Manau, kiekvienas bent kiek ilgiau Lietuvai įvairiuose europiniuose ir transatlantiniuose forumuose atstovavęs politikas turėjo pastebėti vieną įdomią tokių forumų „tradiciją“. Nesvarbu, ką ir kaip pasiūlytų JAV delegacijos, didžiausias ir nuolatinis oponavimas ir, liaudiškai kalbant, „špilkos“ ateina iš Prancūzijai atstovaujančių politikų.
Tai tapo lyg ir tokių renginių tradicija. Niekas labai nesistebi, gal tik koks politikos naujokas per pertrauką viešai stebisi: „Ir ko tie prancūzai visą laiką prieš?“ Iš tikro kodėl - prieš? Manau, kad išsamus atsakymas į šį klausimą pareikalautų gilių istorikų, antropologų ir psichologų studijų.
Šiame straipsnelyje norėčiau pristatyti tik keletą JAV ir Europos santykių istorinių ir dabarties pastebėjimų.
Prancūziją paminėjau neatsitiktinai, tai šalis, kurios lyderystė formuoti „daugiapolį“ pasaulį „einant kad ir su velniu obuoliauti“ yra aiškiausiai išreikšta tarp visų ES ir NATO narių. Prancūzijos prioritetas - dvišalės politikos plėtra, nuolat konstruojant vienokią ar kitokią frondą prieš amerikiečius, o po to siekiant tokią politiką paversti bendra NATO ar ES politika, nieko gera Lietuvai nežada. Ypač dabar, kai matome, kad Prancūzija grįžta į NATO Karinio bei Gynybos ir planavimo komitetus. Gal tai dar vienas būdas kurti „tikrąją“ saugumo politiką ir pačioje Šiaurės Atlanto organizacijoje. Prisiminkime šios šalies ryžtingą „ne“, kai Turkija (NATO narė) Irako karo išvakarėse paprašė sąjungininkų pagalbos užtikrinti jos gynybą. NATO sąjungininkai, nesugebėję įveikti prancūzų, vokiečių ir belgų veto Šiaurės Atlanto Taryboje (NAC), perkėlė klausimo svarstymą į Gynybos ir planavimo komitetą ir pagalba Turkijai buvo suteikta, kadangi Prancūzija, dar 1966 metais pasitraukusi iš integruotos karinės NATO struktūros, minėto komiteto darbe nedalyvavo.
Šių metų kovo 18 dieną į Paryžių suvažiavo bendros Europos saugumo ir užsienio politikos „rėmėjai“ - Jacques‘as Chiracas, Gerhardas Schroederis, Jose L. R. Zapatero ir Vladimiras Putinas. Politologai (prancūzų!) įvardijo tai kaip Prancūzijos bandymą bet kokia kaina, kad ir kas būtų, palaikyti ir tęsti tiesioginius ryšius su Rusija. Tai leidžia daryti paprastą išvadą, kad minėtos šalys ir toliau bando plėtoti „savą“ politiką su Rusija, siekdamos tik joms žinomų dividendų, kartu bandydamos įteisinti ją kaip visos ES užsienio politiką. Nei Javiero Solana, nei Benitos Ferrero-Waldner, politikų atsakingų už bendrąją ES saugumo ir gynybos politiką bei ES išorinius santykius, Paryžiuje nebuvo.
Paryžiaus ir Bonos siekiai priešpriešinti Europos Sąjungą Jungtinėms Amerikos Valstijoms vyksta ignoruojant karčią XX amžiaus mūsų žemyno patirtį ir akivaizdžius amerikiečių nuopelnus kuriant Europos tautų laisvės ir saugumo namus. Prezidentas Woodrow T. Wilsonas, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui 1918 metais pasiūlė garsiąją taikos programą Europai, prezidentas Hary Trumanas 1945 metais Potsdame garantavo laisvę ir saugumą, bent jau Vakarų Europai, o vėliau Maršalo planu padėjo atkurti jos ekonomiką. Johnas Kennedy 1963 metais atskridęs į komunistų blokados apsiaustą Berlyną solidarizavosi ne tik su Vokietija, bet iš esmės su visa Vakarų Europa, ištaręs garsiąją frazę: „Aš - berlynietis!“.
Ronaldas Reaganas 1987 metais stovėdamas prieš Brandenburgo vartus reikalavo, kad Michailas Gorbačiovas nugriautų Berlyno sieną. Kitą dieną jis buvo išjuoktas Vokietijos dienraščiuose. Švelniausias apibūdinimas buvo: „Jis - svajotojas“. Istorija parodė, kad R. Reaganas nebuvo svajotojas. Drąsios politinės vizijos tuomet pritrūko Vokietijai ir jos politikams, negalėjusiems įsivaizduoti, kad yra kokia nors alternatyva padalytai Vokietijai.
Ir griuvus Berlyno sienai, amerikiečiai nenusišalino nuo Europos reikalų. Ne taip seniai Belgijos premjeras Guy Verhofstadtas, sveikindamas Europoje vizitą pradėjusį George‘ą W. Bushą, kalbėjo: “Ponas prezidente, prieš 10 metų Europa nesugebėjo įsikišti į pilietinį karą buvusioje Jugoslavijoje, nors jis vyko vos kelios valandos kelio nuo čia. Mes turėjome laukti jūsų - JAV, kad tam (karui - A. A.) būtų padarytas galas. Europa pati to daryti nesiryžo“.
Amerikiečiai užbaigė XX amžių ir pradėjo naująjį, dar kartą metę iššūkį nusistovėjusiai pasaulio užsienio politikos tvarkai, kurią galima įvardyti prancūzišku žodžiu détente, simbolizuojančiu Vakarų ir Sovietų Sąjungos laikų „taikaus sambūvio“ politiką, kada dėl „įtampos mažinimo“ buvo nuolaidžiaujama neteisiajam, kaip atlygį gaunant dujų ir naftos. Šią europietišką politiką pirmąjį kartą iš šaknų sudrebino R. Reagano prezidentavimas, atmetęs bet kokį taikstimąsi su „blogio imperija“. Rezultatas - laisva Europa ir subyrėjusi Sovietų Sąjunga.
Šiandieninę naująją JAV užsienio politikos doktriną galima apibrėžti dviem žodžiais - „laisvės politika“. Laisvės politika visam pasauliui, visoms tautoms. Ir tai ne tušti žodžiai - amerikiečiai veikia! Afganistanas, „Kelio žemėlapis“ taikai Artimuosiuose Rytuose pasiekti, Irakas, parama Libano tautai, nedviprasmiškas - „prieš“, Europos Sąjungos kai kurių šalių norui atšaukti ginklų embargą Kinijai, kuris buvo įvestas po Tiananmenio aikštės žudynių.
Senosios Europos politikai, prieš metus pamokslavę G. W. Bushui, kas yra šiandienos pasaulis ir kokia turėtų būti tikroji politika, šiandien atsidūrė apgailėtinoje padėtyje. Pasaulinė demokratijos plėtra nebeatrodo nesusipratėlio teksasiečio svaičiojimais. Belieka sukandus dantis sveikinti Irako rinkimus, kaip ir prieš tai sėkmingai pasibaigusius Afganistano prezidento rinkimus ir šioje šalyje prasidėjusius visuomenės bei valstybės atstatymo darbus. Ir netgi patiems prie tų darbų prisidėti.
Amerikos „vienašališkumas“ suteikė viltį, kad taika ateis ir į Artimuosius Rytus. Libano drūzų lyderis Walidas Jumblatas, kurį sunku būtų įtarti simpatijomis JAV, neseniai „Washington Post“ žurnalistui pasakė: „Taip kalbėti man yra neįprasta, bet pokyčiai (Artimuosiuose Rytuose - A. A.) prasidėjo sulig Amerikos įsiveržimu į Iraką. Kai aš pamačiau Irako žmones balsuojančius (jų buvo 8 milijonai) tai buvo naujo arabų pasaulio pradžia. Sirijos žmonės, Egipto žmonės - visi sakė, kad kažkas keičiasi“. Tą patvirtina ir šiandienos Libano įvykiai. Musulmonai, drūzai, krikščionys gatvėse reikalauja 14 tūkstančių okupacinių Sirijos karių išvedimo iš jų šalies. Tačiau tam priešinasi Sirijos remiama „Hezbollah“ organizacija, kurią Amerika įvardija teroristine. Ją tokia įvardyti Europoje priešinasi Prancūzija.
