Visą knygą skaityti ir istorinių nuotraukų albumus peržiūrėti galite paspaudę šią nuorodą
(Autoriaus kalba netaisyta)
MAGADAN-UGOLJ ELGEN
(1949.09-1951.05?)
1. Magadan
Neprisimenu kiek dienų ar savaičių išbuvome “Buchta Vanina” lageryje. Iš “peresilkos”kartu su tais pačiais ukrainiečiais buvome pakrauti į prekinį etapinį laivą “Nogin” ir 8 paras jūra plaukėme link uosto Magadan. Ši kelionė buvo labai varginanti, nes šimtai kalinių buvo sausakimšai sugrūsti į laivo triumą ir uždaryti. Triume buvo įrengti ištisiniai narai. Japonų jūra tuo laiku buvo labai audringa ir dauguma kankino jūros liga. Pradžioje nieko neišleisdavo į paviršių, bet vėliau, artėjant prie Magadano, jau nedraudė išeiti į denį.
Po 8 parų išsekę ir nusilpę mes pagaliau pasiekėme Magadano uostą. Išlaipinę iš laivo, kaip įprasta, mus suskaičiavo ir didele kolona per miestą nuvarė į kitą, laikiną etapinį lagerį. “Peresilkoje” išvydome miestą iš palapinių. Čia buvome įvaryti į vieną iš jų - didelę ir ilgą palapinę.
Mūsų būryje, patekusiame į tą palapinę, buvo apie 25 vyrai. Vien lietuviai, politiniai kaliniai. Dabar galiu prisiminti tik kelias pavardes: Alfonsą Skukauską (miręs 2002 m. rudenį), Joną Jasiukaitį, Vidmantą Bliūdžių, Joną Globį (pastarasis taip pat jau miręs). Su šiais puikiais vyrais gerai susipažinau dar Vanino lageryje.
Palapinė lentų pertvara buvo padalinta į dvi dalis. Viename gale mums įsakė nusirengti civilius rūbus, o pereinant į kitą galą, leido su savim pasiimti tik megztinius, šalikus, pirštines bei duonmaišius su maistu. Visą kitą turėjome palikti. Mums buvo gaila atsisakyti dar visai neblogų europietiškų kostiumų ir kitų rūbų, kuriuos per kraują sugebėjome išsaugoti kalėjimuose, etape ir nuo vagių Vanino lageryje. Dabar taip tausotą ir gintą turtą turėjome geranoriškai palikti čekistams - banditams su uniformomis. Ne, to tikrai nebus! - pagalvojau.
- Suplėšykim visus geresnius rūbus ir padekime! - pasiūliau vyrams.
Idėja patiko. Greitai sumetėme skutus į krūvą ir užkūrėme nemenką laužiuką palapinės viduje. Enkavedistai greitai pajuto degančių skudurų kvapą. Įšokę dviese vidun jie paskubomis kojomis mėgino išspardyti ir užtrypti ugnį, šokdami “kazočki” apie smilkstančius skarmalus, kurie net jiems jau buvo nieko neverti. Vaizdelis dūšiai buvo išties smagus.
- Jobtvojumatj! Nachuj bliatj zažgli etot jobannyj kostior? (Kodėl uždegėte tą laužą?) - šaukė įpykę čekistai.
- Mes labai sušalome ir norėjome tik pasišildyti - nesutrikę atsakėme, apsimesdami visiškais naivuoliais. Mūsų pretekstas iš šono žiūrint galėjo atrodyti visiškai įtikinamas, nes Kolymoje prasidėjo pakankamai žvarbus ruduo (lauke jau buvo 5-6° šalčio), nekūrenamoje patalpoje buvo šalta, o mes stovėjome vienais apatiniais.
- Labai kvailai pasielgėte! Mes jūsų rūbus būtume tvarkingai į “kaptiorką” (sandelį) sudėję. Kai baigsis jūsų kalinimo “srokas”, būtumėte viską atgavę išeidami iš lagerio... - nerausdami melavo enkavedistai.
Čia mes visi skaniai nusijuokėme, replikuodami:
- Po 25 metų iš tų rūbų būtų likusi tik pelenų krūva!
- Visi seniai būtų kandžių suėsti!..
Sargybiniai knaisiodamiesi po smilkstančius draiskalus dar bandė atrasti nors vieną nesugadintą rūbą, kuriuo galėtų pasinaudoti. Bet mes gerai žinojome, kad tokių ten jau nebėra. Enkavedistai ko gero pagaliau suprato, kad mes tyčia taip padarėme, ir dar labiau įtūžę, keikdamiesi ir kumščiuodami nuvarė mus į kitą palapinės galą.
Lentomis atskirtame tos pačios palapinės gale stovėjo “rečkutės” (4-5 ltr talpos) su drungnu vandeniu, o prie jų buvo padėta po mažą smirdančio ūkiško muilo gabaliuką. Vandens buvo įpilta tiek nedaug, kad jo būtų vos užtekę veidui apsiprausti. Manydami, kad vandens dar gausime, po tokio prausimosi daugelis atrodėme kaip zebrai, nes nešvarus muilinas vanduo nutekėjęs nuo galvų ant mūsų kūnų paliko tamsius dryžius purvo, kurio jau neturėjome kuo nusiprausti. Drebėdami ir pamėlynavę nuo šalčio, mes apsiprausėme, kiek tai buvo įmanoma, ir atsidavėme skutėjų (kriminalinių kalinių) egzekucijai. Tie nesismulkindami grubiai ir skubiai nuskuto mums visus įmanomus plaukus, ne tik nuo galvos. Ši procedūra buvo pati bjauriausia. Skutėjai su mumis elgėsi, kaip su gyvuliais. Ypač žiauriai keikdami ir kumščiuodami tuos, kas nesuprasdavo jų rusiškų komandų. Tik po šios ypatingai nemalonios prievartos galėjome pagaliau kuo skubiau apsirengti, kad visai nesustingtume į ragą. Gavome pilną sovietinio lagerininko uniformą: šiltus baltinius, apatines kelnes, vatines kelnes, vatinius švarkus, vatinius puspalčius - “bušlatus”, vatines pirštines, veltinius ir kailines kepures - “šapkas-ušankas”. Taip “valdiškai” aprengti, buvome išvaryti į kiemą, kur jau laukė brezentu dengti sunkvežimiai. Visos mašinos jau buvo pripildytos kaliniais. Kiekvienoje po 25-30 žmonių, kuriuos saugojo žmogėdrų konvojus - po 2 enkavedistus ginkluotus automatiniais šautuvais, sunkvežimio gale. Mes buvome pakrauti paskutiniai.
2. Magadan-Ugolj Elgen
Visa kolona pajudėjo iš Magadano dar šiauriau. Išvažiavus už miesto, aplinkui jau bolavo daug sniego. Kuo giliau judėjome šiaurės link, tuo jautėme, kad darosi vis šalčiau ir šalčiau. Sunkvežimiuose buvome susodinti glaustai, vienas paskui kitą, nugaras atsukę į judėjimo kryptį. Turėjome susispaudę tupėti išskėtus sulenktas per kelienius kojas, kad remtumėmės viens į kitą nugaromis, ir negalėtume pajudėti.
Nežinau, kiek kilometrų važiavome taip kankinamai “suštabeliuoti”, bet kai sustojome, sargybiniai prasitarė, kad savo maršrutą tik įpusėjome. Sustojome prie šalia kelio stovinčios didelės palapinės. Tai buvo taip vadinamas “karantino-paskirstymo” punktas. Konvojus įsakė šokti iš mašinų, rikiuotis ir eiti į palapinės vidų. Mūsų kojų sąnariai buvo taip sustingę nuo ilgo nejudėjimo ir šalčio, kad vos pavyko išsirioglinti iš apšalusių sunkvežimių. Toliau buvo dar gražiau: niekas nesugebėjo normaliai paeiti, žingsniavo, kaip antinai, keturpėsčia, arba tiesiog šliaužte šliaužė, varomi enkavedistų, išsiviepusių nuo sadistiško pasitenkinimo.
Taip suvaryti į palapinę jos gale pamatėme du didelius garuojančius puodus. Kvepėjo karšta žirnių sriuba. Paskubomis išsrėbę savo porcijas skystos, bet karštos žirnienės pasijutome šiek tiek apšilę. Bet, deja, tik labai trumpam. Tuoj vėl buvome išvaryti laukan ir sugrūsti atgal į sunkvežimius, kad tęstume savo varginančią kelionę į “punkt naznačenija” (paskirties tašką) - vergų lagerį.
Taip bevažiuojant, vienas iš mūsų sargybinių staiga sušuko kitam, priešais sėdinčiam enkavedistui:
- Vo, bliatj, hliadi! Pesec!
Visai šalia mūsų sunkvežimio bėgo poliarinė lapė, kurią rusai vadino “pesec”. Tas pats enkavedistas žaibiškai nusitaikė ir iššovė į mašinų pabaidytą gyvūnėlį.
- Papal bliatj!
Nuostabu, kad nelygiam kelyje judant sunkvežimiui jam pavyko pataikyti tiesiai į lapės pasturgalį. Po šūvio mūsų sunkvežimį staigiai sustabdė. Šalia vairuotojo važiavęs laipsniais vyresnis čekistas pripuolė aiškintis, kas ir kodėl šovė. Išlipęs NKVD vairuotojas anksčiau pastebėjęs žvėrelį suskubo pirmas paaiškinti netikėto šūvio priežastį. “Priežastis” dar spardėsi, tampoma paskutinių konvulsijų, dažydama sniegą savo šiltu krauju. Dar gyvą “laimikį” įmetė į mūsų sunkvežimio kėbulą, prie enkavedistų kojų ir mes tęsėme kelionę.
Po kažkiek laiko, bevažiuojant toliau, mūsų vyrai pradėjo tarp savęs nerimastingai kalbėtis. Šioje kelio atkarpoje aš sėdėjau antroje eilėje nuo galo.
- Leonai, paprašyk jų, kad sustabdytų sunkvežimį! Čia keliems vidurius paleido nuo tos jų žirnienės... - paprašė išversti kažkuris iš bendrakeleivių. Aš, kaip galima aiškiau, iškart rusiškai perdaviau prašymą enkavedistams. Šie abejingai nusidavė, kad nieko negirdi, ir nekreipė jokio dėmesio. Kai neiškentę vyrai patys kone maldaudami vienas per kitą mėgino perkalbėti nužmogėjusius sargybinius, šie įsakmiai sušuko:
- Molčatj fašysty jobannyje! Nachuj, bliatj, tak nažralisj?! (“Tylėkit fašistai! Nereikėjo tiek prisiėsti!”)
Taip mes atvykome į socialistinio darbo lagerį, kuris vadinosi “Ugolj Elgen”. Didesnioji dalis mūsų vyrų buvo priversti sustingusią žirnių sriubą atsivežti savo kelnėse.
