Atsakydamas į „Radio Svoboda“ klausytojo klausimą, „kodėl NATO plečiasi, kodėl provokuoja Rusiją“, Pavelas Felgengaueris teigė: „Jeigu kalbame apie Baltijos regioną, iš ten į NATO įstojo trys respublikos ir Lenkija.
Jos įstojo, nes taip norėjo, jos visomis jėgomis to siekė, jų niekas nesuviliojo – tai jų pačių sprendimas. Jos nepriėmė jokių Rusijos garantijų, nes jais (Rusija, - red. past.) niekas netiki. Ukraina dabar įrodė, Rusija mažiausiai du susitarimus pasirašė, ratifikavo, kad Krymas – Ukrainos dalis. Na ir kas?
Rusijos įsipareigojimai, Rusijos susitarimai, rusų ratifikacija nieko nereiškia. Savo žodžio savininkai: davė, užsimanė, per vieną dieną gali atimti ir atsisakyti bet kokių įsipareigojimų. Todėl Baltijos šalys ir suprato, kad vienintelė jų apsauga – stoti į NATO.
Nors ten iki šiol NATO kariuomenės ir nebuvo, dabar tik laikinai atsirado, iki šiol jokių kontingentų ten nebuvo. Tačiau buvo pasirašyta (sutartis, - red. past.), ir jeigu prasidės, neduok dieve, koks nors konfliktas, už Baltijos šalis kariaus ir vokiečiai, ir amerikiečiai, ir anglai, nes jie pasirašė.
O kodėl jie priėmė šias šalis? Vėlgi, yra Atlanto chartija, sutartis, kurioje teigiama, kad bet kuri demokratinė Europos šalis turi teisę siekti NATO narystės. Jie – demokratinės Europos šalys – atitiko visus kriterijus.
Demokratinės Europos šalys turi teisę įstoti, turi teisę neįstoti, kaip Austrija, pavyzdžiui, arba Šveicarija. Jas priimtų, jeigu šios užsimanytų, jų nepriima todėl, kad jos pačios nenori.
Taip pat, kaip Švedija, Suomija, Airija, kuri nenori būti vienoje sąjungoje su Anglija, netgi turėdami puikius santykius su JAV. Taigi yra neutralios šalys, kurios nenori narystės. Jeigu užsimanytų, jas priimtų. Atsakyti joms sudėtinga, nes Vakaruose nėra priimta suteikti Maskvai veto teisę nusprendžiant, kokia šalis gali tikėtis narystės NATO, o kuri ne."
„Radio Svoboda“ žurnalistė Jelena Rykovceva atkreipė dėmesį į tai, kad Rusijos žiniasklaida faktiškai neatkreipė dėmesio į Šiaurės šalių deklaraciją dėl Rusijos veiksmų ir būtinybę stiprinti bendrą Baltijos regiono gynybą nuo agresoriaus.
Anot žurnalistės, dokumente itin griežtai surašyta, kad „Rusijos agresija Ukrainoje ir neteisėta Krymo aneksija pažeidžia tarptautinius įstatymus ir kitus susitarimus“. Nė vienas ministras neatsiribojo nuo savo parašo, visi patvirtino, kad taip, šis dokumentas egzistuoja, ir yra tiesiogiai susijęs su galima Rusijos agresija Šiauriniame regione.
Ką apie tai kalba Rusijos žiniasklaida? Naujienų agentūra „TASS“, kurią vėliau cituoja „Komsomolskaja pravda“, teigia: „Šiaurės Europos penkių šalių ministrai pareiškė apie ketinimus sustiprinti karinį bendradarbiavimą, o taip pat padidinti pasirengimą krizėms regione, nes per pastaruosius metus, dėl padėties Ukrainoje, Europoje ženkliai pablogėjo saugumo situacija“.
Žodžiai „Rusija“ ir „rusų agresija“ išvis nebuvo paminėti. „Rossija-24“, anot žurnalistės, pranešė dar juokingiau: „Penkių Šiaurės Europos šalių ministrai iš Norvegijos, Danijos, Suomijos, Švedijos ir Islandijos, pateikė bendrą pareiškimą dėl situacijos Ukrainoje. Jie pasisakė už gynybos bendradarbiavimo aktyvavimą“. Tai yra, Rusijos žiniasklaida neturi jokio noro supažindinti nei su pačių deklaracijos tekstu, nei su pretekstu jai.
Prasidėjus branduoliniam karui, iš Baltijos šalių liktų tik duobė?
Atsakydamas į klausytojo teiginį, kad Baltijos šalys suklydo pasirinkdamos NATO, kaip saugumo garantą, nes jeigu prasidės Trečiasis pasaulinis, o jis, anot „Radio Svoboda“ klausytojo, jau prasidėjo, iš Baltijos šalių liks tik branduolinių atliekų duobės, Pavelas Felgengaueris teigė: „Jeigu atkreiptume dėmesį į paskutinių netikėtų mokymų (Rusijos kariuomenės, – red. past.) scenarijų, kuriuose buvo simuliuojamas perėjimo į karą su Europa modelis - iš pradžių Barenco jūroje, paskui Baltijos, dar vėliau Juodojoje jūrose, mūsiškiai suduotų smūgį Bosfore, numuštų JAV strateginį nepilotuojamą lėktuvą, vėliau pareitų į Tolimuosius Rytus.
Akivaizdu, kad kariauti šiuose frontuose galima tik su JAV ir jos sąjungininkais. Tai buvo ne tik didelio regioninio karo patikra, tačiau ir globalaus karo bandymai, tarp jų ir branduolinio, nes šiuose mokymuose dalyvavo visų trijų strateginių branduolinių pajėgų tipai – antžeminės, jūrinės ir oro. Taip, aišku, tokio konflikto metu Rusija būtų visiškai sunaikinta – tai galima garantuoti, Rusija bus sunaikinta, nei Rusijos, nei rusų, tik tie, kurie Australijoje, galėtų išgyventi. Tai (būtų, – red. past.) Rusijos pabaiga.
Nebūtų aiškus Baltijos šalių likimas, nes tikslų branduoliniams smūgiams ten ypatingų nėra. Todėl kaip tik jie tikriausiai ir išgyventų, o Rusija būtų nutrinta nuo žemės paviršiaus. Tai taip vadinamas garantuotas abipusis susinaikinimas. Ypač keista, kad Rusijoje dabar daugelis mano, kad branduolinis karas būtų vienpusis, tai yra Rusija pasinaudotų branduoliniu ginklu, o atsako jokio nesulauktų. Atsakas būtų, ir jis būtų daug rimtesnis, negu pati sugebėtų smogti. Todėl, kad laiko sustiprinti branduolinius ir nebranduolinius komponentus bus, konfliktas niekada neprasideda netikėtai. Taigi Rusijai kliūtų daug labiau, negu kam nors kitam pasaulyje.
Tik visiški bepročiai, negalvojantys nei apie save, nei apie savo šeimas, nei apie savo šalį, gali rimtai kalbėti apie branduolinį karą.“