Iki paskutinės minutės broliai Kaczynskiai laikė įtampoje Briuselyje susirinkusius politikus, diplomatus ir žurnalistus, versdami spėlioti, kuris iš jų atvyks į Europos Sąjungos šalių vadovų susitikimą. Tačiau iš tikrųjų tai neturi jokios reikšmės, rašo Vokietijos dienraštis „Süeddeutsche Zeitung“.
Net dvynių Kaczynskių atstovai spaudai nebesusigaudo. Dar savaitės pradžioje jie pranešė, kad į ES susitikimą Briuselyje skris Lechas Kaczynskis, Lenkijos prezidentas, o ne jo brolis Jaroslawas, šalies premjeras. Pastarasis prieš kelias dienas juokais pareiškė esąs „ramybės drumstėjas“, tuo tarpu jo brolis – veikiau „taikdarys“. Taip mano ir Varšuvos spauda: į užsispyrusį paauglį panašiam Jaroslawui, kuris būdamas 58-erių gyvena su savo mama, politika atrodo kaip nuolatinė konfrontacija. Lechas, priešingai, yra lipšnesnis – šia prasme nemažą įtaką jam daro žmona Marija, kuri vertinama dėl proto ir pragmantiškumo. Jai net pakako drąsos atvirai prieštarauti savo dieveriui ginče dėl draustinio, teigia dienraštis.
Tačiau trečiadienio rytą, likus 24 valandoms iki ES susitikimo pradžios, abiejų brolių atstovai spaudai pareiškė, kad sprendimas, kuris iš jų vyks į Briuselį, bus priimtas paskutinę akimirką. Valdžios kontroliuojamas dienraštis „Rzeczpospolita“ paskelbė straipsnį su antrašte: “Prezidento pozicija tokia pat griežta, kaip ir premjero”.
Todėl vokiečių diplomatams neturi reikšmės, kas būtent atvyks į Briuselį – Jaroslawas ar Lechas, nors Vokietijos kanclerė Angela Merkel yra tarp nedaugelio įtakingų politikų, kurie juos gali atskirti – ir ne tik pagal Lecho nosį puošiantį apgamą. Jis, skirtingai nuo savo brolio, jos atžvilgiu nusiteikęs draugiškiau, net tam tikra prasme kone pasitiki ja. Praėjusios savaitės pabaigoje grįžęs iš susitikimo su kanclere Vokietijoje Lechas Kaczynskis pareiškė, kad abi šalys liko prie savo nuomonės dėl balsų paskirstymo Europos Taryboje. Tačiau vos pastebimai nusišypsojęs pridūrė: „Turiu pripažinti, kad kita pusė nebandė daryti mums spaudimo ar grasinti“.
Net jei į Briuselį atvyktų jis (o taip ir įvyko), Vokietijos diplomatai vis tiek nesitiki, kad prezidentas bus nusiteikęs palankiai. Per ankstesnius tarptautinius susitikimus Lecho Kaczynskio veidas visada išduodavo, kaip nepatogiai jis jaučiasi. Jis nemoka nė vienos užsienio kalbos, o tai reiškia, kad negali pasikalbėti nė su vienu įtakingu politiku. Be to, jis visiškai akivaizdžiai vengia bendrauti su žmonėmis, kurių ūgis didesnis nei jo 162 centimetrai. Jei Lechas Kaczynskis linkęs užsisklęsti, kuomet aplinka pradeda jį nervinti, tai Jaroslawas elgiasi priešingai – nebegali nustygti. Kai kurie Varšuvos laikraščiai vadina jį „kraugeriu“. Taigi, jei premjeras būtų atvykęs į Briuselį, Europos diplomatai galėjo tikėtis skandalo, rašo „Süeddeutsche Zeitung“.
Liberalioji Varšuvos spauda prikiša dvyniams „dvaro sindromą“ – jie neva apsistatę žmonėmis, kurie visuomet jiems pritaria ir iš baimės prarasti kėdę pranešinėja tik tai, kas atitinka šeimininko susikurtą pasaulio vaizdą. Įskaitant ir jų susidarytą nuomonę apie vokiečius, kurie savo širdies gelmėje visada išliko fašistai ir net yra tokie įžūlūs, kad bando apsimesti karo aukomis. Europos Sąjunga, jų įsivaizdavimu, vokiečiams tėra tik jų senų šovinistinių siekių įgyvendinimo instrumentas. Todėl, brolių patarėjų teigimu, Berlyno ir ES pozicijos turi būti susilpnintos.
