B. Obama labai teisingai pažymėjo: „Šiandien mes turime pasirinkti, kuo norime būti per ateinančius penkiolika metų, per ateinančius dešimtmečius.“ Tačiau kad galima būtų tai padaryti, būtina sąžiningai įvertinti šiandieninius Jungtinių Valstijų laimėjimus. Autoriaus supratimu, B. Obama to nepadarė. Kaip rašė „The Wall Street Journal“: „Prezidento kreipimasis buvo keistai atitrūkęs (...) nuo įvykių užsienyje.“
„Šiandien, pirmą kartą nuo Rugsėjo 11-osios, mūsų kovinė misija Afganistane baigta. Prieš šešerius metus apie 180 tūkst. Amerikos karių tarnavo Irake ir Afganistane. Šiandien lieka mažiau nei 15 tūkstančių. (...) Užuot patruliavę Afganistano slėniuose, mes apmokėme jo saugumo pajėgas, kurios dabar veikia savarankiškai (...).Užuot siuntę dideles sausumos pajėgas į užsienį, mes kartu su Pietų Azijos ir Šiaurės Amerikos partneriais kovojame su teroristais, kurie grasina Amerikai. Irake ir Sirijoje Amerikos lyderystė – taip pat karinė – stabdo „Islamo valstybę“ (IV). Užuot įsitraukę į dar vieną karą ant žemės Vidurio Rytuose, mes esame plačios koalicijos, apimančios ir arabų šalis, priešakyje, kad suardytume ir galiausiai sunaikintume šią teroristinę grupuotę. Taip pat mes remiame nuosaikią opoziciją Sirijoje, kuri gali padėti mums šiose pastangose (...).“
O dabar apie realybę. Afganistanas yra paliktas iš esmės be jokios pažangos, išskyrus pseudodemokratinius prezidento rinkimus. Be Vakarų pagalbos dabartinė šalies valdžia tikrai neišsilaikys, o vietinės saugumo pajėgos yra nepajėgios užtikrinti šalies stabilumo. Misija žlugo. Neatsargus (nediferencijuotas) opozicijos rėmimas Sirijoje pradiniame konflikto etape baigėsi IV grupuotės iškilimu, ir ji dabar grasina ne tik Sirijai ir Irakui, bet ir visam regionui (neatsitiktinai Saudo Arabija nusprendė atsitverti nuo Irako siena). O Damaske toliau sėdi B. Assadas. Vadovavimas koalicijai ir parama nuosaikiajai opozicijai yra veiksmas dėl veiksmo, be apčiuopiamo efektyvaus rezultato.
Ir tai dar ne pabaiga. Pašlijo Amerikos santykiai su Turkija, kurios lyderis kaltina Vakarus siekus jį nuversti, ir Egiptu, kur Vašingtonas buvo susirūpinęs dėl režimo veiksmų prieš „Musulmonų broliją“. Taip pat visi sėkmingai pamiršo Libiją, kur ne be JAV pagalbos buvo nuverstas M. Kadafis. Kadaise H. Clinton, dar būdama valstybės sekretore, su šypsena pažymėjo: „Mes atėjome, mes pamatėme, jis mirė.“ O paskui buvo JAV diplomato nužudymas „nugalėjusioje demokratijoje“. Dabar Libija – klasikinė žlugusi valstybė (failed state).
B. Obama bandė pasigirti pažanga derybose su Iranu dėl jo branduolinės programos ir pareiškė, kad vetuos bet kokias naujas sankcijas jo atžvilgiu, nes jos tik sugadins visą reikalą (Rusijos atveju kažkodėl negadina, o čia staiga sugadins). Tačiau ši jo iniciatyva gali bet kada žlugti, ypač jeigu kitu JAV prezidentu taps respublikonas (tai, turint omenyje didžiulius dabartinio vadovo „laimėjimus“, labai tikėtina). Arba šios derybos gali tęstis be galo, kaip Izraelio (vis mažiau pasitikinčio Vašingtonu) ir Palestinos konflikto atveju. Beje, apie Palestiną. 2009 m. B. Obama pasisakė už Palestinos valstybės sukūrimą, o 2014 m. gruodžio 31 d. JT Saugumo Taryba nepriėmė atitinkamos rezoliucijos, o Jungtinės Valstijos balsavo prieš.
Na ir apie JAV vaidmenį Ukrainos krizėje. „Mes laikomės principo, kad didesnės valstybės negali prievartauti mažesnių, todėl esame prieš Rusijos agresiją, remiame Ukrainos demokratiją ir palaikome NATO sąjungininkus. Prieš metus, kai mes dirbome, kad įvestume sankcijas kartu su mūsų sąjungininkais, kai kas sakė, kad pono Putino agresija buvo strategijos ir galios šedevras. [...] Šiandien Amerika stipri ir vieninga su savo sąjungininkais, o Rusija izoliuota su sudaužyta į šipulius ekonomika“, – konstatavo B. Obama.
Pirma, Rusija nėra izoliuota. Pirmiausia todėl, kad Vašingtonui nepavyko įtikinti Pekino įvesti sankcijas jos atžvilgiu (ką jau kalbėti apie kitas BRIKS šalis). Antra, Rusijos ekonomika susiduria su tam tikrais sunkumais, bet ji tikrai nėra sudaužyta į šipulius. Priešingai, į šipulius yra sudaužyta Ukrainos ekonomika, reikalinga skubios finansinės paramos. Tačiau Vakarai, taip pat ir JAV, tikrai neskuba to daryti. Štai tokia „parama“ Ukrainos demokratijai. Trečia, sankcijos niekaip nesutrukdė ponui Putinui atnaujinti karinius veiksmus kaimyninėje šalyje ir užgrobti dar kelias jos teritorijas. Tačiau B. Obamos neadekvatumas jau nestebina. Po to, kai jis pareiškė, kad „imigrantai nesiveržia į Maskvą, ieškodami naujų galimybių, o Rusijos vyro gyvenimo trukmė – apie 60 metų, gyventojų skaičius mažėja“, tapo aišku, kad jo komanda neturi elementarių žinių apie tai, kas dedasi Rusijoje (ką jau kalbėti apie gilesnį jos strategijos supratimą), ir šiandien ji akivaizdžiai nežino, ką toliau daryti su Maskva, kuri jau seniai turėjo pasiduoti, bet kažkodėl nesiruošia to daryti – „damned crazy Russians“ („prakeikti trenkti rusai“).
Apibendrinant galima teigti, kad B. Obama, kalbėdamas Kongrese, vadovavosi principu „jeigu pats savęs nepagirsi, niekas tavęs nepagirs“. O realybėje Amerikos veiksmai primena bailio strategiją „vienas žingsnis į priekį – du atgal“. Ir visa tai B. Obama vadina „gudresne lyderyste“, kuri protingai derina karinę jėgą ir diplomatiją (koalicijų kūrimą). Tačiau iš tiesų tai ne lyderystė, o akivaizdus nuovargis ir neapsisprendimas. Tai gal neverta gudrauti, o tiesiai pasakyti pasauliui – „mes daugiau nenorime būti lyderiais“ arba „mums reikia pertraukos“, nes dabar deklaracijos ryškiai atitrūkusios nuo tikrovės, ir tai tik žlugdo partnerių pasitikėjimą Jungtinėmis Valstijomis (taip pat Rytų Azijoje, kur B. Obama ketina neleisti Kinijai diktuoti ekonominio ir strateginio žaidimo taisyklių, bet neaišku, kaip jis ketina tai padaryti, jeigu kitose vietose jo „laimėjimai“ nenuteikia optimistiškai).
B. Obama sugebėjo įtikinti amerikiečius, kad jis gali pakeisti Ameriką, kad su juo priešakyje ji susigrąžins pagarbą ir pasitikėjimą. Šiandien tenka konstatuoti, kad prezidentas nepateisino lūkesčių, nepatempė vežimo. Jo šūkis buvo – „Taip, mes galime“. Amerika iš tiesų gali. B. Obama – ne. Jeigu jis būtų korporacijos vadovas, turėtų trauktis jau šiandien. Kadangi yra šalies lyderis, teks kankintis iki kadencijos galo. Blogiausia, kad naujajam JAV prezidentui gali nepavykti išgelbėti to, kas bus prarasta per tą laiką (pavyzdžiui, Ukrainos).
