plačius medicinos kompleksus, Emilija-Romanija investavo į klinikų ir mažų medicinos centrų tinklą, esančių jos miestuose ir kaimuose. Forlimpopoli mieste 2013 metais atidarytas vienas pirmųjų tokių.
Vadinamieji case della salute – „sveikatos namai“ – yra pirmasis pacientų kontaktinis taškas, siūlantis nuolatinę bendrosios praktikos gydytojų, specialistų ir slaugytojų priežiūrą. Į ligonines siunčiami tik rimtesni atvejai, kuriems reikalinga intensyvi priežiūra ir geresnės technologijos.
Už dešimties minučių pėsčiomis nuo geležinkelio stoties esantys Forlimpopoli miesto sveikatos namai nėra nieko ypatingo. Betoninis viešasis pastatas, būdingas tiems, kurie buvo pastatyti Italijoje po karo, kadaise buvo nedidelė provincijos ligoninė. Bet kurią dieną senyvo amžiaus pacientus galima rasti besimalančius lauke arba sėdinčius ant suolų, laukiančių, kol jie bus pakviesti gauti tyrimų rezultatų.
Tačiau viduje – įvykusi miniatiūrinė revoliucija. Čia šeimos gydytojai – kurie Italijoje tradiciškai teikė savo paslaugas kaip nepriklausomi specialistai vieno asmens kabinetuose – dirba vienas šalia kito, trindamiesi pečiais su slaugytojais, psichiatrais, dietologais ir socialiniais darbuotojais. Palyginti su dažnai toli esančiomis miesto ligoninėmis, tokie centrai kaip šis Forlimpopoli mieste siūlo gyventojams galimybę dažnai tikrintis ir sulaukti labiau individualizuotos priežiūros. Tikslas – kad žmonės, ypač pagyvenę žmonės, išliktų kuo ilgiau sveiki ir savo namuose, o ne užpildytų skubios pagalbos kambarius ir ligoninių lovas.
Ir nors Forlimpopoli atveju buvo pertvarkyta jau ten buvusi įstaiga, naujos klinikos taip pat buvo atidarytos tose vietose, kuriose trūko specialių sveikatos centrų. Emilijos-Romanijos klinikų tinklas nebuvo suplanuotas galvojant apie pandemiją, tačiau pasirodė esąs gerai pritaikytas koronaviruso keliamiems iššūkiams.
Forlimpopoli medicinos centras sukūrė vietą, kurioje gydytojai galėjo susitikti ir apsikeisti užrašais, nes koronavirusas siautė visame regione. Pacientai, kurie sirgo nesunkiai, turėjo lovas, kuriose juos buvo galima stebėti. Kritiškesni atvejai buvo perkelti į artimiausią miesto ligoninę Forlì mieste, esančią už 20 minučių kelio automobiliu.
Klinika taip pat pasirodė vertinga, kai protrūkis įvyko netoliese esančiuose slaugos namuose. Kai globos namai kitose Europos vietose susidūrė su dideliu mirčių skaičiumi, Forlimpopoli mieste gretimų sveikatos namų gydytojai galėjo pasirūpinti pagyvenusiais gyventojais ir kontroliuoti infekcijas.
Centras taip pat buvo susitikimo vieta organizuojant ir skirstant pagalbą. Savanoriai pristatė vaistus iš centro ten, kur jų prireikė. Taip pat įsitraukė vietinio virėjo mokykla, atvežanti maistą gydytojams ir pacientams. Sveikatos namai padėjo organizuoti kontaktų atsekimą ir PGR testavimą visame regione. Ir jie pradėjo skiepyti, kai atvyko pirmosios vakcinos.
Ir labai svarbu, kad visame regione daugelis sveikatos namų buvo paskelbti kaip neturintys COVID-19 ligonių. Taip buvo užtikrinta, kad pacientai ir toliau galėtų gauti nuolatinę priežiūrą, net jei sutrikimai, susiję su nuolatinėmis pacientų ligomis, tapo pagrindiniu kitų regionų sveikatos ekspertų rūpesčiu. Tai prieštarauja daugeliui Europos šalių, kur manoma, kad apleista nuolatinė priežiūra prisidėjo prie tolesnių mirčių, kurių buvo galima išvengti.
Forlimpopoli merė Milena Garavini sakė, kad pandemija patvirtino Emilijos-Romanijos modelį, kuris taip pat buvo išbandytas Toskanos ir Lacijaus regionuose. „Sveikatos namų buvimas šioje bendruomenėje <...> parodė, kad atsakas į COVID-19 iškeltus iššūkius buvo daug veiksmingesnis, palyginti su tomis vietomis, kur centralizuoto hospitalizavimo lygis buvo didesnis“, – sakė ji.
Prireikė vieno kaimo
Ateinančiais metais ministro pirmininko Mario Draghi vyriausybė planuoja panaudoti savo ES ekonomikos gaivinimo fondo dalį – didžiausią bloke – panašių programų įgyvendinimui visoje šalyje.
