Kai kurie praeityje Vilnių šiurpinusios grupuotės „Vilniaus brigada“ veiklos faktai skatina atidžiau pažvelgti į šiandien keistai susipynusius valdžios ir verslo ryšius, rašoma naujausioje „Balsas.lt savaitėje“.
Dar prieš dešimtmetį „Vilniaus brigados“ vardas ir su jais siejami grėsmingos išvaizdos vyrukai kėlė siaubą ne tik sostinės, bet ir visos šalies verslininkams, politikams bei teisėsaugininkams. Žurnalisto, kuris daugelį metų atlieka įvairius tyrimus, tarp jų – ir kriminalinius, teigimu, dar aštuntojo dešimtmečio viduryje – gerokai anksčiau prieš patį šios gaujos siautėjimo piką – jos nariai mėgdavę nevaržomai vakaroti tuomečio „Lietuvos“ viešbučio restoranuose.
Šiandien apie kadaise galingus vilniečių gangsterius jau beveik nieko negirdėti, tačiau kalbama, kad jie, remdamiesi patikėtiniais, aktyviai kontroliuoja didžiausius šalies bankus, žinomas sostinės verslo bendroves, populiarius restoranus, kovų sporto šakų draugijas.
Iš kiemų – į biurus
Teisėsaugininkai pastebi, kad pastaruoju metu sostinės gangsterių gaujų lyderius atsiriboti nuo nusikaltimų paskatino tai, jog jie buvo sukaupę didžiules pinigų sumas ir nusprendė juos investuoti į pelningus verslo projektus.
Pamažu buvę grupuočių bosai, dažniausiai buvę sportininkai, tampa solidžių verslo įmonių bendraturčiais. Tačiau neretai, iškilus ginčams tarp partnerių arba konkurentų, vilniečiai prisimena savo kriminalinę praeitį ir kilusius nesutarimus sprendžia net pasitelkę fizinę jėgą.
Kadaise tarp sostinės reketininkų nežabotu elgesiu ypač garsėjo „Centuriono“ gauja. „Ji net turėjo savo įkurtą saugos struktūrą ir primygtinai siūlė paslaugas ne tik klestintiems verslininkams, bet ir paprastiems vilniečiams“, – prisiminė Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Algimantas Kliunka.
Mafijos veiklą ilgus metus analizavęs pareigūnas nelinkęs sureikšminti kadaise sostinėje karaliavusios „Vilniaus brigados“ smogikų. Anot jo, tais laikais mieste buvo ir kitų gerokai pavojingesnių susivienijimų.
Žurnalistą suvarpė kulkos
1993 metų spalio 12-osios rytas, daugiabučio namo kiemas S. Stanevičiaus gatvėje Vilniuje. Kaip įprasta, ankstų rytą dienraščio „Respublika“ žurnalistas Vitas Lingys atsikėlęs susiruošė važiuoti į redakciją. Į aštrių žurnalistinių tyrimų autorių mirtini šūviai buvo paleisti vos šiam priėjus prie kieme stovinčio automobilio.
Daugiausia kulkų kliuvo į krūtinę, viena – į skruostą, dar kelios lėkė pro šalį.
Praėjus pusvalandžiui, į kiemą privažiavo operatyvininkų, ekspertų, atvyko visų miesto specialiųjų tarnybų vadovai. Prieš mirtį žurnalisto rašiniuose buvo atskleisti korupciniai šalies valdžios ir mafijos ryšiai. Tad pirmiausia iškelta versija, kad V. Lingio žūtis tiesiogiai susijusi su jo darbu.
Tuo metu Lietuvoje tvyrojo slogi atmosfera. Žmonės kalbėjo, kad šalį seniai valdo banditai, kurie be baimės sulaukti atpildo gali leisti sau žudyti ne tik bendrus (savaite anksčiau, 1993-iųjų spalio 7-ąją, Kauno gyventojų ramybę sudrumstė garsios žudynės „Vilijos“ restorane), bet ir jiems „prasikaltusius“ verslininkus bei net apie jų veiklą prabilusį žurnalistą. Po V. Lingio mirties nusikaltėliai šalyje peržengė visas galimas ribas.
Po šio įvykio pradėjus narplioti „Vilniaus brigados“ nusikaltimus, paaiškėjo, kad žurnalisto žmogžudystė sostinės mafijos planuose buvo tik pradžia, gauja rengėsi kur kas platesnio užmojo nusikaltimams.
Henytės indėlis
„Gerai prisimenu dieną, kai sužinojau, jog rudenį planuojama susidoroti su tuomet aukščiausios šalies valdžios vyrais, teisėsaugininkais. Tokio pobūdžio informacija mane pasiekė 1993-iųjų liepos 7-ąją, – „Balsas.lt savaitei“ prisiminė Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos (ONTT) įkūrėjas, buvęs Seimo narys Alvydas Sadeckas. – Sulaukėme žinių, kad Latvijoje posėdžiaudami banditai ištarė žinomų politikų pavardes, kuriuos siekta skubiai pašalinti. Tačiau šiame banditų pasitarime apie rengiamą V. Lingio žmogžudystę niekas neužsiminė.“
Buvusių Kauno kriminalinės policijos vadovų duomenimis, siekiant atskleisti sunkų nusikaltimą nemažai prisidėjo net Kauno mafijos „klasikas“ Henrikas Daktaras. Pirminę informaciją apie žurnalisto žudikus gavo būtent su „daktarais“ bendraudavęs Kauno ONTT darbuotojas. Vėliau ši informacija buvo pateikta Vidaus reikalų ministerijos vadovams.
