Apie tai, kad rugpjūčio antroje pusėje į Šilutės kraštą pagerbti žuvusiųjų amerikiečių karių iš Amerikos atvyks kariūnai, kurie Lietuvos teritoriniuose vandenyse ir išskirtinėje ekonominėje zonoje Baltijos jūroje vykdys tarptautines išminavimo operacijas, Šilutės seniūnija, turimais „Šilokarčemos“ duomenimis, buvo informuota dar birželio mėnesį. Priimti svečius ir bent jau tinkamai sutvarkyti karių kapus buvo ir laiko, ir galimybių – tam milijonų ar šimtų tūkstančių nereikia. Nereikia ir tūkstančių. Ne prabanga apsprendžia pagarbą žuvusiam už mūsų ateitį.
Deja, kilniai misijai atvykę svečiai nusivylė mūsų krašte pamatytu vaizdu: vietoj prižiūrėtų ir pagerbtų kapų rado tarsi į džiungles panašią aplinką. Paminklėlis, kuriame iškalti užuojautos ir apgailestavimo žodžiai, slėpėsi žolių ir pušaičių raizgalynėje. Todėl ir korespondentei, atvykusiai ten po amerikiečių apsilankymo, tik naujai padėtų gėlių vainikai išdavė vietą.
Išties ne kaip atrodo amžinojo poilsio vieta, kurią prižiūrėti yra įpareigota Šilutės seniūnija. Ten nėra net takelių, o eidamas gali ir ant kažkieno kapo užlipti. Kraštutinumų nereikia - niekas nereikalauja išdėti trinkelėmis, tačiau ar tiek daug laiko ir lėšų reikalauja šių „brūzgynų“ nušienavimas ir sutvarkymas? Juk šitiek daug bedarbių užsiregistravę teritorinėje darbo biržoje, kur kartas nuo karto reikia „atidirbti“ viešuosius darbus už suteikiamas pašalpas... Ką veikia šių kapinių prižiūrėtojas ar už jų priežiūrą atsakingas asmuo? Ar čia yra valytojas, ar tik prieš užsieniečiams atvykstant yra surenkami plastmasiniai buteliai ir kitos šiukšlės? Juk neabejotinai figūruoja kažkokie asmenys, kurie turėtų pasirūpinti visu tuo.
Važiuojant keliu galima matyti kapines juosiančią tvorą. Bet tik tiek. Prie vartelių nesimatė jokios informacinės lentos. O juk čia guli savo gyvybę aukoti priversti kariai ne tik iš Amerikos, čia dar ilsisi ir kanadiečių, vokiečių, lenkų kovotojai. Tiesa, pastarųjų amžinojo poilsio vieta, kad ir kukliai, bet prižiūrima. Net žvakės uždegamos.
„Šilokarčema“ pakalbino Šilutės seniūną Raimondą Steponkų dėl tokio nemalonaus akibrokšto amerikiečiams kariams. Jie, pasirodo, net suklydę buvo ir prasidedančios ceremonijos laukė visai prie svetimų kapų. “Ten yra natūrali buveinė, mes tik apšienaujam, aptvarkom, uždarom. Ir ten mes iki juodos žemės grėbti nei amerikiečiams, nei kanadiečiams, nei lenkams, nei vokiečiams jokių ten kažkokių fanfarų. Ten yra natūrali gamta. Ir ten tas žmogus pareiškė man priekaištą, kodėl neaprinkom konkorėžių ir taip toliau.
Mes didumą aprinkom ir palikom natūralią buveinę. Kad būtų švaru, gražu, nebūtų bonkių, nebūtų šiukšlių, nebūtų popierių...” – kalbėjo seniūnas (kalba netaisyta). Jo nuomone, ten viskas yra gerai, normalu. Gal ateityje ką ir sugalvos padaryti, bet kol kas lėšų nėra ir t.t. Atėjus į Macikų kapines, anot seniūno, reikėtų eiti keliuku tiesiai iki pagrindinio kryžiaus ir po to sukinėtis į kairę ir į dešinę: ieškoti tai, ką nori rasti – vokiečių ar amerikiečių, o gal šiaip kitų palaidotųjų amžinosios poilsio vietos. Tik kyla klausimas, kur tas keliukas yra. Varteliai į kapines matosi, netgi skląstis nesugadinta juose, bet va keliukas...
Seniūnas R.Steponkus sakė, kad norint sutvarkyti kapus, įrengti takus, reikia labai daug lėšų, mat ten tada tektų atlikti tyrimus, kur guli žmonių kaulai ir t.t. Žodžiu, eilinės verkšlenančios dainelės apie lėšų trūkumą. Mums tai jau įprasta ir mūsų nebestebina, tiesa?
Nustebtume tik tada, jei koks moterų verslininkių klubas imtų ir sugalvotų prisidėti prie apleistų užsieniečių karių kapų gėlėmis ir savo darbu. Juk prie Šilutės muziejaus jau kartą bandė parodyti visuomeniškumo pradą pasodindamos gėlytes. Arba apmegzdamos medžius skverelyje prie fontano įdėdamos savo rankų triūsą. Nustebtume tikrai. Vargiai, ar rastume prieštaraujantį šilutiškį, ar ne?
Keistai svetimomis akimis žiūrint turėtume kitataučiams atrodyti. Lietuvoje dažnai kuriamos visokios organizacijos, delegacijos, misijos, kurios vyksta į svetimus kraštus savo artimųjų ar šiaip tautiečių kapus surasti, juos sutvarkyti. Jau net suskaičiuoti tikriausiai nepavyktų, kiek tokių užsispyrusių ir kilniaširdžių žmonių yra vykę į Sibiro platumas, kur kažkada buvo ištremta ko ne pusė Lietuvos. Skaudžiai tenka nusivilti ir išgyventi, kada ekspedicijų nariams tenka brūzgynuose, iki pažastų apaugusioje žolėje, surasti tautiečio apleistą žemės kauburėlį. Negi dabar atvykusieji amerikiečių kariai neužsigavo išvydę tokius savo tėvynainių kapus? Na, kad pasigedo bendražmogiškųjų vertybių, tai tikrai. Juk amžinojo poilsio vietų sutvarkymą ir pagarbą žuvusiajam geba suprasti ir kitos kultūros žmonės.
Inga VENCKUTĖ
