Buvusios Ukrainos premjerės Julijos Tymošenko sulaikymas ir kaltinimai neigiamai veikia jos šalį. Tolimesnis Ukrainos vystymasis, be jokios abejonės, gali lemti visos Europos ateitį.
2004 metų Ukrainos „Oranžinė revoliucija“ uždegė naujos vilties bangą demokratinėse Europos sąjungos šalyse. Tačiau netrukus tos pajėgos, kurios bijojo prarasti valdžią svarbiame regione, pradėjo ryžtingą kontrpuolimą.
Nepaisant to, Ukraina tęsė savo misiją Europoje, išsaugodama 2004 metais pasiektus rezultatus. 2010 metais prezidento Viktoro Janukovičiaus grįžimas paskatino laisvų ir teisėtų rinkimų įsigaliojimą.
Nors V. Janukovičiaus tikslas tęsti Europos integraciją buvo pradėtas jo pirmtako Viktoro Juščenko, po truputį vis labiau aiškėjo, kad Baltarusija ir Kazachstanas ketina prisijungti prie Rusijos muitų sąjungos. Iš tiesų, įtampa santykiuose su Rusija galėjo augti iki metų galo, nes Ukrainos užsienio politikai turi akivaizdžiai turi įtakos Kremlius. Demokratinė Ukraina su atvira ekonomika ir glaudžiais ryšiais su Europos Sąjunga negalėjo neturėti įtakos Rusijos ateičiai.
Ukrainos ir Europos Sąjungos derybos dėl narystės buvo pakankamai pažengusios ir galėjo būti baigtos dar šiais metais. Sutartis galėjo tapti pavyzdžiu kitoms šalims, priklausančioms Europos sąjungai ir rytinei partnerystei. Gruzija ir Moldova jau stovi eilėje dėl panašių derybų.
Ukraina nori, kad šią sutartį pripažintų Europa. Toks pripažinimas galėtų būti įrodymu, kad Ukrainos narystė Europos sąjungoje yra jos ilgalaikis pasirinkimas.
Tačiau J. Tymošenko teismas sukėlė didelį pavojų šaliai. Korupcija ir oligarchinės grupės, nuolat kariaujančios tarpusavyje, įsitvirtino šalies politinėje sistemoje. Korupcijos tinklai, dujų tiekimas iš Sibiro į Vakarų Europą aiškiai trukdė Ukrainos politiniam vystymuisi. Bet nesvarbu, šventasis ar nusidėjėlis, kiekvienas nusipelnė būti išklausytas, o ne teistas.
J. Tymošenko teismas yra puiki galimybė V. Janukovičiui ir jo šalininkams atsikratyti galingo konkurento kitų metų rinkimuose. Tačiau šie teismai kelia rimtas dvejones dėl Ukrainos jurisdikcinės sistemos ir įstatymų vykdymo organų. Ukraina, nepaisant pasitikėjimo V. Janukovičiaus vyriausybe, vystosi netinkame linkme.
Europos sąjungos ir Ukrainos derybos turi tęstis, tačiau tolimesni žingsniai neišvengiamai priklausys nuo Ukrainos įsipareigojimų remti Europos integraciją. O dabartiniai įvykiai Kijeve net ir artimiausius Ukrainos draugus skatina pristabdyti tarpusavio ryšių gerinimą. J. Tymošenko teismas ir Ukrainos valdžios organų elgesys su ja ne tik turi būti teisingas, bet ir tokiu būti laikomas.
Ukrainos žingsniai Europos Sąjungos link atspindi jos pastangas modernizuoti ir reformuoti jos ekonomiką. Iš tikrųjų, šalis galėjo išsivystyti į „mini-Kiniją“, turint omeny, kad jos pramonė gali prilygti pasaulinės ekonomikos rinkai. Šalies potencialas žemės ūkio plėtroje yra taip pat įspūdingas.
Ryžtingos reformos politika gali įveikti bet kokias kliūtis, tačiau Ukraina turi suprasti, kad įstatymai ir esminės integracijos sąlygos yra pagrindinis dalykas siekiant toliau eiti Europos Sąjungos link.
Kai 2010 metais V. Janukovičius atėjo į valdžią, atrodė, kad Ukraina tapo „mažiau demokratiška“ valstybe, o politinė ir kultūrinė įvairovė yra tarsi apsisaugojimas prieš bet kokia politinę jėgą, dominuojančią šalyje.
Taigi Ukrainos ateitis lieka šešėlyje. Tai didelė šalis, Europos narė, kuri užsitarnavo saugią ir klestinčią ateitį. Tačiau Julijos Tymošenko teismas, deja, gali palikti šalį atsiskyrėle.
Carlas Bildtas – Švedijos užsienio reikalų ministras.