Prokuroro A. Kliunkos teigimu, iš sukauptų pokalbių telefonu įrašų susidaro įspūdis, kad tuomet šalyje karaliavusios gaujos tarpusavyje bendraudavo. Tais metais užfiksuotas pokalbis tarp vieno sostinės gaujos vadų ir Šiaulių „princų“ kelia dviprasmiškų minčių: „Važiuojame savaitgaliui į Jūrmalą pas Borią, tenai bus ir Henrikas...“
Rusų „krikštatėvio“ sargybinis
Netrukus žurnalisto V. Lingio žudikus pavyko sulaikyti. Pirmasis šio nusikaltimo detales policijai sutiko atskleisti „brigadininkas“ Igoris Achremovas. Jo bendrai kategoriškai neigė savo kaltę.
Neilgai trukus, 1994-aisiais, per televiziją tiesiogiai transliuojamame teisme paskelbta, kad žurnalisto mirtį užsakęs tuometis „Vilniaus brigados“ lyderis Borisas Dekanidzė buvo nuteistas mirties bausme sušaudant, Igoriui Achremovui sušaudymas pakeistas kalėjimu iki gyvos galvos, Viačeslavas Slavickis gavo 14 metų, o Borisas Bobičenka – 13 metų kalėjimo.
„Vilniaus brigados“ klestėjimo metais jos lyderiai buvę labai autoritetingi, jie galėję nuslopinti ir sunaikinti bet kurį jiems pasipriešinusį žmogų. Tada pirmuosiuose spaudos puslapiuose pasirodė skambios antraštės: „Mes valdome Vilnių!” – prisimindamas 1993-iuosius kalbėjo buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas. – Gaujos pažintys driekėsi nuo kariuomenės iki VRM viršūnių. Jie galėjo palaikyti ryšius ir su tuomet silpnai veikusia saugumo struktūra.“
Žinomas teisininkas turėjo žinių, jog kadaise B. Dekanidzė dažnai lankėsi užsienyje, jis buvo siejamas su tarptautine mafija. Buvo metas, kai būsimasis „Vilniaus brigados“ bosas Jungtinėse Amerikos Valstijose dirbo įtakingo rusų kilmės mafiozo apsaugininku.
„Dar nuo tų laikų jis buvo užmezgęs pažinčių su svarbiais žmonėmis. Įsivaizduokite, kaip jie suįžūlėjo, jei neapsikęsdami rašinių apie save nusprendė nužudyti žurnalistą. Tai buvo paskutinis taškas „Vilniaus brigados“ istorijoje“, – tvirtino A. Paulauskas.
Įtakingi „globėjai“
„Balsas.lt savaitės“ kalbinami buvę prokurorai įsitikinę, kad B. Dekanidzė negalėjęs vienas priimti mirties nuosprendžio žurnalistui – jis turėjęs stiprų užnugarį aukščiausių Lietuvos politikų sluoksniuose.
Korumpuoti politikai buvę savotiški šios rezonansinės bylos saugikliai.
Generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis per paskutinį pašnekesį su mirties bausme nuteistu B. Dekanidze norėjęs išsiderėti „brigadininkų“ globėjų pavardes. Tačiau mafijos gaujos vadeiva net ir tą akimirką jų neatskleidęs. Kadaise prokuroras yra sakęs, kad apie B. Dekanidzės globėjus valdžios sferose bus įmanoma prabilti tik po kelių dešimtmečių.
Amžiaus byloje valstybinį kaltinimą palaikęs A. Paulauskas teigė, kad šis didelio atgarsio sulaukęs teismas patvirtino, jog triumfuoja valstybė, o ne ją šiurpinusios nusikaltėlių grupuotės. „Buvo žmonių, kurie sąmoningai skleidė gandus, neva B. Dekanidzė už milijonus dolerių buvo išlaisvintas, vėliau pasidarė plastinę operaciją ir iki šiolei nevaržomai mėgaujasi gyvenimu egzotiškose šalyse. Bet ar įmanoma visiems sumokėti ir taip lengvai ištrūkti į laisvę? Žinau, kad jo kūnas buvo atiduotas tėvui Georgijui Dekanidzei, tad galiu užtikrinti, jog nubaustas pelnyta bausme“, – „Balsas.lt savaitei“ sakė praeityje garsus teisininkas.
TIK FAKTAI
Pirmieji reketavimo atvejai Lietuvoje – Vilniuje užfiksuoti maždaug 1987 metais. Reketo aukso amžiaus metais „Vilniaus brigados“ narių pelno dalis iš reketo siekė apie 80 procentų.
Vienas pirmųjų sostinės verslininkų, pasiryžusių atvirai duoti parodymus, buvo Semionas Delnikas. Remiantis jo parodymais, vėliau nuteistas I. Tiomkinas, pravarde Timocha.
Anuomet „Vilniaus brigados“ grupuotės narių pamėgta susirinkimų vieta buvo sostinės „Lietuvos“ viešbutis. Čia 16 ir 22 aukštuose įkurtuose restoranuose banditai rinkdavosi aptarti einamųjų reikalų, o viešbučio prieigose aiškindavosi santykius.