“Ugolj Elgen” katorgos lageris (“Katorlag”) buvo pastatytas karo metu. Kartu buvo pastatyta elektrinė ir įrengta kasykla. Čia dar buvo išlikę keliasdešimt kalinių, kurie kalėjo, kaip katorgininkai. Gyvenvietėje, prie lagerio buvo pastatyta elektrinė, kurią su savo technologija karo metu įrengė amerikiečių inžinieriai (“Amerika mums padės!”).
“Ugolj elgen” lageris ir buvo skirtas aptarnauti tą amerikonų elektrinę, rusų vergams kasant anglis iš kelių aplinkinių šachtų. Ši šiluminė elektrinė, savo ruožtu, gamino elektros energiją keliems ar net keliolikai Tolimųjų Rytų lagerių, kuriuose nežmoniškomis sąlygomis politkaliniai buvo verčiami kasti įvairias naudingąsias iškasenas. Kęsdami alkį, šaltį, pažeminimą ir nuovargį, įvairiausių pavergtų tautų (tarpe kurių buvo ir amerikiečių) atstovai “statė socializmą” tiekdami Rusų imperijai anglį, varį, kobaltą, kasteritą, auksą...
Žiūrint iš lauko mūsų lagerio pastatų nesimatė. Jeigu ne dūmai, kylantys iš kaminų, net nepagalvotum, kad čia kas nors gyvena. Net ir priėjus arčiau, jeigu nepažinotum Rusijos, nelabai suprastum, kas tai yra. Viso lagerio teritorija buvo aptverta šešių metrų aukščio tvora iš jaunų vienodo storio tašytų beržų (viršuje nusmailintų, kaip pieštukai), kurie buvo taip standžiai vienas prie kito sustatyti, kad nesimatė nei menkiausio plyšelio. O, kad nekiltų pagundos tokio plyšelio ieškoti, ši tvora iš vidaus ir iš lauko pusės dar buvo aptverta dviem eilėmis spygliuotos vielos. Pirmoje eilėje spygliuota viela buvo išraizgyta ir pritvirtinta prie pusės metro kuolelių, šachmatiniu būdu (“zigzagais”). Antroji spygliuotos tvoros eilė siekė jau 3 metrus aukščio. Ji taip pat buvo gerokai išraizgyta ir atitolusi apie tris metrus nuo pagrindinės berželių tvoros, kurią rusai vadino “čistokol”. Įėjimo vartai didžiojoje tvoroje atrodė lyg kokio milžino darželio varteliai, ir buvo taip gerai užmaskuoti, kad jei ne vedantis kelias į juos, jų nesurastum. Viskas buvo padaryta taip, kad laisvieji gyventojai nematytų, kas vyksta zonoje, o zonos gyventojai nematytų, kas dedasi už tvoros.
Įžengus pro vartus - “vachtą”, kairėje lagerio pusėje matėsi eilėmis po kelis, kaip kareivinės, išrikiuoti barakai, kuriuose gyveno apie 1500 kalinių. Barakai buvo suręsti iš apvalių medžio rastų. Visi šių vienaaukščių statinių langai buvo maži ir grotuoti. Per vidurį ilgų barakų buvo įėjimas ir priemenė, vadinama “tambūru”. Šis “tambūras” skyrė pastatą į dvi dalis. Anksčiau, katorgos režimo laikais, tame viduriniame prieangyje budėdavo neginkluotas čekistas, kuris dieną naktį pro vilkelius duryse į abi barako puses stebėdavo, ką veikia kaliniai. Iš prieangio prižiūrėtojas trumpam išeidavo, kai iš vieno ar kito barako galo kalinius išvesdavo į darbą ar į valgyklą.
Po darbų, suvarius žmones, tas sargybinis užrakindavo abiejų barako pusių duris, o po to iš lauko būdavo užrakinamas ir jis pats. Išeiti iš tambūro čekistas galėjo tik pasibaigus jo budėjimo pamainai, kai įprasta sovietinių lagerių tvarka keisdavosi sargyba, išvedžiojama vyresniojo enkavedisto. Reikalui esant, jis skambučio pagalba galėjo išsikviesti lauke budinčius sargybinius.
Katorginį režimą patyrę kaliniai pasakodavo apie nežmonišką enkavedistų žiaurumą. Kartą tambūre budintis čekistas per akutę pamatė, kaip vienas kalinys užsikniaubęs ant savo narų, kad tik nepastebėtų, mėgina adyti savo suplyšusius drabužius. Turėti adatą, ar kažką panašaus buvo didžiausias nusikaltimas. Budintis skambučiu skubiai išsikvietė ginkluotus prižiūrėtojus, kurie čia pat atliko kruopščią kratą ir greitai surado “nusikaltimo” įrankį. Pagautą žmogų privertė išsirengti iki apatinių drabužių ir išsivarė į lauką. Buvo Kolymos žiema. Kieme sustirusį žmogų dar gausiai apipylė vandeniu, kol šis pavirto negyvu varvekliu…
Mūsų kolonai atvykus į minėtą lagerį toks griežtas katorginis režimas jau buvo pakeistas. Kaip ir pats lagerio pavadinimas - “Katorlagas” virto “Berlagu”. Nors grotos ant langų ir tambūrai nebuvo panaikinti. Nakčiai lauko durys taip pat buvo rakinamos. Abi “parašės” - kubilai-išvietės iš abiejų barako pusių buvo išnešti į priemenę. Tad viduje tuo dvoku mums jau nereikėjo kvėpuoti.
Kai pirmą kartą įžengiau į mūsų baraką, mane nustebino šviečiančios nuo baltumo grindys. Tik kiek vėliau teko patirti, kodėl grindų lentos tokios naujos, kai pats pastatas yra ganėtinai senas. Iškart atkreipiau dėmesį, bet niekaip nesupratau, kodėl buvusių šakų vietos tose naujose lentose yra gerokai (apie 15 mm!) iškilusios nuo visos lentos paviršiaus.
Kiekvieno barako viduje buvo po dvi savadarbes krosnis, pagamintas iš didelių 200 ltr. talpos geležinių statinių. Viena visada stovėdavo barako viduryje, o kita, atskirta pertvara, stovėjo gale. Abi krosnys akmens anglimi kūrenosi dieną ir naktį. Jas prižiūrėjo tvarkiniai. Dažniausiai jais buvo invalidai ar dėl senatvės bei sveikatos nuo pagrindinių darbų atleisti kaliniai. Ta nedidelė atskira patalpa barako gale vadinosi “sušylka” - (džiovykla). Joje sukabinti ant karčių buvo džiovinami kalinių drabužiai, sušlapę per darbo pamainą. Mažoje “sušylkoje” visuomet buvo karšta, kaip pirtyje. Čia iki pamainos pradžios išdžiūdavo vatinukai, “bušlatai” ir kita apranga. Džiovykla buvo mėgiama kalinių parūkymo vieta. Čia buvo galima ne tik pasišildyti, parūkyti, bet ir ramiau pasikalbėti, pasidalinant savo pergyvenimais su likimo draugais.
Iš kalinių, kurie už zonos vartų išeidavo dirbti antžeminių darbų ir turėdavo progos kažkiek pabendrauti su civiliais, “sušylkoje” mes sužinodavome, kas vyksta išoriniame pasaulyje. Labiausiai mums visiems rūpėdavo politinis gyvenimas, nes nuo to juk priklausė visų mūsų likimas.
4. Pamainos
Barakuose daugiausia buvo įrengti vieno aukšto gultai - “narai”. Mano gyvename barake buvo tik vienaukščiai narai. Jie buvo užimti visą parą. Dirbome po 12 valandų. Vieni išeidavo į šachtas, kiti grįždavo iš jų. Todėl vienu gultu privalėjo dalintis du žmonės. Bet mes vienas kito nematydavome. Tie kurie dirbo rytinėje pamainoje, išeidavo po pusryčių, anksti ryte, kuomet naktinė pamaina dar būdavo šachtoje.
Išeidami į kasyklas kartais pasilikdavome, paslėpę galvūgalyje, savo sutaupytą kokį duonos kąsnelį. Palikdavome ir raštelį - įspėjimą apie tai savo lovos bendrui. Grįžę visada rasdavome savo duonelę. Tai tapo nerašyta taisykle - savotiškas tabu. Nors ir kaip būdavai išalkęs, jokiu būdu neturėjai teisės paliesti svetimo duonos gabalėlio, kuris kaliniui už bet kokį auksą buvo brangesnis.
Brigados koloną vesdavo sustiprinta ginkluota NKVD sargyba su šunimis. Turėjome eiti laikydami rankas už nugaros, po penkis žmones gretose. Iš šachtos ir iš lagerio brigados pajudėdavo vienu metu, kai išeinančios darban kolonos sargyba gaudavo pranešimą, kad dirbusi pamaina suskaičiuota ir kalinių skaičius atitinka. Bet mus vesdavo skirtingais keliais. Tad kolonos niekada nesusitikdavo.
Jei nutikdavo taip, kad pasibaigus pamainai iš kasyklos į paviršių laiku neišlipdavo bent vienas kalinys, visa lauke išrikiuota brigada speige ir šaltyje privalėjo laukti, kol pagaliau atsirasdavo tas paskutinysis. Dėl tos pačios priežasties ir išeinantieji iš lagerio turėjo laukti šaltyje, prie vartų, kol grįžtantieji galų gale pajudės. Tokių atvejų pradžioje pasitaikydavo gan dažnai, nes kai kurie kaliniai, nesuprasdami tokios žiaurios tvarkos, pervargę po sekinančio darbo šachtoje, neskubėdami kopdavo į paviršių. Čia jų laukdavo ne vien tradicinės enkavedistų kolionės, bet ir sužvarbusių likimo draugų pyktis bei priekaištai. Po keletos tokių kankinimų šalčiu, vyrai pagaliau suprato, kad daro žalą saviems. Todėl vėliau stengdavosi kuo greičiau išeiti iš kasyklos, kad negautų pylos ne tik nuo čekistų, bet ir nuo kitų kalinių.
5. Grindys
Bet tai buvo dar ne pabaiga. Po sunkios dvylikos valandų darbo pamainos, iškentėjus šaltį belaukiant atsiliekančių ir pagaliau sugrįžus į baraką, mūsų laukė kitas pažeminimas. Nespėjus apsiprausti nuo anglies dulkių tambūre, storžievis brigadininkas mums įsakė pasiimti iš čia pat gulinčios krūvos po seną konservų dėžutę, po gabaliuką iš visų briaunų užapvalinto, buko metalo (apie 15x30 ir 4-6 mm storio) ir mažą skudurėlį. “Brigadininkais” šiame lageryje buvo paskirti senbuviai iš kriminalinių kalinių. Koks buvęs vagis ar žmogžudys dabar mums liepė prisipilti tą dėželę vandens ir, pasiėmus tuos keistus įnagius, eiti barako vidun. Čia gavome naujo darbo. Buvo įsakyta visiems pasiskirstyti po lygų lentų skaičių ir jas visas švariai, iki baltumo, nuskusti, prieš tai sudrėkinant suvilgytu skardinėje skudurėliu.
- Niekas iš jūsų negaus valgyti, kol visos grindys nebus nuskustos iki baltumo! - griežtai paaiškino brigadininkas, ir pats parodė, kaip tai reikia daryti. Šlapiu skudurėliu turėjome sudrėkinti tokį lentos plotą, kurį spėtume paskubomis tuo buku gelžgaliu nuskusti, kol vanduo nespėjo susigerti į medieną. Taigi, jeigu tau atseikėjo dvi ar tris grindų lentas, tai visas jas kartu po plotelį ir šlapini ir skuti per visą patalpos ilgį, gal kokią 15 metrų.
Buvome tiek išvarginti, alkani ir atbukę, kad neturėjome nei menkiausios vilties bei jėgų priešintis šiai žeminančiai procedūrai. Todėl paklusę brigadininkui griebėmės labai nemalonaus darbo, kad kuo greičiau užbaigtume dienos vargus, pavalgytume ir pagaliau galėtume pailsėti. Nuskutę savo lentas, “įrankius” turėjome tvarkingai sudėti į vietą ir laukti, kol kiti užbaigs. Tik tuomet buvo leista kiek nusiprausti. Vėliau visus surikiavo ir pagaliau išvedė į valgyklą.
Šis žeminantis grindų skutimas buvo privalomas kiekvieną “mielą” dieną.
6. Valgykla
Valgykla buvo gan didelė, nes vienu metu joje maitindavo apie 200 kalinių iš kelių barakų. Čia mūsų laukė dar vienas nemalonumas. Prieš įeinant į valgyklą, tarpduryje stovėjo du seni kriminaliniai su katiliuku pilnu kažkokios tamsiai rudos dervos. Kiekvienam įeinančiam jie pasemdavo ir prievarta pakišdavo į burną po pilną šaukštą tos labai nemalonaus, kartaus skonio masės. Privalėjai nuryti, nori - nenori. Vėliau išsiaiškinome, kad tą tirštą, bjaurią dervą vadino “stlaniku”, kuris, atseit, turėjo mus kalinius apsaugoti nuo skorbuto - baisios lagerininkų ligos (kai nuo prasto maisto ir vitaminų stygiaus pradeda kristi dantys). Šiais tariamais vaistais jie mane prievarta šerdavo kiekvieną dieną, prieš valgį, ištisus pusantrų metų.
Per visus Sovietų lagerius nemažai žmonių išėjo Anapilin, kol “stebuklingas” vaistas “stlanikas” pagaliau visuotinai buvo pripažintas, kaip kenksmingas, žalojantis kepenis, inkstus bei širdį.
Kasdieninės vakarienės racionas būdavo “serviruojamas” dubenėliuose, padarytuose iš tuščių skardinių nuo amerikietiškų mėsos konservų (“tušonkės”). Išradingieji kaliniai gamindavo “bliūdelius” ir puodelius iš šios medžiagos, kuri buvo gan atspari rūdims. Pro artipilnius dubenėlius pusės litro “sriubos tirščių” visados matydavosi dugnas, kuriame puikiai galėjai įskaityti rusišką užrašą: “Goviažaja tušonka” (“Jautienos konservai”), bei kitą - “Made in USA”. Nereikia aiškinti, kad pačios “tušonkės” (“Made in USA”) mes ir iš tolo nematėme. Liūdna ir pikta buvo matyti amerikoniškojo dviveidiškumo liudijimą priešais savo akis. Skelbdamiesi pagrindiniais demokratijos sergėtojais, jankiai iš tikrųjų rėmė ir šėrė pačius žiauriausius despotus, kurie ėsdami “demokratišką” tušonkę, trėmė ir žudė Europos tautas.
“Sriuba” buvo vadinamas kažkoks skaidrus skystimas, kuriame plaukiojo kartais runkelio gabaliukas, kartais pašvinkusios žuvies kauliukai bei į gyvulinius kopūstlapius panašūs lapai. Suvalgius sriubą į tą patį dubenėlį įkraudavo “antrą”. “Pagrindinį patiekalą” sudarė visa arba tik pusė silkės bei du-keturi valgomi šaukštai košės iš smulkių avižinių arba miežinių kruopų. “Desertui” - 300 gramų šlapios duonos iš sėlenų ir kukurūzų miltų mišinio.
Toks skurdus ir neskanus maistas išbadėjusiems tautiečiams nenumarindavo alkio, bet dar labiau sukeldavo norą sočiai pavalgyti. Tuomet nejučiom dažną užplūsdavo prisiminimai apie Lietuvą, gimtųjų namų šilumą bei skanų lietuvišką maistą, paruoštą mylimų mamų ar žmonų... Man, kaip patyrusiam alkio žinovui, buvo kiek lengviau apgauti savo užgrūdintą skrandį tokiu, atsiprašant, “valgiu”.
Iš valgyklos grįždavome rikiuotėje, ir tuoj pat eidavome gulti.
7. Numeris
Pradžioje mes, kaip naujokai kiekvienas gavome po šešis baltos drobės kvadratėlius, ant kurių juodu tušu buvo užrašyti kalinio asmens numeriai. Šias skiautes patys privalėjome prisisiūti ant savo valdiškų drabužių matomiausiose vietose. Ant žieminės ausinės kepurės priekio - kaktos vietoje; vatinio švarko ir vatinio puspalčio (“bušlato”) priekyje, kairėje - širdies plote ir ant nugaros - tarp menčių; ant vatinių kelnių - priekyje, dešinėje pusėje, aukščiau kelienio. Aš buvau markiruotas numeriu “C-733”, kur “C” reiškė rusišką raidę “S”.
Kai taip "pasipuošę" buvome išrikiuojami vedimui į darbus, ir čekistas paeiliui pagal sąrašą kiekvieną pašaukdavo numeriu, turėjome neužsikirsdami atsakyti savo “maldelę” rusų kalba. Maniškė skambėjo taip:
“S-733. Srok - 25 let i 5 let paraženije v pravach. Statja - 58 - 1b. Koniec sroka - v 1973 godu.” (“S-733. Bausmės terminas - 25 metai (lagerio) ir 5 metai teisių suvaržymo (t.y. tremties). Straipsnis (Sovietų Rusijos baudžiamojo kodekso) 58 -1b. Bausmės pabaiga - 1973 metais.”)
Kiekvienas turėjome atmintinai išmokti tą “maldelę”, nes ją privalėjome kartoti ir per patikrinimus barake, ir grįžtant iš darbų, ir išrikiuotiems lagerio aikštėje, kasdien po kelis kartus.
Kartą per eilinį rytinį patikrinimą netoli mūsų brigados išrikiuotoje kolonoje įvyko nenumatytas įvykis - “ČP”. Vieno kalinio viršutinėje “bušlato” kišenėlėje prižiūrėtojai atsitiktinai ar ne pastebėjo į standžią tūtelę susuktą vieno sovietinio rublio banknotą. Tai buvo traktuojama, kaip didžiausias nusikaltimas, nes kaliniams buvo nevalia turėti ne tik, kad vardus bei pavardes, bet ir pinigų.
- Što, bliatj, k pobegu gotovišsia, svoločj?! (Ką, bėgti susiruošei?!), - užriko enkavedistas ir tvojo persigandusiam kaliniui su beržiniu basliu (“drynu”). Tas krito vietoje apsipylęs krauju. Čekistai suluošintą žmogų nusitempė į karcerį.
Vyresni išlikę katorginiai kaliniai pasakojo, kad Ugolj Elgeno enkavedistai anksčiau žymiai drąsiau ir dažniau švaistydavosi tom savo beržinėm kuokom. Jie minėjo, kad vienas “nusipelnęs” enkavedistas su savo “dryna” net per 170 kalinių buvo negyvai pritvojęs, ir tuom labai didžiavosi.
8. Darbai
Kai patekome į Ugolj Elgeną, jau pirmosiomis dienomis mus pradėjo skirstyti įvairiems darbams. Vieni buvo paskirti į kasyklą, kiti darbui prie siaurojo geležinkelio, nutiesto nuo elektrinės iki kasyklos. Dar kiti - staliais, statybininkais, o kai kurie - darbui į mechanines dirbtuves. Pastaroji darbovietė šiame lageryje buvo laikoma prestižine. Todėl į ją buvo renkami tik specialistai (tekintojai-frezuotojai bei įrankininkai), kurie jau esą dirbę tokį darbą laisvėje.
Šiuos “specialistus” atrinkinėjo ir egzaminavo dviese - kažkoks civilis rusas ir vienas iš anksčiau atvykusių šio lagerio kalinių, į kurį rusas kreipdavosi vardu ir tėvavardžiu. Ištardamas tą tradiciškai rusišką kreipinį, civilis iškreipdavo kalinio vardą bei tėvavardį taip, kad man tada nekilo nei menkiausio įtarimo, kad tas lagerio administracijos palankumą įgijęs kalinys gali būti net ne slavas. Beje, jis ir pats rusiškai kalbėjo be jokio akcento. Kai šis neaiškios kilmės “egzaminatorius” iš mūsų pamainos išsirinko porą jaunuolių, atseit, mokinių į mechanines dirbtuves, man pasidarė aišku, kokių “specialistų” jam iš tikro reikia.
Vieną naktį, dar prieš minėtą atranką, man užėjus į tambūrą, aš atsitiktinai užtikau tą išsigimėlį aktyviai “egzaminuojantį” vieną septyniolikmetį jaunuolį, kurį vėliau jis ir išsirinko vienu iš 2 “mokinių”. Tikrąją šio nuožmaus homoseksualisto kilmę ir pavardę mes sužinojome tik po kokių šešių mėnesių, kai jis kažkur atsitiktinai prakalbo lietuviškai. Bružas (tokia buvo to iškrypėlio pavardė) turėjo nemažą autoritetą ne tik tarp enkavedistų administracijos, bet ir kriminalinių kalinių tarpe.
Darbas mechaninėse dirbtuvėse buvo laikomas prestižiniu todėl, kad jos bei jų darbuotojų barakas stovėjo arčiau lagerio vartų ir buvo atskirtos nuo visų kitų barakų. Tai buvo visai atskira (bet neatitverta) zona, į kurią iš kitų barakų niekas neturėjo teisės įeiti. Beje ir taip, po bendrą zoną vaikščioti buvo draudžiama. Jeigu vienam reikėjo nueiti į ambulatoriją ar virtuvę, būtinai turėjai gauti leidimą. Kaliniai dirbantys mechaninėse dirbtuvėse buvo maitinami geriau ir gyveno geresnėse sąlygose. Jie ir miegojo, ne kaip visi lagerininkai - ant sukaltų narų, o lovose su pataline.
9. “BUR”
Be mechaninių dirbtuvių zonos, kitame lagerio pakraštyje buvo dar viena zona zonoje, nuo kitų atskirta aukšta spygliuota, dviejų eilių tvora. Joje stovėjo tik du barakai. Jie buvo vadinami “BUR'u” (“Barak usilennova režimą” - sutrumpintai iš rusų kalbos -“Sustiprinto režimo barakas”). Į šiuos barakus tradiciškai būdavo talpinami kaliniai pažeidę lagerio režimą ar kitaip nusižengę administracijos įvestai tvarkai. Bet Ugolj Elgene buvo kitaip. Ten dabar gyveno niekam nematomi “urkos” - išdidūs kriminaliniai kaliniai. Kalintys šiame “BUR'e”, kaip ir dirbantys mechaninėse dirbtuvėse, gaudavo geresnį maistą.
Rusija, kaip prievartos imperija jau nuo seno garsėjo ne tik savo kalėjimais ir lageriais, bet ir juose gyvavusiomis unikaliomis “tradicijomis”. Viena iš tokių tradicijų buvo kalinių susiskirstymas į atskiras kastas. Sovietų laikais pagrindinę vergiško darbo jėgą ir didžiausią skaičių sudarė politiniai kaliniai. Kriminaliniai kaliniai visuose lageriuose tarpusavyje buvo skirstomi į dvi pagrindines grupes - “urkas” ir “sukas”. Kiekviena iš jų atskirai dar galėjo turėti savų porūšių bei savą subordinaciją. “Urkomis” vadinosi kriminaliniai kaliniai - vagys, žmogžudžiai, banditai, tvarkingai tarpusavyje susiskirstę pagal rangą ir proporcingai pagal savo “profesinius” nuopelnus. Jų elito etalonas buvo taip vadinamas “Vor v zakone” (“Vagis pagal vagių įstatymą”). Toks vagis pakliuvęs į nelaisvę neturėjo teisės prarasti savo nusikaltėlio “orumo” ir bet kokia forma bendradarbiauti su lagerio administracija. Jis galėjo paklusti tik savo kastos vadams bei žiauriems vagių įstatymams, kurių vienas skelbė, kad “urkos” neturi teisės prievartauti kitų kalinių tarnaudami lagerio administracinėse pareigose. Tie, kriminaliniai kaliniai, kurie dirbo įvairius valdiškus darbus (brigadininkais, darbų skirstytojais, virėjais, kirpėjais ir kt.) buvo niekinami ir vadinami “sukomis” (rusiškai - “kalėmis”). Sovietų lageriuose tarp šių dviejų kriminalinių kastų visada virė kruvina kova. Lageriuose, kuriuose daugumą sudarė viena grupė, be jokio gailesčio buvo žudomi kitai grupei priklausantys kaliniai. “Urkos” buvo ypač negailestingi perbėgėliams, t.y. tiems savo klano nariams, kurie sutikdavo nors kiek bendradarbiauti su valdžia. Tokie neišsaugodavo savo gyvybės netgi tada, kai Gulago administracija perkeldavo tokį kalinį į visai kitą, tolimą Imperijos lagerį. Nežinomais kanalais ir ten vagis pasiekdavo žinia - “Tot urka sūčilsia!”. (“Šis vagis išdavė įstatus!”). Tai buvo tolygu neapskundžiamam mirties nuosprendžiui. Buvo tik laiko klausimas, kada jis bus įvykdytas. Budeliai, atlikę “šlapią darbą”, paprastai palypėdavo aukštyn savo klano karjeros laipteliais...
Lageriuose, kur persvarą turėjo “sukos”, politiniai kaliniai buvo žymiai labiau išnaudojami ir spaudžiami. O tuose lageriuose, kur dominavo “urkos”, buvo savotiškas savivaldos režimas, ir su politiniais buvo elgiamasi kiek švelniau. Bet ir vieni ir kiti mums buvo priešai.
Kai mes atvykome, kruvinas karas jau buvo pasibaigęs visiška “sukų” pergale. Mums ko gero labai nepasisekė, nes Ugolj Elgenas buvo pilnai perėjęs į pavaldžių lagerio administracijai kriminalinių kalinių rankas. Jie dominavo visose vadovaujančiose pareigose. Tik nedidelė dalis dirbo šachtoje, bet taip pat vadovaujantį darbą. O likę gyvi “urkos” buvo užspausti BUR'e. Lagerio valdžia, juos atskyrė, atseit, kad “sukos” galutinai jų neišskerstų. Didžiausi kriminaliniai nusikaltėliai, kaip kokia “Socialistinės valstybės saugoma rūšis” nieko nedirbo ir buvo išlaikomi dirbančių “liaudies priešų” sąskaita, reguliariai gaudami geresnį maitinimą bei rūkalų.
10. Šachta
Aš privilegijuoto darbo negavau. Mane, kaip ir daugumą, iškart paskyrė kasti akmens anglį. Darbas šachtoje buvo labai sunkus ir varginantis. Atvykus į kasyklos zoną, mus elektriniu keltuvu atskirom grupėmis nuleisdavo į šachtą, kuri turėjo keletą lygių su daugybe “štrekų”.
Kai atvykome Ugolj Elgene buvo 10-12 naujų veikiančių šachtų. O kiek senų - nežinau. Pirmieji vertikalūs tuneliai (apie 50-100 metrų) buvo kasami iki pirmojo anglies klodo. Po to prasidėdavo anglies gręžimas ir sprogdinimas, kurį atlikdavo civiliai darbininkai. Vėliau anglį kasdavo horizontaliai, padarant platų tunelį. Šioje amžino įšalo Kolymos žemėje pirmuose horizontuose nereikėjo medinių atramų, kad šachta neįgriūtų. Tai buvo darome tik penktame horizonte ir giliau.
Iškasus vertikalų šulinį iki pirmojo anglies klodo - “horizonto”, tuo pačiu metu už 200 metrų buvo kasamas antras, o vėliau ir trečias vertikalus šulinys. Virš pirmojo šulinio buvo montuojamas pakėlimo mechanizmas liftui, kuriuo pakeldavo ir anglį, ir kalnakasius nuleisdavo. Antrame šulinyje įstatydavo galingą ventiliatorių. Na o trečiasis buvo skirtas avariniam pasikėlimui. Jame įrengdavo stačias medines kopėčias.
Aukštai, iškasti giliai po žeme, vadinosi “horizontais”. O juose esantys magistraliniai tuneliai - “štrekais”. “Štrekuose” buvo nutiesti bėgiai, kuriais kursavo vagonėliai su anglimi. Karo metu iš Amerikos buvo atgabenta galinga anglių gręžimo mašina - 12 grąžtų kombainas, varomas elektros varikliais. Specialiai jam buvo nutiesta dvi eilės bėgių. Pradžioje kombainą prižiūrėjo amerikiečių inžinieriai. Karui pasibaigus, kai po pusės metų amerikonai išvyko, rusų “prižiūrimas” kombainas greit sugedo. Nesugebėję sutaisyti, rusai paliko jį rūdyti po žeme. Kombainui pakeisti iš “išvaduotos” Europos jie atsivežė daug naujos ir pigios darbo jėgos - politinius kalinius. Ir amerikiečių dovanota elektrinė vėl turėjo užtektinai akmens anglies. O Brolių kapai - kaulų.
11. “Lebiodka”
Pradžioje po žeme man teko dirbti prie elektra varomo “vinčo” (rusiškai - “lebiodka”), kuriuo iš “diagonalės” - nuožulnaus tunelio į “magistralės” štreką lynu traukdavau vagonėlius su anglimi, bei nuleisdavau tuščius žemyn. Kai, per nelygias bėgių sandūras tempiamas vagonėlis išvirsdavo, aš sustabdęs “lebiodką”, turėjau leistis žemyn ir su dviem pakrovėjais vėl pastatyti jį ant bėgių. Paprastai pakelti anglimi prikrauto vagonėlio buvo neįmanoma net trims vyrams. Todėl turėjome jį pirma pilnai iškrauti, pastatyti ant bėgių, po to iš naujo pakrauti. Taip į pamainą pasitaikydavo po 2-3 kartus.
Vieną dieną, neištvėręs tokio bereikalingo darbo ir gaišaties, atsargiai kreipiausi į gruzinų tautybės “brigadyrių” (kriminalinį), kad šis duotų komandą nors kiek sutvarkyti požeminius bėgius. Brigadininką mano iniciatyva įsiutino:
- A job tvaju matj, zakonu bliatj! Davaj, bliatj, idi i zanimajsia svojim delom!
Jis tik numojo ranka, sakydamas, kad geležinkelio remontininkų brigada ir taip apkrauta darbais, kad nespėja magistralinių bėgių taisyti. Aš puikiai žinojau, kad tą lengvesnį, privilegijuotą darbą tada daugiausia “dirbo”, o tiksliau, privalėjo dirbti, jo kastos atstovai.
Vakare po visų procedūrų, dar prieš užrakinant barakus nakčiai, kasdien būdavo paskutinis patikrinimas - kalinių skaičiavimas. Tam tikslui brigada būdavo viduje išrikiuojama priešais gultus, o brigadininkas paskelbdavo darbo dienos rezultatus ir paskirstydavo darbus rytdienai. Taip buvo ir šį vakarą. Tik dabar, stovėdamas pirmoje rikiuotės eilėje ir klausydamasis dienos suvestinės, pajutau, kad “brigadyrius” pabrėžtinai neigiamai įvertindamas praėjusios pamainos “Socialistinio darbo” rezultatus, atvirai nukreipia visą dėmesį į mane. Keldamas balsą ir vis artėdamas, jis tiesiai įvardino mane, kaip didžiausią “Socialistinio darbo” planų žlugdytoją. Maža to, jis, priėjęs arčiau, staiga sustaugė “Sabotažnik!”, ir visų akivaizdoje netikėtai trenkė man kumščiu į veidą.
Mane ištiko šokas. Tuo metu dar nebuvau, taip išsekęs fiziškai, tad nenugriuvau. Nieko nelaukęs ir pasitikėdamas savo jėgomis vožiau atsakomąjį, šiek tiek galingesnį smūgį. Gavęs atgal, vagis atsitrenkė į barako sieną. Bet tai buvo tik pradžia. Užvirė “brigadyriaus” gruziniškas kraujas. Šiurpiai surikęs “Ubjuuu bliaaatj fašyst!” (“Užmušiu fašiste!”), jis staigiai prišoko prie narų ir, nuplėšęs kraštinę lentą, visa jėga užsimojo ja trenkti man per galvą. Aplinkui gretose stovėję vyrai pasitraukė į šalis jau po mano “atsakymo”. Nežinia kuo būtų pasibaigęs mano likimas, jeigu ne vienas drąsus ir garbingas armėnų tautybės kalinys. Gelbėdamas mano makaulę, jis priėmė smūgį pakišdamas savo ranką. Kol traškėdama lūžo armėno ranka, aš suspėjau “persigrupuoti jėgas”. Pamatęs, kad mane užstoja tik vienas senyvo amžiaus žmogus (keli “broliai lietuviai” sulindo tarp gultų), aš jau buvau bebėgąs į tambūrą. Kaip tik tuo metu, kaip kiekvieną vakarą, į baraką įžengė govada enkavedistų: karininkas -“kūmas” bei dar keli juos lydintys prižiūrėtojai. Turbūt pakeliui jie išgirdo triukšmą ir suprato, kad čia įvyko “ČP” (“Čerezvučajnoje proišestvije” - nenumatytas įvykis) - incidentas vertas jų dėmesio. Atvykus viršininkams aistros aprimo. Tas seniokas viską paliudijo mano naudai. Tą patį vakarą aš buvau paskirtas į kitą brigadą, ir išvestas į kitą baraką.