Vyriausybė planuoja įkurti 800 naujų sveikatos namų ir atnaujinti 500 esamų objektų, sukurdama daugiau nei 1300 centrų, tokių kaip Forlimpopoli mieste, tinklą. Kiekvienas iš jų aptarnaus apie 40 000 žmonių, kas kainuos apie 2 milijonus eurų. Pirmuosius naujus sveikatos namus planuojama atverti 2023-aisiais. Sveikatos apsaugos ministerija pranešė, kad planuoja panaudoti seną, nepakankamai naudojamą nekilnojamąjį turtą, išsibarsčiusį visoje šalyje, taip pat pastatyti naujus pastatus šiai programai.
Šalyje, kurioje dideli projektai paprastai vėluoja ir kainuoja daugiau, Europos Komisijos pareigūnai, kuriems pavesta pasirašyti ekonomikos gaivinimo planą, įvertino ir džiaugėsi, kad dėmesys skiriamas pigesniems, mažesnės apimties pastatams, sakė sveikatos apsaugos ministerijos atstovas.
Iš viso Italija investuoja 20 milijardų eurų, kad padėtų reformuoti savo sveikatos sistemą. Sveikatos namų programa – pervadinta į „bendruomenės namus“ – gaus 3 milijardus eurų, į ką taip pat įeina 400 tarpinių struktūrų, vadinamų bendruomeninėmis ligoninėmis. Dar maždaug 4 milijardai eurų bus skirti slaugai namuose ir nuotolinei medicinai, siekiant pasirūpinti visais pacientais.
Idėja yra išlaikyti pacientus šalia jų šeimų ir draugų, kurie galėtų jais pasirūpinti. Italijoje yra viena seniausių populiacijų pasaulyje, didžioji jos dalis yra mažuose miesteliuose ir kaimuose, kuriuose nėra jokios netoliese esančios sveikatos priežiūros įstaigos. Pacientai ne visada yra savarankiški, todėl sunku keliauti į artimiausią ligoninę. Bendrosios praktikos gydytojai dirbs komandose su slaugytojais ir ligų specialistais, kad galėtų prižiūrėti pacientus, kurių nereikia hospitalizuoti, tačiau kurie turi sudėtingų sveikatos poreikių. Psichologai ar dietologai bus pasirengę teikti specializuotą priežiūrą.
Senyvo amžiaus pacientai, kuriuos kartais gali užklupti sumišimas, kenčia tada, kai yra perkeliami. Kuo ilgiau jie bus išlaikomi nuo patekimo į dideles ligonines, kur jie gali būti paveikti mirtinų bakterijų, tuo labiau bus pagerinta jų sveikatos būklė, sakė Forlì apylinkės pirminės sveikatos priežiūros gydytojas Giuseppe Benati. Vienas JK tyrimas rodo, kad 11 procentų ankstyvųjų COVID-19 atvejų prasidėjo ligoninėse.
Vyresnio amžiaus žmonėmis taip pat reikia rūpintis dažnai, nes jie turi lėtinių ligų, tokių kaip širdies ir kraujagyslių problemos ar Alzheimerio liga. Remiantis vyriausybės vertinimais, 40 procentų gyventojų kenčia nuo lėtinių ligų. Apskritai šiomis priemonėmis siekiama pagerinti žmonių sveikatą ir padėti jiems atsisakyti žalingų įpročių. Pavyzdžiui, Forlimpopoli miesto sveikatos namai organizuoja paskaitas apie sveiką mitybą ir kaip mesti rūkyti.
Centruose taip pat yra socialinių darbuotojų, kurie gali padėti pacientams naudotis vyriausybės paslaugomis. „Kai turi socialinių problemų, dažnai turi ir sveikatos problemų“, – sakė Barbara Borelli, vadovaujanti Castelfranco Emilia sveikatos rajonui netoli Modenos.
Silvija Mazzini, vadovaujanti Forlimpopoli sveikatos įstaigos darbuotojams, teigė, kad perėjimas nuo „reaktyvios medicinos“ prie aktyvios priežiūros taupo pinigus ir duoda geresnių ilgalaikių rezultatų. „Mes stengiamės veikti taip, kad pacientas naudotų mažiau diagnostinių ir terapinių išteklių“, – sakė ji.
55 metų Bertinoro gyventojas Marco Bartolini gyvena už penkių minučių kelio automobiliu nuo Forlimpopoli sveikatos namų. Po to, kai jam buvo diagnozuotas diabetas, jis 2015 m. pradėjo gydytis klinikoje. Jis sakė, kad vertina galimybę dažnai bendrauti. Jis lanko centrą kas du ar tris mėnesius, todėl gydytojai gali stebėti jo sveikatą ir aptarti dietą bei mankštą, kad jis palaikytų gerą formą.
Lyginant su ligonine, „jautiesi arčiau gydytojų, – sakė M. Bartolini. – Tai struktūra, kuri yra mažesnė ir labiau raminanti“.
