Įsisiūbuojant Seimo rinkimų kampanijai „Balsas.lt“ toliau kalbasi su visų pretenduojančių patekti į parlamentą partijų lyderiais. Mėginsime pasikalbėti su visais, nepaisant reitingų, ideologijų ir turimo mandatų skaičiaus. Šį kartą į portalo spec. korespondento Tomo Čyvo klausimus atsako Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) lyderis Artūras Zuokas.
– Gerą pusę kadencijos esate valdančioji partija. Turbūt sutiksite, kad bent didelė dalis žmonių yra nepatenkinti padėtimi – augančia infliacija, tuo, jog vangiai sprendžiamos didėjančios energetinės problemos. Šiaip ar taip esate valdžios dalis ir kaip galite rinkėjams paaiškinti – kam Jūs jiems dar kartą reikalingi?
– Valstybė negali būti be valdžios, bet mes mėgstame viską suabsoliutinti. Ką reiškia buvimas valdžioje? Galėtume prisiimti atsakomybę ir būti pelnytai giriami arba kritikuojami, jei mums priklausytų premjero postas ir bent trečdalis kabineto portfelių.
Kol kas LiCS prisiima atsakomybę už dvi savo kuruojamas sritis – kultūros ir vidaus reikalus. Čia tikrai galima pasidžiaugti ir pasigirti. Antai, jei ne mūsų buvęs vidaus reikalų ministras Raimundas Šukys, tai šiandien vargu ar būtume Šengeno erdvės nariais. Jo nuopelnai yra pripažinti ir Europos Sąjungoje (ES). Pagaliau pavyko išjudinti policijos reformą. Labai sveikinu permainas policijos sistemoje, generalinio komisaro pasikeitimą, kuris taip pat įvyko vadovaujant mūsų ministrams.
Kultūros srityje taip pat yra kuo pasidžiaugti. Jai skiriama daug daugiau dėmesio, didinamas finansavimas, padidinti atlyginimai bibliotekų darbuotojams. Tai vyksta be jokių streikų ir susipriešinimo, kurį matome švietimo sferoje. Tad pasiekėme tai, ko galėjo pasiekti partija, turinti du ministrus ir devynių asmenų frakciją Seime.
– Tačiau vienoje iš Jūsų kuruojamų sričių būta daug konfliktinių situacijų. Kultūros paveldo departamentas ir jį valdanti ministerija susilaukė daug kritikos. Jau vien situacija Klaipėdoje ir tenykščio paveldosaugininko Naglio Puteikio kova su centriniu paveldosaugos aparatu nepridėjo populiarumo ir Jūsų ministrui.
– Čia ne viskas padaryta, yra daug problemų ir dar daugiau norinčių kalbėti, tačiau mažai norinčių realiai veikti. Jei kalbėsime apie N. Puteikio atvejį, tai jo pasisakymų reiktų išvis nevertinti. Tai kalba politikas, kuris savo politiniams interesams išnaudoja valstybės tarnybą. Tokių veikėjų, kalbėtojų yra daug. Svarbu sukelti triukšmą, patekti į laikraščių puslapius ir televizijos ekranus. Tuo pačiu dažnai nė piršto nepajudinant, kad situacija pasikeistų. Problemų šioje sferoje tikrai daug.
Kalbant apie saugotinas teritorijas reikia pastebėti, kad šiandieninis funkcijų pasiskirstymas tarp Aplinkos ir Kultūros ministerijų sudaro palankią terpę visokioms spekuliacijoms ir piktnaudžiavimams. Grįžtant prie mūsų ministrų darbo noriu dar kartą pasakyti, kad jie atliko darbus pagal tas galimybes, kurias turi du portfelius turinti partija. Po rinkimų tikimės pakeisti padėtį ir tada galbūt galėsime prisiimti atsakomybę už Vyriausybės veiklą.
– Ką manote apie oligarchinio valdymo grėsmę Lietuvoje? Ar sutinkate su nuomone, kad šalyje daugelį sprendimų priima ne demokratinė valdžia, o kokia nors „valstybininkų” grupuotė ar koks kitas šešėlinis klanas? Kaip išvis vertinate verslo ir politinės valdžios „suaugimą”.
– Reikia sutikti su tuo, kad politinė valdžia yra silpna. Dalis politinių partijų šiandien yra labai stipriai veikiamos interesų grupių. Apie tai byloja ir daugelis priimamų ar siūlomų projektų. Reikia sutikti, kad piliečiai, rinkdami valdžią, neretai neišsirenka tos valdžios, kuri pirmiausia atstovautų jų interesams. Esu pats ne kartą apie tai griežtai kalbėjęs ir susilaukęs dėl to pykčio bei keršto veiksmų. Net ir teismo sprendimas skirti man baudą yra iš tos pačios srities.
– Teigiate, jog tai politiškai motyvuotas kerštas?
– Vienareikšmiškai. Pažiūrėkite – kokios interesų grupės yra nusiteikusios prieš mūsų partiją ir mano asmenį....
– Gal galite konkrečiai įvardinti?
– Jos ne kartą įvardintos. Visi tarpininkai, tarpstantys iš dujų perpardavimo verslo, yra mano didieji oponentai, kurie savo laiku pasistengė, kad man būtų priskirtos visos įmanomos klišės. Minėtas teismo sprendimas irgi yra tos pačios kampanijos dalis, tačiau tai nereiškia, jog tampu labiau pažeidžiamas.
Manau, kad valdžia turi būti ženkliai stipresnė. Jei premjeru taps stipri asmenybė, sugebanti sukurti tvirtą komandą – padėtis pasikeis. Mūsų partijos sugebėjimus liudija mūsų pasiekimai Vilniaus mieste. Prisiminkite ir tai, kiek kartų interesų grupės mėgino prastumti nepalankius Vilniui sprendimus. Prisiminkite „Leo LT“ projektą, „Lietuvos dujų“ privatizavimą – kritikavome šiuos planus ir visada turėjome labai aiškią poziciją šiais klausimais, nors spaudimas buvo didelis.
– Na o tai kokiomis priemonėmis ketinate pakeisti padėtį energetikos srityje?
– Mūsų programinis siūlymas yra labai aiškus. Iki 2020 m. Lietuva turi 60 proc. apsirūpinti ištekliais šilumos gamybai, naudodama vietinius ir atsikuriančius šaltinius. Tiesiog turi būti skirtos ir Vyriausybės programos, biudžeto ir ES lėšos. Iki 2015 m. turi beveik nebelikti senos statybos daugiabučių, kurie būtų nemodernizuoti. Tam siūlome peržiūrėti ministerijų funkcijas, nedidinant jų skaičiaus, bet jas sujungiant. Pirmiausia kalbu apie Aplinkos ir Ūkio ministerijas. Reikia įsteigti Veiksmo ministeriją, kuri būtų aiškiai atsakinga už strategines kryptis. Taigi: iki 2015m. modernizuoti senos statybos pastatus, pastatyti naują atominę elektrinę, nutiesti elektros jungtis su Švedija ir Lenkija, apie 60 proc. šilumos pasigaminti iš vietinių bei atsinaujinančių šaltinių.
– O kaip Jūs to pasieksite, jei minėtos dujininkų interesų grupės yra tokios įtakingos?
– Be abejo, tie žmonės, kurie suinteresuoti, kad Lietuva būtų priklausoma nuo dujų iš rytų, yra gana įtakingi ir turtingi, gali netgi suformuoti bet kokią nuomonę. Visgi reikia plėsti ir vėjo jėgainių statybą, organizuoti modernų šiukšlių deginimą. Pažiūrėkite, kiek turime dirvonuojančios laukų, kuriuose galėtume auginti tam tikras biokuro rūšis. Ne viena savivaldybė jį jau naudoja šildymui – net ir Vilniuje veikia vienas iš didesnių katilų. Turime daug neišnaudotų rezervų, tačiau pirmiausia reikia įveikti interesų grupių pasipriešinimą. Jis didelis, nes pinigai šioje srityje sukasi didžiuliai.
Prieš porą metų, kai lankiausi Maskvoje, klausiau tuometinio „Gazprom“ vadovo, kodėl dujas Lietuvai jie parduoda ne per jų pačių iš dalies valdomas „Lietuvos dujas“, o per visokius tarpininkus. Sakiau, kad pagal verslo logiką jie apgaudinėja savo partnerius – Lietuvos valstybę ir Vokietijos koncerną. Išgirdau, kad atsakymo turiu ieškoti ne Maskvoje, o Lietuvoje. Įtakingi mūsų verslo ir politikos vyrai patys paprašė taip daryti. Štai ir atsakymas į klausimą – kodėl Lietuva murkdosi tose problemose.
– Jei Jūs taip keliate klausimą, tai negaliu neprisiminti garsiojo Valstybės saugumo departamento (VSD) skandalo ir Jūsų partijos laikysenos tuo metu. Tuomet paaiškėjo, kad ir specialiosios tarnybos aukšti pareigūnai įsivėlę į šiuos žaidimus bei aptarnauja Jūsų minėtų dujų tarpininkų interesus. LiCS frakcija Seime tada metodiškai gynė ir balsuodama rėmė VSD direktorių Arvydą Pocių. Jam galiausiai vis tiek teko trauktis, bet kaip Jūs paaiškinsite savo frakcijos elgesį?
– Tame kare, kuris vyko tarp skirtingų grupuočių, mes aiškiai matėme paprastą dalyką – nei viena iš pusių negynė Lietuvos interesų ir nesiekė iš esmės pakeisti situacijos. Mes nesame priklausomi nuo kažkokių verslo grupuočių, mums niekas nedaro įtakos. Esame įrodę tą savo veiksmais ir pareiškimais, priimtais sprendimais. Matydami dviejų grupuočių kovas mes stengėmės stebėti jas iš šono. Net ir šiandien neturime tikros informacijos apie padėtį.
Tai, kas pateikta medžiagoje iš VSD, man nėra jokia naujiena. Apie tai „Lietuvos rytui“ rašiau dar prieš trejus metus. Kam šiandien dar neaišku, kokią didžiulę įtaką Lietuvos politikai daro dujų tarpininkų pinigai? Juk iš esmės tai reiškia, kad Lietuva toleruoja tarptautinę politinę korupciją. Įstatymai aiškiai draudžia politines partijas finansuoti iš užsienio, o tokiu būdu, darant tai per vietines įmones, draudimas apeinamas. Ir kai kurie konservatorių pasisakymai skambėjo pakankamai dviveidiškai. Kaip minėjau – jau seniau rašiau apie tai, bet nelabai kam buvo įdomu.
Ta proga noriu priminti – kur prasidėjo mano, kaip Vilniaus mero, problemos. Mano pastangomis „Vilniaus šilumos tinklai“ (trečia pagal dydį energetikos įmonė Lietuvoje) buvo ne privatizuoti, ne atiduoti kai kam už skolas, kaip Kauno ar kitais atvejais, o išnuomoti. Valdyti ji atiduota vienintelei Lietuvoje veikiančiai vakarietiškai energetinei kompanijai. Prisiminkit mano ir Rolando Pakso nesutarimus, kai aš buvau meras, o jis ministras pirmininkas. Juk jo siekis buvo prastumti Vilniuje tą variantą, kuris vėliau suveikė Kaune – atskirti šilumos gamintoją nuo elektros gamintojo, kuris neša didžiausią pelną ir yra pagrindinis dujų vartotojas. Paskui jis būtų atiduotas vietiniams tarpininkams.
– O kaip vertinate „Rubicon Group“ plėtrą ir įtaką Vilniuje?
Na, tai stambi įmonė ir jos veikla tiesiog susijusi su tomis sritimis, kurias kuruoja miesto savivaldybė. Neturiu čia ką labai komentuoti. Su veikla viskas yra gerai, jei yra teisėta. Pasakysiu tik viena – lyginti „Rubicono“ įtaką su stambiausiomis energetinėmis kompanijomis yra naivu. „Rubicono“ įtakos ir santykio su manimi vaizdinys yra sukurtas tyčia, kad pastatytų mane į vieną gretą su kai kuriais klestinčiais tarpininkais, išties sukūrusiais savo atitinkamas politines struktūras. Čia buvo bandymas savo nuodėmingumą permesti ant kito ir tepti tuo pačiu.
– Žiūrint į Jūsų komandą, besiruošiančią rinkimams, susidaro įspūdis, kad partija lenktyniauja įžymybių skaičiumi su Arūno Valinsko organizacija. Matome sportininkus Žydrūną Savicką, Darių Maskoliūną, dar kitaip pagarsėjusią Ingą Rinau. Čia rinkėjų viliojimas pavardėmis?
Nemanau, kad mums reiktų įrodinėti, jog sugebame suburti komandą. Vilniaus mieste buvome subūrę tokią, kuri vienareikšmiškai buvo pripažįstama viena iš profesionaliausių. Komandą kuriame ne pagal partinį ar lojalumo principą, o pagal kokybinę charakteristiką – ką žmogus moka padaryti.
Mūsų sąraše visada buvo daug įžymių žmonių. Reikia prisiminti, kas per žmonės dalyvavo ją steigiant. Tai ir ponas Kazimieras Motieka, prof. Arvydas Šliogeris, Algirdas Kaušpėdas, daugelis kitų žinomų žmonių. Taip yra todėl, kad LiCS visada būrė ir traukė žmones orientuotus į Lietuvos ateitį. Paminėjote Ž. Savicką. Jis jau dvejus metus yra mūsų partijos narys. Gerb. I. Rinau, nors ji ir ne partijos narė, įtraukėme į sąrašą, nes manome, kad žmogus, asmeniškai patyręs įstatymų beširdiškumą, formalų požiūrį į žmogiškus dalykus, galės užtikrinti, kad įstatymai turėtų širdį. Turime ir daug politikos veteranų: Algį Čapliką, Rimantą Taraškevičių, Raimundą Šukį, Rūtą Vainienę ir kt. Komanda yra įvairi.
– Kiek tikitės laimėti mandatų? Apklausos rodo, kad galite likti žemiau 5 proc. barjero ribos.
– Tikiuosi 25 mandatų, o tikiu rinkėjais ir faktais. 2004-aisiais metais rugpjūčio mėnesį „Vilmorus“ apklausos mums rodė 2,8 proc. rinkėjų balsų. Gavome apie 10 proc. 2007-aisiais prieš savivaldos rinkimus apklausos žadėjo 2,4 proc., o gavome apie 12 proc. balsų ir pagal iškovotus mandatus likome treti.
– Patekus į Seimą reiks formuoti koaliciją. Jūsų artimiausi partneriai iš dešiniųjų stovyklos neretai atvirai sako, kad tam kliūtis yra asmeniškai Artūras Zuokas.
– Manau, kad Andrius Kubilius jau pradeda suprasti tai, ką jam aiškinau seniai – kuo daugiau kovojama su A. Zuoku, tuo daugiau laimi R. Paksas ir V. Uspaskichas.
---
Balsas.lt jau kalbino:
Viktoras Uspaskichas: Lietuva turėtų padėkoti mūsų Seimo nariams
Rolandas Paksas: būsiu prezidentas
Artūras Paulauskas: viduriniajam sluoksniui niekas neatstovauja
Algirdas Paleckis: Esame vienintelė kairioji alternatyva
Andrius Kubilius: Svarbiausia įveikti valdymo krizę
Eligijus Masiulis: Liberalizmo Lietuvos politikoje nerasi nė su žiburiu
Algimantas Matulevicius: Svarbiausia – nušluoti „valstybininkų“ klaną