Kad paaiškintų tėvynainiams, ką iš tikrųjų Lenkijai reiškia šis klausimas, Lechas Kaczynskis kreipėsi į juos atsistojęs priešais monumentalią Žalgirio mūšį vaizduojančią drobę Nacionaliniame muziejuje. Paveiksle pavaizduota lenkų kariuomenės pergalė prieš Teutonų ordiną. Tai atsitiko 1410-aisiais, prieš 597 metus, rašo „Süeddeutsche Zeitung“.
Be to, Varšuvos opozicija kaltina premjerą Jaroslawą Kaczynskį „bolševikiniu“ valdymo stiliumi: jis neva veikiąs pagal principą „du žingsnius į priekį ir tik vieną atgal“. Premjeras nuolat kaktomuša kontratakuoja savo politinius priešininkus, valdžios kontroliuojama žiniasklaida pliekia į opoziciją iš visų pabūklų ir stengiasi ją diskredituoti. O po to jis kompromiso vardan esą ima siūlyti niekingas nuolaidas.
Paskutiniųjų savaičių įvykiai rodo, kad premjeras tokius pat metodus bando taikyti ir ginče su Berlynu ir Briuseliu. Antai ištikima Jaroslawo Kaczynskio sąjungininkė užsienio reikalų ministrė Anna Fotyga atvirai pareiškė, kad Varšuva nori susilpninti Berlyno pozicijas.
Pati Fotyga, taip pat garsėjanti griežtais sprendimais, nustūmė į šalį visą eilę diplomatinėje tarnyboje dirbančių patyrusių ES ir Vokietijos ekspertų, nes jie nepriklausė Kaczynskio stovyklai. Kai kurie jų prieš metus patarė jai nekreipti dėmesio į prezidento satyrą viename iš „Berliner tageszeitung” straipsnių. Varšuvos diplomatų manymu ji neatleido vokiečiams to incidento. Be to, visus metus ji nesirūpino Lenkijos ambasadoriaus prie ES paskyrimu, ir Briuselyje tai buvo palaikyta nepagarbos ženklu.
Triukšmas ir bruzdesys prie Vyslos labiausiai trikdo Briuselio diplomatus, kurie per daugelį metų priprato prie patikrintos atsargaus “čiupinėjimo” ir tylaus kompromiso sistemos. Ir vis dėlto ekspertai negalėjo padėti išvengti keistų sprendimų priėmimo per 2000 m. ES valstybių vadovų susitikimą Nicoje. Tada Prancūzijos prezidentui J. Chiracui pavyko palenkti savo pusėn Vokietijos kanclerį G. Schröderį. Nukamuotas dvi naktis trukusių derybų kancleris nutarė pritarti tam, kad visos didžiosios ES valstybės Europos Taryboje gautų po 29 balsus, o vidutinės – 27. Tarp šių turėjo patekti ir Lenkija, kuri įstojo į ES tik po 4 metų.
Nepadėjo net paglostymai
Tada buvo nuspręsta, kad šis vokiečiams itin nepalankus sprendimas veiks laikinai, tačiau tai buvo nutarta nedalyvaujant Lenkijai, kurios atstovų Nicoje paprasčiausiai nebuvo. Tuo tarpu lenkai manė tokį neproporcingai didelį balsų skaičių gavę teisėtai, kaip kompensaciją už praeities neteisybes: vokiečiai juos užpuolė 1939 metais, britai ir prancūzai paliko likimo valiai ir leido po karo prijungti Lenkiją prie Rytų bloko. Varšuvoje argumentuojama, kad jei Lenkija būtų galėjusi eiti normaliu raidos keliu, kaip ir kitos Vakarų valstybės, ji būtų tapusi išsivysčiusia turtinga šalimi ir jai nereikėtų Briuselyje tenkintis prašytojos vaidmeniu. Tačiau Chiracas tada išdidžiai patarė ES naujokams lenkams “iš pradžių tyliai pasėdėti”.
O dabar Vokietijos kanclerė turi susitvarkyti su Chiraco ir Schröderio paliktu balastu, rašo „Süeddeutsche Zeitung“. Kelis mėnesius A. Merkel stengiasi tai pasiekti žavesio puolimu. Praktiškai visos Lenkijos žiniasklaidos priemonės atkreipė dėmesį į nuotrauką, kurioje kanclerė glosto Lecho Kaczynskio ranką. Dėl to nepatenkintas jo brolis Jaroslawas burbtelėjo: „Jie elgiasi su mumis kaip su vaikais“, rašo „Süeddeutsche Zeitung“.
