Nemėgstu didmiesčių, bet apsilankymas Mumbajuje - neišvengiamas. Jame prasidėjo ir baigėsi ši kelionė po Indiją. Taigi pirma diena Mumbajuje.
Pirmąją straipsnio dalį skaitykite čia.
Tik išlipusios iš lėktuvo pajutome ne tik šilumą, bet ir labai specifinį nemalonų kvapą. Ryškiausios jo natos - degalai (didmiesčio smogas), pašvinkusi žuvis (uostas), šlapimas (16,4 milijonai gyventojų). Oro uoste - tradicinis indiškas patikrinimas. Parodyti pasą ir vizą nepakanka, dar reikia užpildyti deklaracijas, kas tokios esame, iš kur atvykome, ko atvykome, kada išvyksime, kur gyvensime. Vienas žmogus deklaracijas antspauduoja, kitas, stovintis už 10 metrų, surenka. Tokius popierėlius, kuriuose be visų paso ir vizos duomenų dar reikia įrašyti tokias keistas smulkmenas kaip lytis, amžius, namų adresas ir kt., dar teko pildyti daugybę kartų: kiekviename viešbutyje, rezervuojant bilietus į traukinius, net lankantis laukinės gamtos rezervate.
Pirmąją naktį Mumbajuje apsistojome ne viešbutyje. Internete yra tokių tinklalapių, kuriuose keliautojai ne tik dalinasi informacija, bet ir priima vieni kitus į svečius. Mus pasitinka 40-metis indas. Jis pats neseniai grįžo gyventi į gimtąjį Mumbajų, po daugelio metų, praleistų Ispanijoje, Prancūzijoje, Olandijoje. Tad jo noras bendrauti su europiečiais - suprantamas.
Naujojo bičiulio namai yra už 20 kilometrų nuo oro uosto. Per naktinį Mumbajų riedame autorikša - trirate karieta su motociklo varikliu. Pirmą kartą į Indiją atvykusi mano bendrakeleivė į nematytą transporto priemonę sėdosi nepatikliai. "Jos šonas visai atviras, ar mes neiškrisime?", - paklausė, tačiau greitis, kuriuo pajudėjo autorikša, ir gatvės vaizdai netrukus jai atėmė žadą. Nuo važiavimo autorikša būdo adrenalinas skiriasi tik iš pradžių, prie ekstremalių buvimo kelyje sąlygų greitai priprantama, nes kitaip Indijoje tiesiog neįmanoma.
Naktiniame Mumbajuje transporto nebuvo daug ir tas pats judėjo chaotiškai, skindamasis kelią garso signalais. Viduryje važiuojamosios dalies gulinėjo karvės, pakraščiuose tupėjo (greičiausiai atliko gamtinius reikalus) ir miegojo žmonės. Akiai priimtinus statinius oro uosto zonoje, keitė mažiau patrauklūs pastatai, visiški lūšnynai ir žalias miškas, kuriame, sako, gyvena leopardai. Po to vėl prasidėjo miestas, daugiabučių namų kvartalai.
Svarbiausia - širdies ramybė
Viename iš daugiabučių gyvena ir mūsų draugas. Iš išorės daugiabučiai atrodo gana patraukliai, kaip mūsiškiai. Tie, kurie naujos statybos. Aptverti ir gražiai sutvarkyti kiemai. Juose - prabangūs automobiliai. Pirmajame aukšte sėdi apsauginis. Pakylame liftu, kurio duris reikia pačiam atsidaryti. Laiptinėje, keturi butai. Neįprasta, kad visų jų durys, papuoštos gražiausiais ažūriniais raižiniais, pro kuriuos kaip ant delno matosi visas gyvenimas. Taip pat atviri ir visi langai, todėl susidaro įspūdis, kad jų iš viso nėra. Privatumas Indijoje - sunkiai suvokiama sąvoka.
Butas, kuriame apsistojame, - per du aukštus. Iš viso jame, berods, 4 kambariai, virtuvė, dušas ir tualetas vienoje patalpoje. Akivaizdu, kad čia ilgai niekas negyveno - nei tvarkos, nei jaukumo, bet mūsų bičiuliui tai - nė motais. "Aš netaupau pinigų, nes jokie turtai nesuteiks širdies ramybės. Tai yra vienintelis dalykas, kurio kiekvieną dieną prašau Dievo. Būsi turtingas ar vargšas, sveikas ar ligonis, turėsi šeimą ar gyvensi vienas - bus nesvarbu, jei išlaikysi širdies ramybę". Tai vienintelė frazė, kurią atsiminiau iš mūsų pokalbio prie indiškos arbatos su pienu, vadinamos čai.
Po ilgos kelionės labai norime palįsti po dušu, deja, ši malonumą tenka atidėti. Vanduo naktį nuo 22 iki 8 val. Mumbajuje išjungiamas. Taupo. Laukiame iki 8-ių. Neapsimoka eiti miegoti dar ir todėl, kad iš pat ryto turime skubėti į traukinių stotį rezervuoti bilietą į tą pačią dieną išvykstantį naktinį traukinį į Goa.
Pasikeitęs klimatas, trimis valandomis pasislinkęs laikas ir nuovargis po skrydžių verčia iš koto. Indas pasiūlo pamasažuoti kojas. Hmmm... Kaip pažįstamam vos keletą valandų gal per drąsus pasiūlymas... Ech, šalin vakarietišką įtarumą. Juk indams masažas tas pats, kas mums šukavimasis. Keletas paspaudimų į atitinkamus taškus pėdose ir blauzdose ir kraujotaka akimirksniu atgyja, pasijuntame kur kas žvalesnės.
Aštuntą iš tiesų atsiranda vanduo. Palindusios po drungu (karšto vandens nėra ir nebus) dušu galutinai atsigauname ir išskubame į stotį.
Pirmasis kantrybės išbandymas
"Čia stotis?..." - draugei balsu išsprūsta nuostaba, žvelgiant į kažkokį vieno aukšto statinį, paskendusį šiukšlėse ir iš visų pusių apjuostą tvora. "Čia ne pagrindinė stotis, bet joje taip pat galima rezervuoti bilietus", - paaiškina mūsų palydovas.
Stoties viduje gal 10 kasų langelių, virš kurių kažkas parašyta hindi kalba. Prie visų jų didžiausios eilės. Draugas padeda užpildyti popierius. Juose, kaip jau minėjau, reikia būtinai nurodyti, kokios esi lyties ir amžiaus. Taip ir nesupratome, kam to reikia. Dar reikia įrašyti traukinio pavadinimą, numerį, laiką, kada išvyksta. Reikalas išties sudėtingas.
Eilėje pralaukiame beveik dvi valandas. Tai tik pirmas kantrybės ir ištvermės išbandymas. Pakelti jį padeda aplinkinių stebėjimas. Visi jie laukia ramiai, nė trupučio nesinervina. Priėjusieji prie kasos langelio kažką labai ilgai diskutuoja su kasininku. Pirmąją dieną buvo labai sunku suprasti, ką reikia tiek kalbėti, bet vėliau pastebėjome, kad indai apskritai mėgsta diskutuoti. Klausti dešimt kartų tų pačių dalykų jiems - norma. 98 procentai laukiančiųjų - vyrai. Visi jie žiūri į mus. Tiksliau, ne žiūri, o spokso net nemirktelėdami. Su tuo taip pat teks susitaikyti. Kai jau beveik prieiname prie langelio, staiga visas aptarnaujantis personalas pakyla ir išeina, matyt, į kokį nors susirinkimą. Jokios informacijos. Laukiame toliau. Niekas nesinervina. Kasininkas grįžo po kokių 15 minučių. Galiausiai bilietus nusiperkame. Pasijuntame labai laimingos, tačiau draugas paaiškina, kad tai ne bilietai - tik rezervacija be garantijos, kad traukinyje tikrai bus mums skirta vieta. Kaip tai? Taip. Likus porai valandų iki traukinio reikia skambinti nurodytu telefono numeriu ir pasiteirauti, ar yra vietos. Jeigu vietų nebus rezervaciją bet kurios traukinių stoties kasoje panaikins ir pinigus grąžins. Savotiška sistema.
Pasižvalgymas po miestą
Atlikusios tokį svarbų darbą jaučiamės nusipelniusios pavalgyti. Užeiname į valgyklą. Pirmieji indiški pusryčiai. Dauguma indų valgo patiekalą, kuris vadinasi masala dosa. Tai didelis, į ruloną susuktas arba perpus perlenktas, blynas, kurio viduje - virtos bulvės ir svogūnai. Patiekiamas su kelių rūšių padažais. Paprastai vienas jų aštrus, o kitas - iš kokoso. Paprasta ir skanu.
Pavalgę grįžtame į svetingus namus pagaliau pamiegoti. Pramiegojome tądien suplanuotą ekskursiją į Dramblių salą, garsią didžiulėmis uolose išskaptuotomis skulptūromis. Tad tik pasivaikščiojome po turistinį Mumbajaus rajoną Colaba. Čia gražu. Dominuoja britiško stiliaus architektūra. Į šį rajoną draudžiama važiuoti autorikšoms, tik taksi automobiliams, todėl gatvėse daug mažiau triukšmo. Arabijos jūros pakrante, šalia pagrindinio miesto akcento Indijos vartų į uostą ir garsiojo teroristų atakuoto Taj Mahal viešbučio turistus vežioja arkliais kinkytos, gražiai išpuoštos karietos. Čia - pagrindinis turistų srautas. Visi fotografuojasi ir aptarinėja nesenus įvykius, per kuriuos žuvo 179 žmonės. 1903 m. statytas viešbutis neveikia, aptvertas tvora. Sprogimų ir gaisro metu išdužę langai užkalti faniera ir uždažyti baltai. Daugiau jokių ženklų.
Įsukę į Colabos turgaus gatvę užeiname į libanietišką kavinę papietauti. Mūsų bičiulis pagaliau leidžia padėkoti už svetingumą (iki šiol jis už viską mokėjo). Mes jį vaišiname pietumis, po kurių atsisveikiname.
Savarankiškai žingsniuojame link Fort rajono. Draugei smalsu išsukti iš pagrindinės gatvės į šalutinę - pajusti tikrą, ne turistinį, gyvenimo ritmą. Pasukame į gatvelę, kurioje daugybė bankų. Vakare jie nedirba, todėl čia ramu. Vaikai tiesiog gatvėje žaidžia kriketą. Vyrai guli išsitiesę tiesiog ant karučių, kuriais visą dieną tampė kažkokias prekes. Išsukame į induistinę šventyklą. Dėmesį patraukia jos prieangyje stovinčios karvės. Dėl jų kvapo pasijuntame kaip tvarte, tik batus reikia nusiauti (ši taisyklė Indijoje galioja net ir įeinant į krikščioniškas bažnyčias). Šventyklos viduje - įspūdingos, spalvotos freskos ant sienų. Tai gana retas dalykas. Dažniausiai induistai šventyklose įkurdina kičines skulptūras, kurias puošia girliandomis su šviečiančiomis lemputėmis. Pagrindiniame altoriuje - nedidelė, man nežinomo dievo skulptūra, už kurios pakabintas raudonais dažais aptaškytas audeklas.
Colaba ir Fort rajonų sankirtoje - įspūdinga architektūros puošmena Viktorijos terminalas. 1887 m. britų pastatytas ekstravagantiškas gotikinis pastatas įtrauktas į UNESCO saugotino paveldo sąrašą. Netoliese jo dar vienas labai įdomus objektas - stadionas. Saulei leidžiantis tūkstančiai indų jame žaidžia kriketą. Kiekvieną vakarą. Kriketas indams, kaip mums krepšinis, - antra religija.
Mūsų traukinys 11 valandą vakaro, o saulė leidžiasi apie 6-tą. Vaikščioti tamsoje noru nedegame. Ir čia kur buvę kur nebuvę sutinkame lietuvius. Tą pačią kompaniją, su kuria susipažinome, laukdamos lėktuvo Helsinkio oro uoste. Nusprendžiame, kad tinkamiausia vieta aptarti pirmuosius įspūdžius bus baras.
Alus su lietuviais
Baras Indijoje, tai tokia vieta, kurioje parduodamas tik alkoholis. Alus ir viskis. Geria jame tik vyrai. Tad reakcija į penkias merginas, lydimas tik dviejų vaikinų - atitinkama. Visi į mus spokso. Juolab, kad geriame lietuviškais kiekiais - po du betelius alaus (butelio talpa Indijoje - 650 ml). Tuo tarpu vietiniai geria dviese vieną 150 ml talpos visko buteliuką, kurį skiedžia su vandeniu. Mūsų akivaizdoje jie prisigeria, kaip lietuviai vyrai nuo 0,5 l degtinės.
Jurga Petronytė
