Anot B. Gruževskio, priekaištą dėl to, kad investicijos Lietuvoje nėra prioritetinė sritis, reikėtų išsakyti ir Vyriausybei,nes, laiku nesiėmus reikiamų priemonių, padėtis gali tik blogėti: „Kiekvienais metais vis sunkiau, nes didesnis investuotojas reikalautų didesnių darbo išteklių. Miestuose kokybė yra, o rajonuose ji menkesnė, be to, ir žmonės vyresnio amžiaus. Todėl kiekvienais metais pritraukti pinigų ir investuotojų bus vis sunkiau, nes nelabai turėsime ką pasiūlyti.“
Nelegali veikla pelningesnė nei oficiali
Įmonių Pietryčių Lietuvoje kuriama mažiau nei vidutiniškai Lietuvoje. Darbo neturi maždaug kas dešimtas gyventojas, o kai kur nedarbas beveik trečdaliu didesnis nei visoje šalyje. Kita vertus, emigracija iš Pietryčių Lietuvos gerokai lėtesnė nei iš visos šalies.
Paklaustas, kaip teisingiau vadinti šį regioną, specifiniu ar vienu iš daugelio, Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovas B. Gruževskis sako, kad pasirinkti vieną variantą būtų sunku, nes šiai teritorijai būdingos tokios pačios problemos, kaip ir visai Lietuvai, ypač šalies pakraščiuose. Tačiau yra ir specifinių bruožų, dėl kurių šis regionas kitoks.
Anksčiau Pietryčių Lietuvą buvo galima vadinti žemės ūkio kraštu. Tiesa, žemės čia nederlingos, bet gyventojų išsilavinimas bei darbo įgūdžiai vis dar susieti su žemės ūkiu, o dabar žemės ūkis bei kadaise veikusi pramonė sumenko. Be to, keturi iš dešimties gyventojų čia nekvalifikuoti darbininkai, o jiems siūlomas atlygis už darbą dažniausiai minimalus. Verslininkai sako, kad didžiausias iššūkis Pietryčių Lietuvoje – rasti kvalifikuotų darbuotojų, nes jie dirba Vilniuje arba užsienyje.
„Taip yra dėl santykio su sostine. Ypač anksčiau didelė dalis žmonių iš šitų teritorijų naudojosi Vilniaus miesto pramonės, paslaugų, socialinių paslaugų infrastruktūra ir visai gerai gyveno. Dabar daug kas pasikeitė ir transformacija buvo palikta savieigai, o per tokį trumpą laiką tikrai nebuvo galima kompensuoti tų praradimų. Liko tik privati iniciatyva – įmonės, kurios gali konkuruoti rinkoje, todėl šiame regione galimybių aktyviai plėtoti ekonominius sprendimus mažiau, nes jų ir bazė buvo mažesnė“, – kalba B. Gruževskis.
Šalčininkai – didžiausias miestas šiame regione. Centrinėje miesto aikštėje jau pastatyta eglutė. Aplink zuja keli ją puošiantys vyrai. Kiek atokiau, prie automobilio su pritaisytu keltuvu, procesą stebi vyras. Jis – keltuvo savininkas. Prieš keletą metų jis metė darbą statybose ir ėmėsi nuosavo verslo – nuomoja statybinę techniką. Verslininkas dirba vienas ir sako, kad pagalbininkų jam nereikia. Be to, gyvenimu jis nesiskundžia – pasak jo, tereikia šiek tiek proto ir noro geriau gyventi, nes niekas nieko niekur dykai neduoda.
Jam antrina ir greta aikštės sutiktas Marekas. 30-metis vyras pasakoja anksčiau dirbęs Vilniuje, tačiau kelionės išlaidos surydavo didelę dalį atlyginimo. Dabar Marekas su žmona ir dvejų metų dukrele gyvena bei dirba keli kilometrai už Šalčininkų ir dar studijuoja kolegijoje, nes, kaip pats juokiasi, artėjant 30-mečiui suprato, kad be mokslų žmogus bus niekas.
Šalčininkų seniūnas Gžegožas Jurgo pabrėžia, kad didžiausia problema čia – nedarbas, nors pastaraisiais metais nedarbo lygis šiek tiek mažėja. „Priežasčių gali būti daug, bet viena opiausių – investicijų pritraukimas. Tačiau žmonės stengiasi, ieško būdų, kaip pragyventi. Daug žmonių dirba Vilniuje, netoli esantis pasienis irgi atveria galimybių pigiau apsipirkti arba atsivežti prekių ir čia parduoti“, – pasakoja jis.
Kaip pastebi B. Gruževskis, pasienio zona leidžia žmonėms užsiimti ne visai legalia ar legalia prekyba ir gauti pajamų, todėl vietos gyventojai ne visada ieško darbo oficialiame sektoriuje: „Jiems nepasimoka imtis mažiau apmokamo darbo, bet apsimoka užsiimti kažkokia prekyba, ūkininkavimu, ne viską deklaruojant, bet tenkinant savo ir šeimos poreikius.“
Šias mintis patvirtina ir kiti gatvėse kalbinti žmonės. Jie pasakoja, kad viena iš nedarbo priežasčių būtent kontrabanda. Šalčininkų centre sutikta moteris, nenorėjusi kalbėti į mikrofoną, pasakoja, kad jos kaimynystėje stūkso keliolika prabangių namų, kurių savininkai – bedarbiai, važinėjantys prabangiais automobiliais. Anot pašnekovės, visi žino, kad iš šių žmonių galima nusipirkti baltarusiškų degalų ir cigarečių, tačiau oficialiai daugelis jų darbo biržoje registruoti bedarbiai, gaunantys pašalpas.
Maišiagalos seniūnas Stefanas Orševskis kritikuoja ir pašalpų mokėjimo politiką. Anot jo, žmonės nėra suinteresuoti dirbti legaliai, nes dažniausiai mokama minimali alga, o, gyvenant iš pašalpų ir gaunant kompensacijas, galima gyventi panašiai. Pasak Maišiagalos seniūno, iš to kyla daugybė problemų, viena jų – alkoholizmas.
Labiausiai trūksta kvalifikuotų darbuotojų
Nepaisant statistikos, didžioji dalis gatvėse sutiktų žmonių labiau skundžiasi ne darbo stygiumi, o mažais atlyginimais. Maišiagalos autobusų stotyje sutikta kiemsargė Kristina sako, kad jai iki pensijos liko keleri metai. Moteris tikina, kad gauti darbą Maišiagaloje ar jos apylinkėse nėra labai sunku, pavyzdžiui, netoliese esančiame viešbutyje dirba daug vietinių, taip pat – jos sūnus. Laikraščiuose netrūksta skelbimų, siūlančių pardavėjų bei įvairių pagalbininkų darbą, tačiau beveik už visus darbus tesiūlomas minimalus atlyginimas.
Kad sunku rasti darbuotojų, patvirtina ir Andžejus Šostakas, prieš ketverius metus metęs darbą valstybiniame sektoriuje ir pradėjęs ūkininkauti. Dabar 300 hektarų žemės auginantis grūdus bei turintis beveik 100 galvijų, pašnekovas sako, kad beveik visus darbus tenka dirbti pačiam.
Ūkininkui antrina ir Gintaras Didžiokas, sultis ir tyreles kūdikiams gaminančios įmonės vadovas. Šalčininkuose veikiančioje jo gamykloje dirba 35 žmonės. Pasak direktoriaus, didžiausias trūkumas – aukštos kvalifikacijos darbuotojai.
Jašiūnų seniūnė Sofija Griaznova sako, kad čia jaunimui įsidarbinti ypač sunku, todėl žmonės važiuoja į Vilnių arba emigruoja. „Juk jaunas žmogus, turintis aukštąjį išsilavinimą, neis į įmonę, kurioje perdirbama mėsa, neis į acto gamyklą, medžio perdirbimo įmonę. Jaunimui tai iš tikrųjų problema“, – kalba ji.
Palankios sąlygos kurti verslą
Tačiau statistika rodo, kad emigracija iš šio regiono yra kiek mažesnė nei bendras Lietuvos rodiklis. Pasak B. Gruževskio, mažesnę emigraciją iš dalies lemia tai, kad didelė dalis žmonių čia – vyresnio amžiaus, todėl yra labiau prisirišę prie gyvenamosios vietos. Tačiau kalbinti Pietryčių Lietuvos gyventojai sako, kad ir užsienyje pieno upės neplaukia, todėl labai pasistengus ir Lietuvoje galima gyventi.
Šalčininkų seniūno G. Jurgo nuomone, iš čia gyventojų emigruoja mažiau dėl kitokio požiūrio į žmogų ir socialinės paramos, nes emigracijos priežastys nėra vien ekonominės. O tuos, kurie jau yra išvykę, anot pašnekovų, galima būtų grąžinti, jei regione būtų kuriama daugiau įmonių, siūlančių kvalifikuotą darbą už didesnį užmokestį. Kad tai įvyktų, reikia investicijų. Kaip sako regiono seniūnai, svarbiausia – parodyti, kad regione daug neišnaudotų galimybių.
Jas pamatęs, G. Didžiokas prieš keletą metų nusipirko Šalčininkuose veikusios, bet bankrutavusios gamyklos pastatą su visais įrenginiais ir pradėjo gaminti sultis bei tyreles kūdikiams. Verslininkas tikina, kad šiame regione privalumų yra daug: ir nekilnojamojo turto bei žemės kaina, darbo jėgos kaina, geras susisiekimas su Vilniumi. O ypač padeda nebiurokratinis vietinės valdžios požiūris į verslą.
Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovas B. Gruževskis pastebi, kad šio regiono gyventojai labiausiai pageidauja investicijų į pramonę: „Jie sako, kad dar tikrai išsaugota infrastruktūra, yra darbuotojų, specialistų, kurie dar galėtų grįžti į šią sferą.“
Jam pritaria ir Šalčininkų seniūnas G. Jurgo – pramoninės zonos liko, tad dabar ateina jauni verslininkai, kurie po truputį superka žemės sklypus, apleistus pastatus, sandėlius ir po truputį pradeda savo veiklą.
„Iš tikrųjų dar daug ko trūksta ir galima daug sugalvoti. Nekalbu apie pramonę ir investicijų pritraukimą, nes tai opiausia problema, bet čia galima plėstis – juk patogus susisiekimas ir su Vilniumi, ir su pagrindinėmis magistralėmis. Norint statyti gamyklą, yra vietų, kur geros elektros jungtys, yra geležinkelių transportas, pasienis“, – pabrėžia B. Gruževskis.
Taip pat, pastebi jis, žmonės galėtų išnaudoti rusų ir lenkų kalbų žinias – būti bent jau tarpininkais ir padėti įmonėms ieškotis verslo plėtros, eksporto galimybių.
Per mažai dėmesio investicijų paieškai
Tačiau visi pašnekovai sutaria, kad pats regionas savo problemų neišspręs, būtina valstybės strategija, kaip jį atgaivinti. Be to, neišnaudojama galimybė bendradarbiauti su Lenkija. Pasak B. Gruževskio, su šia kaimyne kol kas bendradarbiaujama tik kultūros bei švietimo srityse, o ekonomiškai – nelabai. Nes, anot jo, kai kalbama apie ekonomiką, tautiniai argumentai praranda vertę. Tačiau tai, kad žmonės moka lenkų kalbą, būtų didžiulis privalumas, kurį lengva išnaudoti ieškant investicijų.
„Visai Lietuvai trūksta investicijų. Tai priekaištas vyriausybei, kad investicijų paieška pas mus nėra prioritetas. Kiekvienais metais vis sunkiau, nes didesnis investuotojas reikalautų didesnių darbo išteklių. Miestuose kokybė yra, o rajonuose ji menkesnė, be to, ir žmonės vyresnio amžiaus. Todėl kiekvienais metais pritraukti pinigų ir investuotojų bus vis sunkiau, nes nelabai turėsime ką pasiūlyti“, – įsitikinęs Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovas B. Gruževskis.
Koks bus regiono gyvenimas po dešimtmečio, priklausys nuo padėties visoje Lietuvoje. Tačiau pašnekovai vienbalsiai sako, kad Pietryčių Lietuvoje yra ką veikti, kur dirbti ir galimybių užsiimti verslu. Tereikia daugiau noro ir pastangų.
Bet ši taisyklė galioja visoje šalyje, todėl Pietryčių Lietuva ekonominiu požiūriu toks pat regionas, kaip ir kiti, tik turintis specifinių galimybių bei bruožų.
