Živilė KAVALIAUSKAITĖ
SIBIRO REPORTAŽAI (2)
„Šiaulių kraštas“ tęsia reportažų ciklą iš kelionės po Irkutsko sritį. Į Sibirą liepos 27–rugpjūčio 9 dienomis buvo išvykusi vienuolikos žmonių grupė, tarp jų – „Šiaulių krašto“ žurnalistė Živilė Kavaliauskaitė.
Kelionės maršrutas: Vilnius–Maskva–Irkutskas–Zima–Ukhtuy–Centralnyj Chazan–Čeremchovas–Gryševas–Kirzavod-II– Kasjanovska–Uzkij Luk–Svirskas–Irkutskas–Talcy–Bolšaja Rečka–Kardonas-Olchono sala–Pivovarecha–Irkutskas.
„Ką turistai gali veikti Zimoje? Gal žiemosite?“ – Irkutsko traukinių stotyje negali atsistebėti traukinio konduktorė ("zima“ rus. – žiema). 1948 metais į Zimą buvo atvežti du ešelonai tremtinių iš Lietuvos (2128 žmonės). Tremtį čia išgyveno pianistė Gražina Ručytė-Landsbergienė, poetė Ramutė Skučaitė.
Miestas prie Transsibiro geležinkelio
Į traukinių stotį Irkuske palydi vietiniai – Igoris ir Pavelas. Igorio sesuo gyvena Vilniuje, Pavelas – Igorio draugas, kilęs iš Baltarusijos.
Abu tvirtai sudėti, tad akimirksniu gauna brolių milžinų pravardę. Mūsų sunkias kuprines jie neša tarsi lengvutes rankines.
„Kai žvejojome prie Baikalo, kuprinė su žuvimis sverdavo 90 kilogramų, va, tada kojos linkdavo“, – sako Pavelas, nešdamas tris kuprines.
Šie vyrai ir vėliau buvo gerieji angelai sargai, padėję pažinti Irkutsko miestą ir apylinkes, globoję, patarę.
Traukinys Irkutskas-Kislovodskas jau laukia.
Pavelas padeda kuprinę prie miegamos vietos. Palinki geros kelionės ir pataria ne tik miegoti, bet ir pasidairyti pro langą – pakeliui atsivers gražus gamtovaizdis.
Zimą pasiekiame po maždaug keturių valandų. Įveikta apie 250 kilometrų. Zima – miestas prie Okos upės su maždaug 30 tūkstančių gyventojų. Pro miestą eina Krasnojarsko-Irkutsko kelias ir Transsibiro geležinkelis.
Nuostaba
„Atsiprašau, ar galiu paklausti?“ – angliškai kreipiasi vyrukas, išlipęs atsikvėpti Zimos stotyje. Traukinys čia stovės pusvalandį.
Jaunuoliui, kaip ir konduktorei, smalsu, ką turistai gali veikti Zimoje.
Paaiškinu, kad atvažiavome iš Lietuvos – pagerbti skaudžios praeities, tvarkyti ištremtų tautiečių kapų.
Vaikinas kraipo galvą: negali atsistebėti, kad lietuviai galėjo atsitrenkti tokią tolybę ir dar – į Zimą.
„Kietai!“ – supratęs, kad galime susikalbėti jo gimtąja kalba, rusiškai tęsia pokalbį. Dėkoja, aikčioja, žavisi. Jis – iš Novosibirsko, jo draugė – iš Latvijos. Atsisveikiname juokaudami, gal kitą kartą susitiksime Lietuvoje.
Stotyje mūsų laukia ponia Kazimiera. Tremtinių palikuonė, nebeprisimenanti lietuvių kalbos.
Ponia Kazimiera pasiūlo apsistoti ne viešbutyje, o traukinių stoties poilsio kambariuose. Patogumų bus tiek pat, o kaina – mažesnė. Tik įspėja, kad visame mieste išjungtas karštas vanduo.
Poilsio kambariai tvarkingi, tik sudėtingiau su higiena. Gana moderniai atrodantis dušas, pasirodo, tėra imitacija – neveikia. Tenka budėtojos prašyti dubens, jį įstatyti į dušinę ir taip praustis.
Šalto vandens srovė vos gyva, o tualetą dažniausiai tenka nupilti kibiru.
Budėtoja – tikra savo valdų ledo karalienė. Nesišypso, atsako šiurkščiai. Bėda dėl vandens bakelio? Šiandien nėra Piotro Petrovičiaus, o daugiau – ne jos reikalas!
Turtas ir skurdas
Judrioje geležinkelio stotyje ant bėgių stovi nesuskaičiuojama galybė sąstatų su anglimi, mediena, nafta. Neaprėpiami Rusijos turtai. Vėliau vietiniai pasakos, kad visą Sibiro gėrį valdo du oligarchai, gyvenantys Maskvoje.
Pati Zima – kontrastas šiems turtams. Gatvės – duobėtos, namų langus siekia žolė. Mieste išlikusi medinio šaligatvio atkarpa. Prie daugiabučių snaudžia karvės. Medinė būdelė su metaliniu strypu ir gumine žarna – štai tau ir vandentiekis.
Mieste veikia kino teatras. Dulkėtas vieškelis veda į kultūrinę erdvę – namą, kuriame nuo 2 mėnesių gyveno poetas Jevgenijus Jevtušenka. Čia veikia poezijos muziejus.
Zimos cerkvė nugriauta 1929 metais. Šį pavasarį baigti išardyti pamatai. Prasidės naujos statybos. Ne cerkvės.
Chaotiškas labirintas
Ūkinių prekių parduotuvės pardavėja stebisi užsieniečiais, perkančiais pjūklą, kastuvą ir vinutes. Nusprendžia: tokias nesąmones tik studentai gali daryti.
Zimos kapines pasiekiame pėsčiomis, jos nuo miesto nutolusios apie porą kilometrų.
Didžiulės kapinės paskendusios medžių šešėliuose, krūmų šabakštynuose, aukštoje žolėje.
Vietos gyventojų kapai akį rėžia ryškių spalvų dirbtinių gėlių vainikais. Nenatūraliai mėlynų, geltonų, raudonų spalvų „gėlės“, „eglišakiai“ skendi žolėse. Dažnas paminklas pažymėtas penkiakampe žvaigžde. Atskiro šiukšlyno nėra – šiukšlės verčiamos čia pat – kone ant kapo.
Kapų išdėstymas – chaotiškas labirintas, vieno kapo tvora atsiremia į kito, tad tenka pavargti, kol randi taką brautis į priekį.
Ilsėkis ramybėje šaltoje Sibiro žemėje...
Kapinės didžiulės, atrodytų, neįmanoma juose aptikti atgulusių tautiečių. Bet nematoma ranka veda link pirmosios katalikiškos salelės – keturių žole apaugusių kauburėlių su kryžiais. Pavardžių ant kryžių nėra.
Kiek paėjėjus, visas lietuviškas kvartalas: apie keturias dešimtis kapaviečių su mediniais, metalo kryžiais, tvorelėmis, betono antkapiais.
Dalis palaikų išvežti – tai liudija duobės, nuo antkapių pašalinti kryžiai.
Suskamba kirvis, džeržgia pjūklas, dunksi kastuvas. Krūmynai retėja. Atrodo, ir dangus platesnis tapo, kapinėse ir širdyse šviesiau.
Nuvalius samanas, žemes, ryškėja pavardės, datos. Keletą kapų žymi tik inicialai. „Ilsėkis ramybėje šaltoje Sibiro žemėje...“
Kai kurių gyvenimas įrėmintas trimis datomis: gimimo, mirties ir grįžimo namo į Lietuvą.
Keletas betoninių antkapių puošti augalų motyvais – ko gero, to paties meistro darbas. Vienas iš tokių kapų – 100-metės Kazės Žukauskienės (1850–1950) amžinojo poilsio vieta. Tai – vyriausia šiose kapinėse palaidota tremtinė. Netoliese ilsisi ir mažoji Sibiro kankinė Yrutė Dapšytė (1952–1954).
Druskininkietis Romualdas Stašinskas iš Lietuvos atvežė Dievo mūkelių – jas vyrai prikala prie medinių kryžių.
Prie vieno iš kapo susiburiame maldai – ši tradicija lydės kiekvienose kapinėse.
„Viešpatie, tu leidai mūsų tautai pakelti daug aukų, bet tu pažadinai joje ir kankinių dvasią. Tu vienas, Viešpatie, žinai, kad daug mūsų tautiečių mirė dėl tavo vardo ir tautos laisvės. Tu vienas žinai, kokiam jų būriui tu suteikei šventųjų kankinių garbės vainiką. Tikime, Viešpatie, kad per jų užtarimą tu teiki mums ir visai mūsų tautai daug gausios palaimos. Leisk, Viešpatie, per juos prašyti tave ir toliau globoti mūsų Tėvynę“, – virš kryžių nuplasnoja maldos „Į Lietuvos kankinius“ žodžiai.
Dar keturi kapai
Uchtuj kapinės nuo Zimos nutolusios maždaug per penkis kilometrus.
Autobusas turėtų kursuoti kas 20 minučių. Vietinis gyventojas iš namų atneša grafiką: tiksliu laiku horizonte pasirodo autobusas.