Vėliau, tame pačiame lageryje, dar turėjau progos susitikti su tuo armėnu, ir galėjau jam padėkoti už išgelbėtą gyvybę. Senukas visą mėnesį išgulėjo ligoninėje, o “brigadyrius” gavęs 10 parų karcerio, buvo pažemintas iki eilinio darbininko.
12. Norma
Pradžioje mūsų, kaip naujokų be kalnakasybos įgūdžių, išdirbis nebuvo kontroliuojamas. Todėl gaudavome tą pačią duonos normą, kaip ir turintys stažą. Bet tai tęsėsi neilgai. Senesnieji kaliniai nenorėjo taikytis su tokia nelygybe ir apskundė brigadininkams, kad mes, atseit, tinginiaujame. Todėl ne kartą teko gauti pylos nuo vyresnių kalinių, kurie mano manymu dirbo ne ką sunkiau nei mes. Man, nepratusiam žarstyti kastuvu-šiūpeliu anglis, kartais atrodė, kad yra net priešingai - kad patyręs kalnakasybos “specialistas” tausoja savo jėgas mano sąskaita. Baigiantis pamainai taip nuvargdavau, kad vos vos pavilkdavau kojas.
Pamainos viduryje, po 6 valandų darbo į šachtą atgabendavo pietus: 300 gr. “duonos”, 1 silkę ir puodelį arbatos. Šio davinio laukdavome, kaip išganymo. Bet po valandos jau svajodavome apie vakarienę.
Dviese su kitu kaliniu mes akmens anglį turėjome kasti ir krauti į vagonėlį. Kai pripildydavome tą vagonėlį, turėjome bėgiais jį nustumti apie 200 metrų ir daugiau, iki iškrovimo vietos. Vagonėlyje tilpdavo iki tonos anglies. Dabar neprisimenu tos normos, kurią privalėdavome prikasti per pamainą, bet ji buvo tokia didelė, kad neturėjome laiko ilsėtis. Mūsų “socialistinio darbo našumą” prižiūrėjo civilis darbų vykdytojas. Baigiantis pamainai jis detaliai suskaičiuodavo visus atliktus darbus, kad vėliau lagerio administracijai galėtų perduoti kiekvienos brigados “išdirbį”. Nuo to priklausė, kiek šaukštų košės ar šlapios duonos gramų gausime, kai grįšime į lagerį. Tokia lietuvių tautos Vado, Mokytojo ir Draugo Stalino kuruojama dvidešimtojo amžiaus vergų išnaudojimo sistema, kai nuo tavo išdirbio procentų priklausė tavo gaunamo maisto kiekis, be kurio Sibire negalėtum pastovėti ant kojų, vertė mus tapti “socialistinio darbo didvyriais”.
Nežinau tyčia ar netyčia, bet kartais atsitikdavo taip, kad nutrūkus elektros srovei į žemės paviršių mums reikėdavo lipti stačiomis atsarginėmis kopėčiomis. Išvargusiems po 10-12 valandų įtempto fizinio darbo, amžinai alkaniems, buvo neapsakomai sunku sugrįžti iš 600-800-1000-1200 metrų gylio šachtos. Kopimas tais pragaro laiptais buvo pati žiauriausia kankynė. Ropštėmės pasiilsėdami kiekviename horizonte esančiose aikštelėse. Pradžioje, nepatyrę lipome visi kartu, vienas paskui kitą. Bet kai įvyko keli nelaimingi atsitikimai, kai neištvėręs nuovargio kalinys nukrisdavo žemyn, pakeliui nusinešdamas dar kelis, pradėjome lipti tik po du trys žmones. Kiti laukdavo tarpinėse horizontų stotelėse. Toks kopimas užtrukdavo 2-3 valandas. Tris kartus patyriau šį pragarą.
13. Metanas
Vieną dieną “brigadyrius” Liutsas (Lutz - Pavolgio vokietis) mane su porininku, pavarde, berods, Semenichin, nuvedė prie vienos senos “diagonalės” (šachtos kirtavietės), kur dar buvo likę nemažai anglies. Pristūmę vagonėlį kuo arčiau tos aklos nišos, mes pasiskirstėme darbais. Paeiliui vienas turėjo lysti į “diagonalę” ir padavinėti anglį likusiam apačioje. Tokiu būdu paruošę anglies krūvą, vėliau, kaip paprastai, turėjome ją sukrauti į vagonėlį. Pirmasis pasisiūlė mano labiau patyręs bendradarbis. Įlindęs aukščiau ir giliau į taip vadinamą “pečką” (krosnį), jis iš ten man stūmė anglis žemyn. O aš, savo ruoštu, jau galėdamas stovėti visu ūgiu, kastuvu permetinėjau jas arčiau stovinčio ant bėgių vagonėlio. Abu plušėjome nesustodami ir susikoncentravę tik į savo darbą, kad spėtume atlikti privalomą normą. Taip bekasant, po kažkurio momento pajutau, kad aš darbuojuosi vienas, o mano draugas anglies nebestumia.
- Počemū uglia nepadajoš? Uže ustal? (Kodėl anglies nebestumi? Jau pavargai?) - paklausiau “naparniko” atsisukęs. Neišgirdęs atsakymo dar kelis kartus garsiau pakartojau tą patį. Niekas neatsiliepė. Buvo tylu tylu, tik savo uždususį alsavimą galėjau girdėti. Tuomet suvokiau, kad įvyko kažkas negero. Staigiai mečiau kastuvą ir puoliau gilyn į “pečką”. Tamsoje nesimatė nei kalnakasio nei jo žiburėlio, pritvirtinto prie ausinės kepurės. Semenichino nustumta anglis tiek sumažino angą, kad toliau galėjau tik šliaužte šliaužti link jo. Taip bešliaužiant staiga pajutai kažkokį kvapą ir man pradėjo svaigti galva. Suvokiau, kad aš visai prarandu jėgas. Tada, kiek įmanydamas skubiai stengiausi pasiirti dar į priekį nuspardydamas anglis nuo savęs žemyn, ir šaukdamas Semenichiną. Pagaliau priekyje lygtai išgirdau kažkokį garsą ir beveik tuo pačiu metu ranka pasiekiau jo koją. Apsidžiaugiau prisikasęs iki draugo, bet išsigandau, kad dabar, nusilpus jėgoms ir aptemus sąmonei, niekuo negalėsiu nei jam padėti, nei pats sugebėsiu išsikapanoti iš tos skylės. Mes dirbome vietoje, atokioje nuo šachtos “magistralės”. Tad apie jokią pagalbą nebuvo ir kalbos. Nors dar ruseno kažkokia viltis, kad įvyks stebuklas, ir kas nors šiuo “urvu” praeis. Ačiū Dievui, kad nebuvau visiškai praradęs sąmonės. Tas išgąstis man suteikė papildomos energijos, ir aš iš paskutinių jėgų pradėjau atbulas kapanotis atgal, tempdamas paskui save apalpusį Semenichiną. Kol pagaliau ištraukiau jį leisgyvį iš “pečkos” gilumos žemyn, jau ir pats pasijutau gerokai apdujęs. Atitempiau draugą prie vagonėlio, kur jautėsi gaivesnio oro skersvėjis. Kol sunkiai atgavinėjau jėgas ir kvapą, žiūriu ir “naparnikas” pradėjo rodyti pirmuosius gyvybės požymius. Kai daugiau atsikvošėjo, jis pradėjo nei iš šio, nei iš to nesąmoningai kvatotis ir be perstojo kalbėti kažką, ko aš niekaip negalėjau suprasti. Man pasirodė, kad jis išprotėjo. Palikau jį kažkuriam laikui ramybėje, nes ir pats dar ilgokai jaučiau stiprų galvos svaigimą. Bet po kokio pusvalandžio draugas nusiramino ir atsipeikėjo, lyg iš po narkozės. Sakė dirbdamas “pečkoje”, nieko ypatingo nepajuto, tik kažkiek ėmė svaigti galva ir suėmė miegas. Jis neatsiminė nei kaip prarado sąmonę, nei kaip juokėsi atsigavęs, nei iš kur dabar atsirado čia. Teko jam viską smulkiai atpasakoti.
Tarp kitko, Semenichinas buvo labai mandagus, sąžiningas ir darbštus žmogus. Babtistas, pagal savo religinius įsitikinimus, už kuriuos, atrodo, ir kentėjo.
Po šio įvykio mes susikrovėme paruoštą anglį ir, nustūmę vagonėlį kitur, palikome tą nuodingąją “pečką”. Likusią normos dalį kasėme jau iš kitos vietos.
Tik vėliau sužinojome, kad buvome apsinuodiję labai pavojingomis metano dujomis, apie kurių buvimą šachtose mus niekas neįspėjo.
14. Šaltis
Magadano sritis, dar vadinama Kolyma išsiskyrė savo atšiauriu klimatu. Šalčiai čia siekdavo net iki - 68º-71º C, o žiema tesėsi iki devynių mėnesių. Likusi dalis - vasara. Šie du metų laikai tarpusavyje pasidalino dieną ir naktį. Visi žinojome populiarų rusišką ketureilį:
“Kolyma, Kolyma...
Čiudnaja planeta.
Dvenadcatj mesiacov zima.
Astalnoje – leto”
Žiemą beveik 6 mėnesius buvo nesibaigianti naktis, kurios metu elektros lemputės degė ištisą parą. Vasarą teko stebėti nesibaigiančią dieną, kai Saulė nusileisdavo horizonte, pasislėpusi tik iki pusės, ir netrukus, ir vėl pakildavo. Žiemą dažnai galėdavome pamatyti fantastiškas poliarinių naktų pašvaistes - neapsakomo grožio šviesos stulpus, kurie, žaižaruodami įvairiomis spalvomis, tai kildavo, tai vėl leisdavosi dangaus skliaute vis kituose aukščiuose.
Alkis, šaltis ir žiauri kasdienybė mus greit sugrąžindavo į realybę ir visi vėl tapdavome abejingi net ir tokiems nuostabiems gamtos stebuklams, kaip šiaurės pašvaistės.
15. “Marožka”
Pasinaudodami dar vokiečių okupacijos metais sukurtos organizacijos - “LLA” (“Lietuvos laisvės armijos”) vardu ir populiarumu, emgebistų kontroliuojami provokatoriai po karo verbuodavo nuoširdų nepatyrusį Lietuvos jaunimą. 1948 metais į tariamos pogrindinės, slaptos organizacijos gretas ištisom klasėmis rašėsi ne tik moksleivija, bet ir studentija, vyresni jaunuoliai, kitų profesijų žmonės, kurie subrendo jau po “Tarybų Lietuvos išvadavimo” ir dabar troško kuo nors prisidėti kovoje su baisiu okupantu. Nežinojo naivūs žmonės, neuostę parako, kad sąrašai su jų pavardėmis ir slapyvardžiais iš karto patekdavo į enkavedistų rankas. Visa tų vargšų jaunuolių pogrindinė veikla ir kova tuom ir užsibaigdavo, kad jie palengvindavo čekistams darbą atskiriant “darbo žmones” nuo “liaudies priešų”. Atsimenu iš pasakojimų, kad Kaune verbavimu užsiėmė, kažkokia “Žaliukaitė”, kuri palaikė ryšį su “MGB”. Daug 1948 metų “LLA” Lietuvos valymo operacijos aukų man vėliau teko sutikti kalėjimuose ir lageriuose. Dalis jų neišlaikė tardymų, dalis mirė badu ar buvo nužudyti, o dalis jų buvo čekistų perverbuoti darbui prieš savo tautiečius. Taip paleckiai, sniečkai ir kiti bolševikų teroristai tęsė nesibaigiantį lietuvių tautos genocidą.
Kartu su manim į Ugolj Elgeną nelaimingai pakliuvo ir du guvūs, nuoširdūs bei linksmi lietuvių jaunuoliai, suimti 1948, kaip “LLA” nariai. Abu jie buvo Kauno vidurinės mokyklos moksleiviai, po 16-17 metų, ne daugiau. Vieno jų slapyvardis, atsimenu, buvo “Prezidentas”. Gavo po nedaug - tik 10 metų nelaisvės.
Nujausdami ar supratę tikruosius iškrypėlio Bružo kėslus, jie atsisakė privilegijuoto “mokinių” darbo mechaninėse dirbtuvėse, ir automatiškai atsidūrė kasykloje po žeme.
Taip vieną saulėtą vasaros pabaigos dieną tie moksleiviai pateko į mūsų brigadą darbui šachtoje. Įpusėjus 12 valandų pamainai, pietų pertraukos metu jie kažkur pranyko. Niekas jų tuomet nepasigedo ir neieškojo. Suvalgę savo pietus visi grįžome prie darbų ir laukėme, kad kuo greičiau pasibaigtų dar viena vergiško darbo diena. Dviejų kalinių sargyba pasigedo tik tuomet, kai baigus darbą, visi buvome iškelti į paviršių, išrikiuoti ir suskaičiuoti. Tikėdamiesi, kad gal įvyko klaida, enkavedistai mus perskaičiavo kelis kartus. Bet kiekvieną kartą pritrūkdavo tų dviejų. Tuomet sargyba sukruto. Visame lageryje ir aplinkinėse teritorijose buvo paskelbta “ČP” (“nepaprastoji padėtis”).
Visą mūsų išrikiuotą pamainą apsupo įtūžę sargybiniai ir susodino ant žemės. Taip pat buvo pasielgta ir su naktine kalinių pamaina, kuri laukė zonoje prie “vachtos”. Tuoj į šachtą buvo nuleisti visi “brigadyriai” bei prižiūrėtojai, ieškoti dviejų dingusių kalinių. Išnaršę visus štrekus, visus užkaborius, nieko nerado. Tada mūsų sargybos viršininkai iš lagerio iškvietė papildomą būrį čekistų su šunimis. Visi sunerimę, išvargę ir išalkę turėjome sėdėti, kol atvyks šis pastiprinimas ir išieškos šachtą bei apsupties zoną. Pasitelkę šunis kapstėsi netgi mūsų pamainos iškeltose anglyse. Po kokių trijų valandų bergždžių paieškų sužvėrėję sargybiniai, keikdamiesi bei mušdami šautuvų buožėmis, mus pakėlė ir, kaip kokią avių bandą bėgte varė į lagerį. Prie lagerio vartų dar kartą skaičiavo, o įleidę į zoną, įsakė visiems žygiuoti į savo barakus. Spardydami ir kumščiuodami jie suvarė mus į barakus ir užrakino iš lauko duris. Tą vakarą nedavė jokios vakarienės.
Iš ryto, po pusryčių buvome vėl suvaryti į barakus, ir tik apie 10 valandą, vėl buvome rikiuojami prie “vachtos” patikrinimui ir skyrimui į darbus. Atsukti į lagerio vartus buvome priversti pamatyti du apnuogintus ir žiauriai, neatpažįstamai sumaitotus žmonių kūnus. Tai buvo tie patys lietuvių moksleiviai išniekinti ir numesti šalia zonos vartų sargybinių būdelės.
Iš “vachtos” su nugalėtojo povyza išlindo Ugolj Elgeno kalinių pagrindinis “sielovadininkas” “kūmas” ir visiems garsiai pareiškė:
- Taip nutiks kiekvienam, kuris tik mėgins pabėgti iš lagerio!
Vėliau, per kitus kalinius, iš vieno plepaus sargybinio, su šunimi dalyvavusio “pabėgėlių” paieškoje, sužinojome kaip viskas įvyko. Kai pietų pertraukėlės metu šie du draugai prapuolė iš visų akiračio, jie, beslampinėdami, ko gero visai atsitiktinai buvo suradę praėjimą į seną štreką, kuris buvo užkaltas lentomis. Vedini valiūkiško žingeidumo, matyt, atplėšė pora lentų, o pralindę vidun, angą užmaskavo, kad niekas nepastebėtų. Vėliau pralindę siaura anga gilyn, galėjo patekti į seniai išdirbtą neveikiančia šachtą. Kurios labirintuose, turbūt, ir pasiklydo. Ieškodami kelio atgal, jie netyčia surado laiptus - išėjimą į paviršių. Užkopę tais laiptais jie netikėtai iškilo toje kasyklos zonoje, kurios nesaugojo ginkluotos apsaugos žiedas. Išlindę laukan jie čia pamatė daug į mėlynes panašių uogų (“marožka”). Alkani ir pervargę, jie saujom rinko ir valgė tas Kolymos uogas iki pat sutemų, nieko negalvodami apie savo likimą. Prisivalgę čia, tarp uogienojų ir užmigo. Apie 8 valandą ryto juodu saldžiai miegančius prie apleistos šachtos angos ir užtiko įsiutusi čekistų šunauja. Prišokęs NKVD karininkas juos dar miegančius nužudė šūviais į galvą, o du sužvėrėję eiliniai kareiviai be perstojo badė durtuvais.
- Chvatit,- švelniai ištarė vadas nutraukdamas šią kiekvieno enkavedisto širdžiai ir akiai mielą egzekuciją.
Krauju pasruvę lietuvaičių kūnai buvo atvežti ir sumesti prie lagerio vartų, kad gerai matytų visi kaliniai. Todėl mūsų ryte ir neišleido į darbus, kol nepamatytume čekistų “darbų”. Po trijų dienų prie “vachtos” jų jau nebuvo.
Pasiklydę moksleiviai net nesiruošė bėgti, jie turbūt tikėjosi, kad anksčiau ar vėliau juos kas nors suras ir grąžins į lagerį. Savo draugams pavaišinti jie buvo pririnkę pilną vatinį švarkelį “marožkos”.
16. “OP”
Sunkiai dirbant Ugolj Elgeno anglių kasykloje, ir pastoviai jaučiant nuolatinį alkį, po keletos mėnesių visiškai išseko mano fizinės jėgos. Aš netekau daug svorio. Vis sunkiau buvo net tik dirbti, bet ir nueiti iki šachtos. Jau nekalbant apie kankinamą grįžimą. Pučiant smarkesniam vėjui buvo sunkoka išsilaikyti ant kojų. Ištirpus jėgoms, sumažėjo mano “Socialistiniai išdirbiai”, ko pasekoje gaudavau vis mažiau košės. Jaučiau, kad greitu laiku daugiau tokio gyvenimo nebeištversiu ir būsiu nurašytas į Brolių kapus, kaip ir tūkstančiai tų kurie ten išėjo į amžiną poilsį. Tapau distrofiku. Gyvenau tik iš inercijos, lyg kokiame košmariškame sapne.
Kasdami anglis greitai apsinešdavome anglies dulkėmis. Per pamainą jų prisikvėpuodavome iki valiai. Jos taip gausiai prilipdavo prie mūsų prakaituotų veidų, kad pamainos pabaigoje atrodydavome juodi, kaip velniai. Tik žibintai, akys, dantys ir lūpos žibėjo šachtos tamsoje.
Vieną dieną, baigiantis darbo pamainai, neiškentęs nusiėmiau pirštinę, ir besikasydamas nuo dešinio skruosto nusikrapščiau įkyriai niežtintį spuogą. To man tik ir tereikėjo. Po poros valandų man pačiam netikėtai, aš susmukau darbo vietoję netekęs sąmonės. Tai buvo kraujo užkrėtimas. Bet apie tai sužinojau vėliau. Iš dviejų vatinių bušlatų vyrai padarė neštuvus, ir tik pasibaigus pamainai, kartu su visa kolona nunešė mane į lagerį ir pristatė į “OP”.
“OP” (“Ozdarovitelnyj punkt”) - tai buvo atskiras barakas, tariama lagerio “ligoninė”, kurioje “gydėsi” “dochodiagos” (klipatos) - nuo alinančio darbo ir alkio išsekę kaliniai. Berlago “OP” vadovavo, represuotas Pavolgio vokiečių kilmės gydytojas - chirurgas, profesorius (kaip jį vadino) Kopf. Šis geros širdies Daktaras (iš didžiosios raidės) komunistų nelaisvėje jau buvo iškalėjęs daugiau nei 10 metų. Todėl gerai suprato kalinių būseną, ir stengėsi kiek įmanoma gelbėti mūsų gyvybes arba bent kiek palengvinti mūsų kančias. Daktarui Kopfui ir aš liksiu amžinai skolingas už tai, kad ištraukė iš mirties nagų. Pamatęs mano ištinusį ir pamėlusį žandą jis iškart suprato, kad tai kraujo užkrėtimas. Po nedidelės operacijos ir antibiotikų dozės aš greitai pasijutau geriau.
Atneštas į ligoninę svėriau tik 52 kg. Tai mano “asmeninis rekordas”. Būdamas 178 cm ūgio atrodžiau ganėtinai “lieknas”. “OP” man nustatė ir pripažino diagnozę - distrofija. Nežiūrint “įspūdingų” duomenų, buvau vienas iš fiziškai stipresnių “OP” “dochodiagų”. Nors ir visi atrodėme, kaip vaikščiojantys lavonai, bet aš jaučiausi kiek pranašesnis. Etatinis “OP” sanitaras dažniausiai buvo labai užimtas padėdamas gydytojui. Jis pasirodydavo tik tada, kai reikėdavo suleisti vaistus ar išdalinti tabletes. Todėl “palatoje” man teko naujos - sanitaro pareigos. Turėjau prižiūrėti silpnesniuosius ligonius.
Dauguma čia gulinčių klipatų vos vos sugebėdavo nueiti iki tualeto. Dalis buvo tiek išsekę, kad nepaeidavo ar nesuspėdavo, ir viską darydavo po savimi, lovose. Stipresnieji buvo guldomi antrame narų aukšte, bet ir jie, mėgindami atsikelti, kartais krisdavo ant grindų, kaip kaulų maišai, susitrenkdami bei susižalodami. Todėl, dieną ir naktį jeigu nemiegodavau, aš padėdavau išsiropšti iš gultų tiems ligoniams, ir nuvesdavau juos į išvietę ir atgal.
Pirmosiomis dienomis, kol nepripratau, mane labai sujaudino labai neįprasta dvasinė daugumos ligonių būsena. Man buvo sunku suprasti jų tokį keistą elgesį. Jų judesiai ir kalba atrodė lyg suvaikėjusių ar protiškai atsilikusių senelių. Nors dauguma buvo jauni subrendę vyrai, jie kalbėjo labai lėtai ir plonais, lyg mažų vaikų balsais. Turėdavai kantriai laukti, kol jie išsakys, ko nori.
Mus čia maitino tris kartus dienoje “pagerintu” maistu. Gaudavome po 200 gr. šlapios duonos, po 700 gr. “pieniškos” (pieno miltelių) ryžių sriubos ir po 400 gr. įvairių kruopų košės. Kiekvieną rytą prieš valgį mums duodavo po vieną valgomą šaukštą žuvies taukų. Šie žuvies taukai buvo daktaro Kopfo iniciatyva. Tai jis išreikalavo iš administracijos. Jie man labai padėjo atsigauti ir išsilaikyti gyvųjų tarpe.
Etatinis sanitaras, dalinantis žuvies taukus, labai griežtai reikalaudavo, kad ligoniai tuoj pat juos prarytų. Pradžioje aš nesupratau kodėl, nes man pačiam tie taukai atrodė naudingi ir visai skanūs. Mano distrofiko organizmas dar nebuvo taip išsekintas, kad paliestų smegenis, todėl su nuostaba stebėjau, kaip elgėsi kiti ligoniai, kai sanitaras išeidavo. Pasirodo, kad dauguma “dochodiagų” čia buvo susigalvoję savotišką žaidimą su tais žuvų taukais. Kiekvienas jau prieš tai pasiruošdavo “akcijai”, savo duonos porcijose įspausdami nedideles duobutes. Kai tik padalinęs žuvies taukus sanitaras išeidavo, jie visi, kaip susitarę, išspjaudavo dar neprarytus taukus, kuriuos slėpdavo burnoje, į savo duonos “formeles”. Vėliau patenkinti, kaip vaikai apgavę mokytoją, lauždavo po trupinėlį duonos, mirkydavo į duobelę ir lėtai su pasigardžiavimu valgydavo. Toks kasdieninis ritualas jiems buvo didelė pramoga.
Mano palatoje ant dviejų aukštų narų gulėjo 16 įvairių tautybių “dochodiagų”. Tarpe jų buvo net vienas škotas - Didžiosios Britanijos Karališkosios Gvardijos Jos Didenybės Karalienės Elžbietos Garbės sargybos seržantas. Kokių 35-38 metų amžiaus. KGB agentai jį pagrobė Berlyno priemiestyje, slapta nugabeno į Maskvą ir uždarė į Butyrkų kalėjimą. Ten tardydami išlaikė apie šešis mėnesius ir be jokio teismo atvežė į šį lagerį. Škotas sirgo dizenterija ir po 10 dienų mirė. Paskutinę savaitę jis jau nieko nevalgė. Kai jo griaučius išnešė, likusieji gyvi dochodiagos skubiai išsidalino, savaitinį mirusiojo duonos davinį, likusį spintelėje prie lovos. Ta duona buvo tiesiog apaugusi stora pelėsių vilna. Aš jiems mėginau sutrukdyti, įspėdamas, kad ir jie apsirgs dizenteriją. Bet nepaisydami realios grėsmės, visi, kaip smakai surijo supelijusią škoto duonelę.
Atsimenu buvo ir vienas Jugoslavas (taip pat pagrobtas iš Berlyno). Jo pavardę Branko Markovič išsaugojau atmintyje, nes jis niekaip negalėjo susitaikyti su savo padėtimi ir be perstojo visiems kartodavo rusiškai:
“Jeigu tik generolas Broz Tito sužinotų, kur aš pakliuvau - būtinai ištrauktų mane iš čia! O visą Sovietų Sąjungą paverstų pelenų krūva...” - koneveikė nesustodamas ne tik Sovietų Sąjungą, bet ir “visų tautų Mokytoją ir Draugą, Tovariščių” Staliną. Jugoslavas didžiavosi, kad buvo Broz Tito asmens sargybiniu.
Po pagrobimo abiejų šių vyrų likimas buvo panašus. Jis taip pat buvo slapta nugabentas į Maskvą ir uždarytas garsiajame Butyrkų kalėjime. Ten tardomas iškalėjo 6 mėnesius. Po to, kaip “imperializmo” šnipas buvo išvežtas į lagerį, atidirbti už savo “nusikaltimus prieš tarybinę liaudį”. Jie abu bei dar trys klipatos iš mūsų palatos sirgo dizenterija. Jų visų likimas buvo vienodas - mirtis nuo išsekimo ir Brolių kapai. Išskyrus tik vieną ukrainietį, kuriam tada pasisekė išgyventi.
Šalia mūsų palatos mažame kambarėlyje buvo įsikūręs lezginų tautybės stomatologas - dantų technikas. Turėjau proga ir su juo susipažinti. Kai pamatė, kad aš reguliariai šluoju, bei plaunu savo palatos grindis, jis paprašė manęs ir jo kuklų “kabinetą” prižiūrėti. Aš lengvai sutikau, nes tam turėjau pakankamai laisvo laiko. Stomatologas už darbą atsidėkodavo. Kai jis grįždavo iš už zonos esančios gyvenvietės, visuomet atnešdavo gerą gabalą duonos su įspaustu 20 g. sviesto gabalėliu. Taip lezginas nemažai prisidėjo prie mano jėgų atstatymo. Todėl jau po trijų mėnesių aš taip sustiprėjau, kad buvau išrašytas iš “OP” ir grįžau į darbą.
17. “Dochodiagų” brigada
Įėjęs į baraką savo gulte radau Semenichiną, kuris miegojo po naktinės pamainos. Po kurio laiko jis prabudo ir mane informavo, kad aš esu atleistas nuo darbo šachtoje ir dabar turėsiu darbuotis žemės paviršiuje. Tai mane, žinoma, pradžiugino. Vakare, grįžus dieninei pamainai, aš su savo maišeliu buvau nuvestas į kitą baraką. Ten gyveno kaliniai, kuriems jau nereikėjo dalintis savo guoliu, nes visi dirbo paviršiaus darbus ir tik vienoje - dieninėje pamainoje.
Kitos dienos ryte mane paskyrė dirbti į Elektrinės teritoriją, geležinkeliečių “brigadą”, jeigu ją būtų taip galima pavadinti. Ją sudarė dvylika brolių lietuvių bei trys ukrainiečių naujokai. Kartu su kitais 15 vėjo plaikstomų gyvųjų lavonų aš turėjau tvarkyti siaurojo geležinkelio bėgius. Penkiolika vaikščiojančių griaučių patikėjo prižiūrėti vienam civiliui tarnautojui. Tai buvo apie 70 metų amžiaus gan padorus, inteligentiškos išvaizdos, o svarbiausia - geros širdies žmogus. Matomai, buvęs tremtinys ar kalinys. Jo vardas ir tėvavardis nebuvo slaviški. Nors pradžioje buvo paskirtas “brigadyrius” iš ukrainiečių kalinių tarpo, bet seno civilio dėka šis greitai buvo nusodintas, ir dirbo kartu su visais.
Po rytinio patikrinimo seniokas mus pasiimdavo nuo “vachtos”, ir vienas, be jokios sargybos, nusivesdavo prie siaurojo geležinkelio linijos. Davęs užduotį kuriam laikui dingdavo. Po kokios valandos jis grįždavo su maišeliu ir, visus surinkęs į vieną vietą, liepdavo išsidalinti maišelio turinį - duonos ir pyrago džiūvėsius. Mes, kaip Šv. Komuniją atsargiai išsidalindavome viską po lygiai - gramas į gramą. Po šios ceremonijos, mūsų gerasis prižiūrėtojas iš kišenių išsitraukdavo kelis nemažus gabalus rafinuoto cukraus, kurį suskaldęs, pats visiems padalindavo, primygtinai reikalaudamas viską, suvalgyti, nepaliekant nei menkiausio trupinėlio. Kitaip, sakė, jis galįs patekti į didelę nemalonę. Nors daugelis labai norėjome atsidėti išsinešimui kąsnelį kitą, ypač cukraus, bet visuomet supratingai viską suvalgydavome.
Taip pasistiprinę, mes dar ir su geromis poilsio pertraukomis atlikdavome visas reikalaujamas darbo užduotis. Tai buvo nesunkus darbas. Kai kur po pabėgiais (“špalais”) mums reikėjo pritrambuoti smulkios granito skaldos, kuri buvo čia pat. Vieni pakišę svertus (“dalbas”) po bėgiais, juos šiek tiek, kartu su pabėgiais pakeldavo, o kiti tuo tarpu su medinėm trambuotėm prigrūsdavo skaldos.
Tas inžinierius, kaip jis save pasivadino, darbe mūsų visai nespaudė, ir beveik kas antrą dieną, kaip minėjau pamalonindavo maistu. Prižiūrėtojas dažnai darydavo poilsio valandėles - “perekūrus”, kurių metu subūręs visus prie laužo pasišildyti, pasakodavo visokias istorijas. Iš jo daug ką sužinojome apie amerikietiškos elektrinės statybą.
Tokį ganėtinai lengvą geležinkelietišką darbą man teko dirbti apie mėnesį laiko, kol atsigavau fiziškai.
18. Kroviko darbas
Kai sustiprėjau mane paskyrė rimtesniam darbui, bet į šachtą jau nebevarė. Buvau paskirtas į kitą darbą žemės paviršiuje, Elektrinės teritorijoje. Kieno dėka aš pakliuvau į šią teritoriją, aš taip tvirtai ir neišsiaiškinau. Maniau, kad ne be to senuko inžinieriaus užtarimo.
Ši zona taip pat buvo aptverta spygliuotos vielos tvora, kurioje buvo dveji vartai. Vieni su sargybos pastatu, antri - mažesni, siaurajam geležinkeliui. Pro juos iš šachtų elektrovežiais atgabendavo anglis. Virš bėgių, ant atramų buvo nutiesta viena trolėjos linija, kuri elektros srove maitino elektrovežį. Panašiai, kaip tramvajų. Elektrovežius aptarnavo vien civiliai tarnautojai.
Čia ir turėjau iškrovinėti tas pačias anglis, kurias atgabendavo 8 tonų talpos vagonuose. Prie iškrovimo vėl dirbome dviese su kitu kaliniu, ukrainiečių tautybės. Elektrovežiu atveždavo sąstatą iš 2 arba 4 vagonėlių, kurie būdavo užstumiami ant paaukštintos estakados. Tie maži vagonai specialiai buvo padaryti taip, kad jų iškrovimas būtų, palyginus, lengvas ir greitas. Abiejose vagonų pusėse buvo po 3 į viršų atidaromas “duris”, kurias atverdavome užlipus į vagoną ant anglių. Su tam tikslui padarytu geležiniu strypu - kapliu mes tik atšaudavome skląstį ir pakeldavome medinius dangčius – “duris”, o anglys pačios savaime išbyrėdavo. Mums belikdavo nedaug - tik per vagonų vidurį užsilaikiusias anglis kastuvais (vadinamais šiūpeliais) iškrauti. Todėl jau po kokių dviejų ar keturių valandų darbo visi vagonai būdavo ištuštinti. Tuomet tekdavo lūkuriuoti kito sąstato.
Per savo pamainą mes dviese (kiekvienas) turėjome iškrauti po 8-9 vagonus, kuriuose buvo po 6-8 tonas akmens anglies. Pamaina keitėsi kas 10 valandų, tad per daug nenuvargdavome.
Kartą taip bekraunant anglis, aš pajutau, kad labai peršti mano kojų nykščiai. Tada buvo viena iš tų šalčiausių žiemos dienų Kolymoje, kai temperatūra nukrisdavo iki -58º C. Netoli estakados, kurioje dirbome, stovėjo transformatorinė. Prie jos buvo pastatytas nedidelis “priestatukas”, jeigu jį būtų galima taip pavadinti. Tai buvo siaura, kaip koridorius, kokių pusantro metro pločio anga, kurioje buvo įrengti du radiatoriai. Ši ankšta patalpa buvo skirta krovikams pasišildyti, laukiant kol nuo kasyklos atriedės kitas sąstatas su anglimis. Iškrovus pirmąjį, aš su porininku ir nuskubėjau į tą “laukiamąjį”. Viduje sukandęs iš skausmo dantis nusiaviau veltinius. Man jie buvo per maži, tad jokių autų neturėjau. Mano nykščių oda pasiliko veltiniuose, kai juos vargais negalais nusimoviau. O pabalę nykščiai nerodė jokių gyvybės ženklų. Pradžioje mėginau juos atšildyti, atremdamas į šiltą radiatorių, bet tai nepadėjo. “Naparnikas” ukrainietis patarė greičiau trinti apšalusius pirštus su sniegu. Pamėginau, bet ir ši priemonė jautros nesugrąžino. Tuo metu kaip tik atvažiavo jau antras sąstatas su anglimis, ir man vėl reikėjo siautis veltinius ir grįžti į lauką prie krovimo darbų. Pirštų, o gal ir visų pėdų nušalimas buvo beveik garantuotas. Mano laimei vienas anglis vežiojusio elektrovežio mašinistas - civilis tarnautojas, pamatęs mano padėtį, liepė pasilikti “laukiamajame” ir šildytis, kol kojos pilnai atsigaus, o pats kartu su mano draugu ukrainiečiu išėjo iškrovinėti vagonų. Išeidamas jis dar pažadėjo, kad pasirūpins, kad gaučiau pasikeisti tinkamo dydžio veltinius. Iš anksto padėkojau šiam geram žmogui. Kitą dieną aš jau turėjau veltinius, kuriuose tilpo ir autai. Bet dar ilgai teko kentėti, kol užgijo žaizdos. Nedrįsau, net užsiminti, kad dėl skausmo atleistų nuo darbų, kad tik nesugražintų į šachtą.
19. Depo
Žiemai persiritus į pavasarį, (gal kokį Balandžio mėnesį) kažkaip įsidrąsinęs užėjau į elektrovežių remonto dirbtuves, kurios buvo netoli geležinkelio vartelių. Ten užtikau vieną besidarbuojantį žmogų, kuris mane išvydęs net nuščiuvo iš nuostabos ir ilgai žiūrėjo į mane išplėtęs akis, kaip į kažkokį galvažudį, pabėgusį iš kalėjimo. Kol aš nemažiau susimėtęs priėjau arčiau, pasisveikinau ir paklausiau, ar negalėčiau mažumėlę čia pasišildyti, kol iš kasyklos atveš anglis. Tik tuomet jis šiek tiek atsipeikėjo ir paklausė:
- Kak ty siuda papal? (Kaip tu čia patekai?).
Jam buvo visiškai neįsivaizduojamas ir nesuprantamas dalykas, kad aš katorgininkas su numeriais galėjau vienas laisvai vaikščioti po elektrinės zoną. Kai jam ramiai paaiškinau, kas esu ir kad dirbu šioje teritorijoje jau daugiau, kaip mėnuo, jis mėgino pateisinti savo išgąstį:
- Anksčiau į elektrinės teritoriją neleisdavo nei vieno politkalinio! Čia dirbo tik seni kriminaliniai - buvę katorgininkai bei keli civiliniai tarnautojai!
Vėliau kiek ilgiau su tuo vyru pasikalbėjęs smulkiau papasakojau apie save ir parodžiau susidomėjimą jo dirbamu darbu. Pamatęs, kad aš kažkiek nusimanau, jis paklausė:
- Gal norėtum dirbti čia šaltkalviu-remontininku?
- Nesu tokio darbo ankščiau dirbęs, bet jeigu Jūs pamokytumėte, aš mielai sutikčiau! - apsidžiaugiau netikėtu pasiūlymu.
Po poros dienų mane iškvietė brigadininkas ir paklausė:
- Ar tu ką nors supranti apie elektrą?
- Kažkiek suprantu,- atsakiau. - Teoriškai... Mokiausi gimnazijoje...
Taip jau kitą dieną buvau priimtas į naują darbą.
Taip, keletą mėnesių vėl padirbėjęs kroviku, aš patekau į elektrovežių remonto dirbtuvę, kurioje dirbo tik vienas žmogus - civilis tarnautojas Popov. Dirbtuvė buvo netoli vartų, pro kuriuos iš kasyklos bėgiais veždavo anglis. Viena bėgių atšaka buvo nutiesta į šį pastatą, dar vadinamą elektrovežių “depo”. Didelėje patalpoje vienintelis meistras Popovas remontavo elektrovežius. Aš buvau paskirtas jo “gizeliu”.
Mes tada buvome pirmieji politiniai kaliniai įleisti dirbti į Elektrinės teritoriją. "Depe" aš irgi buvau pirmasis politinis. Palyginus su kasykla ar kitais darbais, čia aš pajutau kažkokį laisvės dvelktelėjimą.
Dirbant depe turėjau daugiau laisvesnio laiko, per kurį susigalvojau rizikingą būdą, kaip užsidirbti papildomo maisto. Vagonuose, tarp anglių dažnai atrasdavome miško medžiagos, kuri buvo panaudota šachtų atsparoms. Aš jas susirinkdavau ir priskaldydavau malkų, kuriomis apsišildydavome dirbtuvę. Dalį atsidėjęs, atskirai išdžiovinau, kol susidarė nemaža krūva. Sulaukęs tinkamos progos, ūkanotą dieną, kai meistras pietavo ar šiaip valandai, kitai buvo išėjęs, aš, viela susirišau glėbį malkų ir išboginau pro nesaugomus teritorijos vartelius į gyvenvietę, kuri buvo vos už poros šimtų metrų. Pagrindiniai, enkavedistų saugomi, vartai nuo mažųjų buvo nutolę apie 300 metrų. Todėl save įtikinau, kad ginkluoti sargybiniai manęs tikrai nepastebės. Toks “pasivaikščiojimas” galėjo kainuoti gyvybę, bet alkis buvo toks stiprus, kad nutariau surizikuoti.
Kai pasibeldžiau į pirmos, artimiausios gryčios duris, atidarė moteriškė. Kai pamačiau jos akyse baimės žvilgsnį, paskubomis, kad neužtrenktų prieš nosį, išlemenau:
- Dobryj denj. Ja suchych drov vam prinios... (Laba diena. Atnešiau jums sausų malkų)
- Položy zdesj. (Čia padėk) - atsikvošėjus pasakė, kad padėčiau ryšulį čia, prieangyje, ir neuždarius durų dingo. Man pagaugais šiurpas nuėjo per visą kūną. Galvojau - viskas, atsives dabar kokį diedą su enkavedisto kelnėmis, o tada viskas - būsiu patiestas prie vachtos, kaip “nahliadnaja agitacija” (“vaizdinė agitacija”). Bet mano laimei durys vėl plačiau atsivėrė ir išdygusi moteriškė man padavė kažką suvyniotą į laikraštį. Aš jai širdingai padėkojau ir tekinas skuodžiau atgal į savo zoną. Kai laimingai pasiekiau “bazę” - dirbtuvę, pats nustėrau iš baimės, kurią supratau sukėlęs gyvenvietėje. Aš gi ten pasirodžiau su savo pilna politkalinio uniforma - “šapka ušanka” su balta kokarda (“S-733”) ir “bušlatu” su tokiais pat “taikiniais” ant krūtinės bei nugaros. Išvydus tokį zeką (vieną už zonos ribų!) bet kurį rusą, kaip žaibu nutrenkia.
Atgavęs žadą išsivyniojau “uždarbį”. “Pakete” radau apie puskepalį forminės duonos ir net dvi galvutes svogūnų! Čia tai bent! Net apsiputodamas viską akimirksniu susigrūdau į savo nenumaldomą skrandį.
Popovas pasirodė po kokios valandos. Šį kartą jis buvo blaivus ir greitai užuodė nelemtą svogūnų kvapą. Žiūrėdamas man tiesiai į akis jis paklausė:
- Ar iš namiškių gauni siuntinių?
- Ne. Jokių siuntinių aš iš niekur negaunu.- teisybę atsakiau, nes jau iš anksto buvau pasiruošęs, kaip atsakysiu į antrą jo klausimą:
- O iš kur, tu, tada, svogūnų gavai?
- Iš savo barako draugo. - atsakiau nei nemirktelėjęs. Bet kai Popovas pradėjo mane gudriai kamantinėti toliau klausinėdamas smulkmenų, aš greitai susimoviau, ir buvau priverstas jam atvirai iškloti visą teisybę apie savo žygį už zonos ribų.
Po to dar kelis kartus pasinaudojau tokiom gerom progom, kai matomumas buvo palankus ir meistras dingdavo ilgesniam laikui. Progų buvo daug, bet aš piktavališkai nesinaudojau. Už tas malkas iš vietinių rusų visada gaudavau džiūvėsių ar kokį gabalėlį cukraus. Vėliau su baime staigiai grįždavau atgal, kad niekas neužkluptų. Šis “biznis” man dar pavyko kelis karus. Bet po pirmojo, man jau rečiau kildavo noras taip rizikuoti. Ir tik meistro Popovo dėka. