Kurį laiką taupymo politikos šalininkai baksnojo pirštu į Baltijos šalis ir vadino jas sektinu pavyzdžiu visoms valstybėms išlaidūnėms. Tenka pripažinti, kad Baltijos šalys išgelbėjo savo viešuosius finansus. Dėl šios priežasties ne vienas politikas ir ekonomistas siūlo mokytis iš Baltijos regiono. Birželio penktą diena TVF vadovė Christine Lagarde Latvijos kovą su krize pavadino sėkmės istorija, rašo „Aljazeera“.
Vis dėlto daugelis ekonomistų nesutinka su tokiu vertinimu ir mano, kad griežta Baltijos šalių taupymo politika nusipelno pagarbos dėl politinės drąsos, tačiau kol kas anksti kalbėti apie ekonominę naudą. Ekonomistas Paulas Krugmanas ir Danis Rodrikas bei TVF vyriausias ekonomistas Olivieris Blanchardas skeptiškai vertina ekonominę padėtį Latvijoje.
Vašingtone veikiančio Ekonomikos ir politikos tyrimų centro direktorius Markas Weisbrotas neigiamai vertina siekius pritaikyti Latvijos patirtį visos Europos mastu. Anot jo, per šią krizę Europa turėjo išmokti vieną svarbią pamoką – recesijos metu negalima imtis griežtos fiskalinės drausmės.
Visi sutinka, kad Latvija dėl krizės patyrė didžiausius nuostolius. Ekonominis sunkmetis stipriausiai prislėgė, būtent, Latvijos gyventojus. Šalies nacionalinės pajamos susitraukė beveik ketvirtadaliu. Krizės metu nedarbas nuo 5,3 proc. šovė per 20 procentų. Realybėje šis skaičius buvo dar didesnis. Šiuo metu oficialus nedarbo lygis Latvijoje svyruoja ties 15 proc. riba. Pernai ekonomika augo 5,5 proc. greičiu. Šiemet laukiama kone dvigubai kuklesnio augimo. Per krizę iš šalies emigravo 10 proc. darbingų gyventojų.
Daugelį neramina klausimas, ar kitokia ekonominė politika būtų pagerinusi dabartinę latvių kasdienybę? Šiandien sunku pasakyti, koks būtų buvęs valiutos devalvacijos poveikis.
Latvija, kaip ir visos Baltijos valstybės, nutarė išlaikyti fiksuotą valiutos kursą ir krizės metu vykdė vidinę devalvaciją. Šios valstybės didino konkurencingumą mažindamos darbuotojų atlyginimus. Tuo tarpu pasaulyje galima aptikti nemažai valstybių, kurios recesijos metu devalvavo savo valiutas. Galima palyginti tokių valstybių ekonomines patirtis, tačiau iš anksto derėtų suvokti, kad kiekviena valstybė ir krizė yra individuali, todėl būtų beprasmiška visoms šalims taikyti tą patį gydymo receptą.
Kai kurių krizių metu valstybių valiutos nuvertėdavo itin stipriai. Štai per 1997-1999 metų Azijos finansų krizę Indonezija devalvavo savo valiutą 82,5 proc., Tailandas – 52,1 proc., Pietų Korėja 39,7 proc., Malaizija 37,8 proc. Argentina 2001–2002 metų krizės laikotarpiu devalvavo savo valiutą 72,2 procentais.
Argentina yra tinkamiausia valstybė norint palyginti valiutos ir vidinės devalvacijos skirtumus. Recesijos pradžioje Argentina, kaip ir Latvija, rinkosi tarp valiutos nuvertėjimo ir vidinės devalvacijos. Argentina tris su puse metų bandė gelbėtis taikydama vidinę devalvaciją, deja, po šio periodo teko skelbti nemokumą ir nuvertinti valiutą. Trumpam valstybės finansų sistema sugriuvo, tačiau per tris metus dėl itin spartaus augimo Argentinos ekonomika sugrįžo į prieškrizinį lygį.
Latvijos ekonomikos susitraukimas, lyginant su kitomis valstybėmis, buvo itin nuožmus. BVP sumažėjo 24 procentais. Tuo tarpu valiutos devalvaciją pasirinkusios valstybės vidutiniškai prarado 4,5 proc. BVP. Nusprendusios nuvertinti savo valiutą valstybės jau po trijų metų mėgavosi 6,5 proc. didesniu BVP, lyginant su buvusiu iki krizės. Tuo tarpu Latvijos BVP, prabėgus trims metams nuo krizės pradžios, buvo 21,5 proc. mažesnis nei prieš krizę. Net ir šiandien Latvijos BVP 15 proc. mažesnis nei 2007 metais. TVF duomenimis, Latvijos ekonomika prieškrizinį lygį pasieks tik 2017 metais. Vadinasi šalies atsigavimas nuo krizės pradžios iš viso užtruks 10 metų.
Kaip jau minėta, kiekviena valstybė yra unikali, todėl bet koks palyginimas ir apibendrinimas yra sąlyginis. Vis dėlto tenka pripažinti, kad Latvijos ekonomikos susitraukimas, lyginant su kitomis valstybėmis, yra milžiniškas.
Ekonomistas D. Rodrikas teigia, kad kol kas per anksti Latvijos patirtį vadinti nesėkme. O. Blanchardas irgi mano, kad iš dalies Latvijos strategija pasiteisino, nes šiaip ar taip dabar ekonomika auga. Tuo tarpu M. Weisbrotas nesutinka ir sako, kad toks vertinimas yra neteisingas, nes anksčiau ar vėliau bet kurios šalies ekonomika atsigauna, tad klausimas, ar buvo galima imtis kitų žingsnių, kurie būtų paspartinę atsigavimo procesą?
M. Weisbrotas tikina, esą Latvija vis dar ristųsi žemyn, jeigu būtų įgyvendinusi visus savo taupymo pažadus. Latviams belieka džiaugtis, kad vyriausybė nutarė nevykdyti visų įsipareigojimų, kuriuos 2010 jai primetė TVF. Anot jo, svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad šalies biudžeto deficitas buvo normalizuotas tik prasidėjus ekonominiam augimui, šis faktas taip pat kelia abejonių dėl taupymo priemonių efektyvumo.
Be to, reikia pripažinti, kad vidinė devalvacija ne itin prisidėjo prie eksporto pagerinimo. Atlyginimai nebuvo sumažinti tiek, kad Latvijos produkcija pasidarytų itin patraukli užsienio pirkėjams, o importinių prekių paklausa ženkliai sumažėtų. Šį teiginį puikiai įrodė P. Krugmanas.
Ironiška, kad TVF spaudė Latviją nuvertinti latą, o dabar yra priversta girti vidinės devalvacijos padarinius. M. Weisbrotas yra įsitikinęs, kad nepaisant neigiamo valiutos devalvacijos efekto, bendra Latvijos ekonomikos sveikata būtų buvusi kur kas geresnė, jeigu lato vertė būtų nukritusi. M. Weisbrotas atkreipia dėmesį, kad nenorą devalvuoti latą, galėjo paskatinti įtakingi Švedijos bankai. Valiutos nuvertėjimas būtų reiškęs didelius nuostolius šiems bankams.
M. Weisbrotas baigia teigdamas, kad būtų neprotinga ir veidmainiška vadinti sektinu pavyzdžiu valstybę, kuri iškopė iš recesijos galėdama didžiuotis tris kartus didesniu nedarbu negu buvo prieš krizę ir rekordiniu BVP susitraukimu. Anot jo, būtų tikra tragedija, jeigu euro zona pasektų Latvijos ekonominės politikos pavyzdžiu.