Abejonės
Bendruomenės priežiūros link juda ne tik Italija. Danijoje per pastaruosius penkerius metus vyriausybė įvedė paskatas vietos valdžiai, faktiškai sumokėdama už pacientus, kuriuos jie gydo ne ligoninėse, sakė Kopenhagos universiteto visuomenės sveikatos katedros docentė Signe Smith Jervelund.
„Taip yra todėl, kad ligoninės yra tikrai labai brangios, – paaiškino S. S. Jervelund. – Geriau kuo ilgiau laikyti pacientus namuose ar mažesnėse klinikose. O patys pacientai renkasi glaudesnius ir labiau vietinius, mažesnius skyrius“.
„Bendruomeninė priežiūra <...> artimiausioje ateityje gali pasirodyti esanti viena sėkmingiausių praktikų, – sakė Christosas Lionisas, Kretos universiteto pirminės sveikatos priežiūros profesorius ir Europos Komisijos ekspertų grupės sveikatos priežiūros srityje narys. – Modelis, pagrįstas tokia decentralizuota forma, kol kas nebuvo išbandytas plačiau.“
„Į Italijos patirtį bus žiūrima su dideliu susidomėjimu“, – sakė visuomenės sveikatos specialistas ir Florencijos universiteto akademikas Guglielmo Bonaccorsi.
Tačiau ne visi yra įtikinti to nauda. Italijos nacionalinės gydytojų asociacijos vadovas Filippo Anelli pavadino vyriausybės planus „svarbiu pirmuoju žingsniu“, tačiau perspėjo, kad juos nuversti nuo bėgių gali dvi kliūtys, žinomos būsimiems reformatoriams – pinigai ir dokumentų tvarkymas. F. Anelli pažymi, kad vyriausybės atkūrimo plane numatytas finansavimas infrastruktūrai, tačiau jame dar nėra numatytas biudžetas darbuotojams, būtiniems valdyti daugiadisciplinines komandas.
Sveikatos apsaugos ministerija teigė, kad praėjusiais metais jau iš dalies padengė personalo išlaidas investuodama į slaugytojus, o likusį trūkumą kompensuos padidėjusios sveikatos išlaidos ateinančiais metais.
Tada yra Italijos biurokratija. Nors bendruomenės namai yra mažesni už ligonines, jie yra didesni už vieno asmens biurus, kuriuose veikia daugelis šeimos gydytojų, ir jie reikalauja, kad gydytojai veiktų kaip didesnė komanda, o ne turėtų laisvę dirbti atskirai. F. Anelli sakė, kad per daug kontrolės iš viršaus rizika gali pakeisti darbą į „kliūčių ruožą“.
„Mums labiau patinka, kai specialistų santykiai yra paremti bendradarbiavimu ir savireguliacija“, – sakė jis.
Šiam susirūpinimui pritaria ir Italijos bendrosios medicinos gydytojų federacija (FIMMG), kuri atstovauja bendrosios praktikos gydytojams ir šeimos gydytojams bei priešinasi reformoms. Jie susierzino dėl vyriausybės veiksmų, kuriais jie būtų labiau kontroliuojami ir paversti samdomais darbuotojais.
FIMMG sekretoriaus pavaduotojas Domenico Crisarà teigė, kad organizacija „visiškai supranta, kad tai, kaip vykdoma bendroji medicina, yra sena ir ją reikia tobulinti“. Tačiau bendruomenės namai apsunkins problemas, kurias jie bando išspręsti, sakė jis.
„Šeimos gydytojas nori būti šalia savo pacientų, – sakė jis. – Jei vietoj to įkiši jį į didelį biurą, jis negalės atlikti savo vaidmens.“
Pavyzdžiui, Santa Sofijos miestelyje, esančiame keturiasdešimt minučių kelio automobiliu nuo Forlimpopoli, nesutarimai tarp gydytojų sutrukdė sveikatos namų įkūrimui. „Tiesiog buvo per daug konfliktų tarp šeimos gydytojų“, – sakė sveikatos centre Forlimpopoli mieste dirbantis gydytojas Umberto Castellani.
U. Castellani sakė, kad Forlimpopoli taip pat priešinosi pokyčiams. Maži miesteliai skatina varžytis, o kai kurie gydytojai įtarė bendradarbiavimą. Tačiau paaiškėjo, kad rūpinimasis pacientais po tuo pačiu stogu padėjo sušvelninti įtampą. Bendradarbiavimas turėjo ir naudos. Gydytojai sugebėjo koordinuoti savo pamainas, užtikrindami, kad kas nors visada budėtų, ir vengė ilgų darbo valandų.
Miesto gydytojai ir medicinos darbuotojai džiaugiasi, kad jų maža klinika yra pavyzdys visai šaliai.
„Manau, jei dabar nueitumėte pas vieną iš bendrosios praktikos gydytojų ir paklaustumėte, ar jie norėtų grįžti dirbti į savo privačias klinikas, jie atsakytų, kad apie tai net nesvajotų“, – sakė medicinos rajono vadovas Stefano Boni.
