Mano beveik penkerių metukų dukrelė žvilgtelėjo į įžūloką automobilio priekį, užmetė akį į „peleką“ ant stogo, ir iš karto „Honda Civic“ hečbeką pakrikštijo „Raudonuoju rykliu“. Iš tiesų, turi šis automobilis žavesio, nors, palyginti su praėjusios kartos „kosminiu“ modeliu, ekstravagancijos čia jau mažiau, bet tęstinumas akivaizdus. Kaip sako patys automobilio kūrėjai, čia buvo pasirinktas evoliucijos, o ne revoliucijos kelias. Iš tiesų, automobilio manierose – daugiau subtilumo, nors „Civic“ modeliams būdingas veržlumas niekur nedingo, ypač galingo dyzelio versijos. Pala pala, nuo kada sportiškas „Honda“ charakteris asocijuojasi su dyzeliniais motorais? Tai šventa tiesa, bet čia būtų reikalingas trumpas istorinis nukrypimas, kad suprastume naujausių laikų „Civic“ evoliucijos kryptį.
„Honda Civic“. A. Karčiausko nuotr.
Kas aš? Savęs ieškojimai
Menu, dar pačioje XXa. pabaigoje bandžiau šeštos kartos „Civic“. Įspūdžiai tikrai buvo ryškūs – automobilis su sportiškomis manieromis, o kaip dainavo greitasūkis motoras su tuomet dar egzotiška VTEC sistema... Tačiau pirkėjai – keista liaudis. Iki visiškos laimės jiems trūko erdvaus salono, komforto ir pan. Pirkėjų žodis šventas rinkodaros vyrukams, todėl septintoji šio modelio karta tapo patogesnė ir... prarado nemažą dalį ryškaus charakterio. Markės fanai šį automobilį net buvo praminę „autobusu“. Žinoma, japonai sureagavo į kritiką.
Tuomet, kai 2005 metais aštuntos kartos „Civic“ debiutavo Frankfurte, abejingų tikrai neliko. Šio „Civic“ apibūdinimui puikiausiai tiko vienintelis žodis – kosmosas. Drąsu ir veržlu, bet po pirmo svaigulio įlipus į tos kartos hečbeką, labai greitai atsirasdavo ir kitų, šiek tiek erzinančių prieskonių. Tai buvo mažumėlę grubokas automobilis, jo manierų pavadinti subtiliomis tikrai neišeitų. Todėl „Honda“ inžinieriai, kurdami naujausią modelį, itin daug dėmesio skyrė detalėms ir išbaigtumui, tobulam galutiniam skoniui. Ir panašu, kad jų įtemptas darbas nenuėjo veltui.
„Civic“ užaugo?
Paveldimumas akivaizdus. Tai tikrai „Honda Civic“. Tiesa, aštrius stiliaus trikampius pakeitė viena į kitą pereinančios linijos. Subtiliau, bet sportiškumo ir tam tikros ekstravagancijos liko. Evoliucinis automobilio kūrėjų požiūris čia tikrai pasiteisino – dabartinis modelis atrodo gerokai brandžiau, solidžiau, bet išlaikė firminį stilių. Dar svarbiau – jis liko ryškus. Na, gal žvelgiant į galinę automobilio dalį ir būtų galima prisikabinti dėl vizualaus sunkumo.
Tą patį galima pasakyti ir apie automobilio interjerą. Čia išliko prietaisų skydas su tipiniu „dviejų aukštų“ komponavimu. Prikibti prie jo praktiškai nėra dėl ko – informatyvumas puikus, priprasti prie nieko nereikia, atsisėdęs prie vairo viską randi intuityviai. Be to jau nėra jokių priekaištų medžiagų kokybei ir surinkimui. Solidu. Be viso to žavi ir salono transformacijos galimybės – be tradicinio galinių pasosčių išlankstymo varianto šiame automobilyje galinių krėslų sėdimąsias dalis galima pakelti į viršų. Tuomet grindys automobilio gale tampa nemenka krovinių aikštelę. Juo labiau, kad galinės durys atsidaro gana dideliu kampu.
