Vieni su pornografija nori paįvairinti seksualinį gyvenimą, kiti gi bando spręsti problemas ar užsimiršti. Visgi psichoterapeutai įspėja – nuo nekalto žiūrėjimo iki klampios priklausomybės yra vos keli žingsniai.
O ar žiūri ją gatvėje sutikti gyventojai?
„Tokį pikantišką klausimėlį. Ar žiūrit pornografiją? – Ne. – Ne. – O kam jos reikia? – Mes ir taip gražūs be pornografijos.“
„Ne, vaikeliuk, ne, ne… Ne, ne, nors gal ir rūpėtų, bet nemoku net paieškot kur nors.“
„Tiesiog nepadoru. – Nežiūrit tokio turinio? – Ne, tikrai ne.“
„Ne. – Kodėl? – Žmoną turiu.“
„Gražu… Senukas jau esu, tik pasižiūrėti ir lieka. – Dažnai žiūrit? – Ne. Kartais.“
„Nežiūriu. – Kodėl? – Tai kad aš nežinau, per kur ją rodo tokią…“
„Jau ne mano amžiui žiūrėt. Jau aš natūraliai visa tai patyriau.“
„Įdomiau, kai yra natūrali meilė.“
Kad žiūri pornografiją, prisipažįsta retas kuris. Visgi naujausia anoniminė, savanoriška apklausa „International Sex Survey“ rodo, kad Lietuvoje pornografiją bent kartą gyvenime yra žiūrėję beveik 9 iš 10 suaugusiųjų, iš viso 87 procentai žmonių.
„Skaičius ne tik kad didelis. Man jis – grėsmingas, grėsmingai didelis. Žinoma, vieną kartą pažiūrėti gal ir nieko baisaus iš smalsumo ir panašiai, bet, kaip ir minėjau, šita industrija yra ypatingai, ypatingai įtraukiančiai sukonstruota“, – sako psichologas psichoterapeutas Andrius Kaluginas.
Intymių svetainių duomenys 27-iose šalyse rodo, kad, lyginant su priešpandeminiu laikotarpiu, pornografijos žiūrėjimas jose išaugo drastiškai – nuo 4 iki 24 procentų.
„Žmonės gal buvo uždaryti, neturėjo ką veikti, turėjo vaikščioti iš kampo į kampą. Gerose porose daugiau turbūt mylėjosi ir galbūt ieškojo kažkokių geresnių būdų patenkinti save ir vienas kitą. Ir pornografija turi tam instrumentų“, – teigia seksologas Viktoras Šapurovas.
„Tačiau problemiškas aspektas yra tas, kad yra stebima keistų prisijungimo tendencijų. Pavyzdžiui, prisijungimas 3 val. nakties išaugo 31 procentu, o tai jau liudytų apie probleminį pornografijos naudojimą“, – kalba klinikinis psichologas Julius Burkauskas.
Psichologas psichoterapeutas Andrius Kaluginas sako, kad per pandemiją auga nuo pornografijos priklausomų žmonių skaičius.
„Gana greitai priprantama prie šitos produkcijos, nes ji siejama su lytiniais malonumais. Tai čia vyksta gana intensyvi hormonų gamyba ir todėl yra pakankamai sunki priklausomybė. Greita ir sunki“, – teigia A. Kaluginas.
Anot specialistų, į juos besikreipiantys asmenys sako, kad nė nepajunta, kaip įjunksta į pornografiją, o kartu ir į liguistą priklausomybę masturbacijai.
„Jeigu žmogus masturbuojasi ne daugiau kaip 1–2 kartus per dieną, pasinaudodamas pornografija, tai čia visiškai yra sveikose ribose, bet jeigu tai pasidaro 5–10–15 ir tai kiekvieną dieną, tai tikrai yra problema“, – priduria V. Šapurovas.
Tad iš pradžių, atrodytų, nekaltos dvi–trys valandos su stimuliuojančiu, pornografiniu turiniu, anot specialistų, neretai virsta kasdiene dešimties ar daugiau valandų priklausomybe.
„Naktimis neišsimiega, tada keliasi į darbą, tada dirbti negali, nuolat suka galvoje tuos matytus vaizdus. Jis tampa tarsi apsėstas ta mintimi ir negali ištrūkti iš tų spąstų“, – tikina A. Kaluginas.
O pasitaiko ir tokių, kurie pornografija naudojasi kaip įrankiu kovai su stresu ar net šantažo priemone.
„Vienas atėjo žmogus ir sako: „Žinai, aš piktnaudžiauju masturbacija ir pornografija, žmona nerimauja ir aš jai sakau: „Tai ką? Tu norėtum, kad aš stresą nuiminėčiau vartodamas alkoholį? Gerdamas?“ Ji sako: „Tu manęs nešantažuok – alkoholis ar porno – vis tiek blogybė“. Bet tarsi dangstosi už to“, – sako A. Kaluginas.
Tačiau yra vienas dalykas, kuris lietuviams gerokai įdomesnis nei pornografija. Neabejojame – nustebsite.
„Lietuvoje buvo stebimas itin didelis pornografijos žiūrėjimo sumažėjimas būtent pernai metų „Eurovizijos“ metu, kai Lietuvoje 22 procentais mažiau žmonių žiūrėjo pornografiją“, – atskleidžia J. Burkauskas.
Visgi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto psichologai pabrėžia, kad labai trūksta tyrimų apie lietuvių seksualinį elgesį.