„Važiuoja tiksliai, kaip Japonijoje“, – giria vietinį bendrakeleivis, horizonte pamatęs autobusą. Privažiavus paaiškėja, kad tai – ne mūsų laukiamas numeris. Dar ir po valandos reikiamo autobuso nėra...
Pavyksta pagauti pro šalį važiuojantį vyruką – jis sutinka pavežti. Mums, septyniems, tenka pasispausti ir sėsti vieni kitiems ant kelių.
Uchtuj kapinėse aptinkame keturis kapus, perskaitome tris įrašus (gali būti netikslumų, įrašai sunkiai įskaitomi): „Bambalienė (...), Antanas Bambala (Bambalas?)“, „Jonas Južiavičius (Juriavičius?) 1889–1949“, „Grįžo į Lietuvą 1990 VIII 13, Baldienė (Balcienė?) Ona. 1869 07 26–1949 01 16“.
Ir šiose kapinėse bent iki kito pavasario tapo šviesiau. Kol gamta vėl atkariaus savo teritoriją.
Pamatęs keistus turistus su darbo įrankiais iš mašinos iššoka vyrukas ir vydamasis rusiškai teiraujasi, iš kur esame ir ką veikiame.
„Tvarkote kapus? A, supratau, Didžiojo karo, – nusprendžia. – Zimos kapinėse ir mano visi artimieji sulaidoti – seneliai, proseneliai. Jums – respect! (angl. – pagarba)“.
Sujungia poezija
Vakare sulaukiame svečių – Svetlanos Gavrilovos ir jos vyro Viktoro. Ponios Svetlanos promočiutė buvo lietuvė.
S. Gavrilova, atsidavusi kraštotyrininkė, atsiveža šūsnį dokumentų, iškarpų, nuotraukų – viską, kas susiję su Lietuva.
Su užsidegimu energinga moteris pasakoja apie laiškais užsimezgusią draugystę su poete, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate Ramute Skučaite.
S. Gavrilova pasakoja, kaip R. Skučaitė gyveno, mokėsi Zimoje, 8-ojoje vidurinėje mokykloje. Vėlau ją aplankysime – vieta ta pati, tik pastatas perstatytas.
Ponia Svetlana jausmingai rusiškai perskaito R. Skučaitės eilėraštį „Zima":
„Koks šaltas miesto vardas – Zima.
Šaltas žemėlapy, šaltas ant žalsvo traukinio bilieto...
Šaltas ir bauginantis, kaip žėrintis ledo kristalas.
Tai tik tiems, kurie jo nepažįsta...“
(Bus daugiau)
citata: Girgžda pjūklas, dunksi kastuvas. Krūmynai retėja. Atrodo, ir dangus platesnis tapo, kapinėse ir širdyse šviesiau.
Zimos kapinėse palaidotų lietuvių pavardės, kurias pavyko perskaityti (dėl sunkiai įskaitomo teksto gali būti netikslumų):
Viktoras Brazūnas (Bražukas?) 1886–1954. Ilsėkis ramybėje šaltoje Sibiro žemėje (1989 metais parvežtas į Lietuvą).
Čia ilsisi ramybėje Balčiūnas Martynas, Juozo gimęs 1893 12 08, miręs 1960 11 06. Likome liūdinti šeima;
Ona Jokubauskienė 1879–1955;
Čia ilsesi M. Bučinskas 1875 (6?)–1954;
Ka(...)si(...) Marija 1886–1952, Izidorius 1874–1953;
A. B. 1896–1949;
A. H. (...)4–1951;
A. Š. 1886–1954;
Ilsėkis ramybėje Paulina Abromavičienė, mirusi 1950 08 04. Ant kapo išrašyti inicialai P. A. 1888–1951;
Čia ilsisi ramybėje Antanas Bitė 1898–1956;
Juozas Stirbys 1871–1955;
Varanauskas Kazys (?);
Yrutė Dapšytė 1952–1954;
Juozas ir Sofija Žukauskai 18(...)4 12 15–1950 05 28;
Kazimiera Urbonienė 1899–1953;
Čia ilsisi ramybėje P. Krikštanavičius žuvęs 1955 08;
Ilsėkis ramybėje Grubliauskienė L. 1903–1952;
Čia ilsisi ramybėje Jakubauskas Kazys 1933–1949;
Čia ilsisi ramybėje Jonas Žeknys 1888–1950(?), Ona Liugytė 1885–1952;
Petras Petrila (tragiškai žuvęs 1933–1953);
Kazė Žukauskienė 1850–1950;
Antanas Radvilas 1874–1954.