Važiuojam? Ne, skrendam
Kai ruošėmės išbandyti „Honda Civic“, galėjome rinktis dvi automobilio versijas – šiais automobiliais prekiaujanti kompanija „NipponAuto“ (beje, pirmoji atidariusi ir savo saloną prekybos centre) galėjo pasiūlyti dvi modifikacijas. Galėjome sėsti į benzininį „Civic“ su automatine transmisija, o kitas pasirinkimas buvo automobilio versija su 2,2 litro darbo tūrio benzininiu varikliu ir šešių pavarų „mechanika“. Pasirinkome dyzelį. Tik nepamanykite, kad šio teksto autorius yra koks pensininkas. Tiesiog šiuo metu „Civic“ versija su dyzeliniu varikliu yra viena iš „draiveriškiausių“ modifikacijų.
2,2 l. darbo tūrio dyzelinis motoras džiugina įspūdingu sukimo momentu. A. Karčiausko nuotr.
Spręskite patys. Tai 150 arklio galių, o svarbiausia – įspūdingas 350 Nm sukimo momentas. Toliau – tiksliai veikianti šešių pavarų „mechanika“ ir kietesnė (dėl sunkaus motoro) pakaba. Jei kam prieš keliolika metų būčiau išsižiojęs, kad „Civic“ gamoje viena iš smagiausių modifikacijų yra dyzelinė, daug kas palaikytų mane nevispročiu, bet dabar juk XXI amžius...
Tokius pozityvius atsiliepimus dėl motoro lėmė tiesiog „lokomotyvinis“ sukimo momentas. Todėl net ir dyzelis leidžia džiaugtis svaiginama dinamika. Aktyviai važiuoti šiuo automobiliu tikrai galima. Be to, jis patogus važiuojant visais rėžimais.
Tinka ir šeimai, ir „draivui“
Bandydamas šį automobilį, kelis kartus specialiai rinkausi ilgesnį ir labiau vingiuotą kelią– dėl džiaugsmo minučių. Asfalto viražų serijos šiam „Civic“ pasiduoda be didesnio vargo – pakaba dirba inteligentiškai net ir ant gana banguoto asfalto, pavarų perjungimo mechanizmas tikslus, „išeinant“ iš posūkio variklis užtikrina norimą pagreitį, o iš pažiūros paprasti krėslai puikiai laiko nugarą. Šaunu dar ir tai, kad šis automobilis yra tikrai universalus, įprastinėmis naudojimo aplinkybėmis puikiai tinka ir šeimai.
Šiame „Civic“ tylu, kokybiškos apdailos detalės nebarška ir nebrazda. Ne, tai ne koks „Lexus“ ar BMW, tačiau vertinant pagal tos pačios klasės automobilius, viskas čia gerai. Garso izoliacija tikrai nebloga. Dyzelinės versijos pakaba – puikus kompromisas tarp sportiškumo ir komforto. Jokio „kibiriškumo“, jokių rezonansinių vibracijų. Brandu, ir tinkama visiems gyvenimo atvejams. Verta dėmesio ir tai, kad automobilis yra gana taupus. Važiuojant gana agresyviai vidutinės kuro sąnaudos siekė 5,5 litro, na o greitkelyje galima „įsipaišyti“ į gana kuklias 4,4 litro 100 kilometrų kelio vidutines sąnaudas. Panašu, savo rolę čia suvaidina „Econ“ rėžimas. Jis epizodiškai uždaro klimato kontrolės sistemos oro paėmimo groteles, todėl kondicionieriaus kompresorius įsijungia rečiau, o kuras taupomas. Be to, važiuojant šiuo rėžimu minkščiau dirba autopilotas, o tai irgi padeda taupyti kurą.
Nepigus, bet vertas dėmesio
„Honda Civic“ – tradiciškai nepigūs automobiliai. Mūsų bandyto egzemplioriaus kaina buvo šiek tiek didesnė nei 70 tūkst. litų. Nemažai, bet už šiuos pinigus gauname automobilį su turtinga įranga. Be to, su ryškia išvaizda ir subalansuotomis vartotojiškomis savybėmis. Priekabiauti būtų galima, tačiau savos klasės segmente šis „Civic“ yra vertas dėmesio egzempliorius.
„Honda Civic“. A. Karčiausko nuotr.
Žinoma, bet kokie automobilių testai yra labai slidus dalykas – tai tik subjektyvi specialisto nuomonė. Bet tai vienas iš nedaugelio automobilių, kurį šio teksto autorius pirktų sau. Dėl pagaliau pasiekto brandumo ir šiek tiek netipinės išvaizdos. Ir būtinai pasirinktų raudoną spalvą, nes blankesnių spalvų drabužiu aprėdyti „Civic“ žiūrisi gerokai prasčiau.