Kokią politinę praktiką dabarties pasaulyje „senieji“ europiečiai siūlo vietoj „vienašališkos, agresyvios“ JAV politikos? Tai seniai, dar nuo 1938 metų, Europai pažįstamas ciniškas „taikiosios diplomatijos“ kelias. „Taikioji diplomatija“ - nesibaigiantys aukštesnio ar žemesnio rango politikų vizitai į „karštus“ pasaulio taškus, pozavimas prieš žiniasklaidą, reiškiant „susirūpinimą“ ir teigiant, kad „jaučiami tam tikri teigiami poslinkiai“, kurių iš esmės nebūna arba tik į priešingą - blogąją pusę. Štai dėl tokios „diplomatijos“ atsisakymo JAV vadovaujamos koalicijos intervencija į Iraką pirmiausia buvo pasmerkta Prancūzijoje, Vokietijoje, kitose Vakarų Europos šalyse, kurių politinis elitas aršiai kritikavo „prevencinio karo“ doktriną.
Teisybė, prezidentas G. W. Bushas neaptiko masinio naikinimo ginklų Irake, bet jis aptiko vykdytų masinių žudynių liudijimus. JAV Tarptautinės plėtros agentūra dokumentais pagrindė Saddamo Husseino režimo vykdytų masinių žudynių faktus. Jie sudarė 270 masinių kapaviečių sąrašą. Kapavietėse buvo aptikta iki 400 tūkstančių lavonų, dažno kaukolė - kulkos perverta.
Kalbant apie „taikiosios diplomatijos“ rezultatus, tai ne tik Šiaurės Korėjos sukurta branduolinė ginkluotė ar šiandien Irano sėkmingai įvaldomos branduolinės technologijos. Tai ir buvusioje Jugoslavijos teritorijoje vykdytas genocidas, 1994 metais suplanuotas ir organizuotas genocidas Ruandoje, pareikalavęs vieno milijono taikių gyventojų aukų, šiuo metu Sudano Darfūro provincijoje vyriausybės palaikomos arabų milicijos vykdomas genocidas prieš afrikiečius fermerius. Iš viso nužudyta jau 200 tūkstančių žmonių! Naujausias „taikiosios diplomatijos“ pavyzdys - Europos Sąjungos iniciatyva atšaukti ginklų embargą Kinijai. Esmė - dideli pinigai, o ne kažkokios žmogaus teisės, kurioms „ginti“ tie ginklai gali būti panaudoti pačioje Kinijoje ar Taivane.
Paryžiaus ir Berlyno siekis ir po ES plėtros išsaugoti pagrindinių ES politikos dalyvių statusą ignoruojant „naujokus“ kelia pavojų bendrajai Europos užsienio ir saugumo politikai. Tai reiškia, kad formuojama Paryžiaus, Berlyno ir Maskvos ašis, o naujosios ES narės stumiamos ieškoti atsvaros už Atlanto. Tai kelias į bendrą visų pralaimėjimą. Išeitis viena - atsisakius senų dvišalės politikos įpročių pradėti rimtai vertinti naujųjų narių valstybių galimybes kuriant vieningą sąjungos užsienio ir saugumo politiką. Pastangų pradėti ne formalų, o atvirą sąjungininkų pokalbį prireiks iš abiejų pusių. Tokio pokalbio pradžia galėtų tapti ir neformalus NATO užsienio reikalų ministrų susitikimas vyksiantis šio mėnesio 20-21 dieną Vilniuje. Ar šis pokalbis netaps „tradiciniu“, t.y. su jau įprastu valstybių grupavimusi priklausys nuo visų jo dalyvių nuoširdaus suvokimo, kad „transatlantinių ryšių stiprinimas“, „bendros Europos saugumo ir užsienio politikos kūrimas“ - gyvybiškai svarbūs uždaviniai, kuo rimčiausi šių dienų iššūkiai išsiplėtusiai Europos Sąjungai.
„Omni laiko“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje pareikštomis mintimis.
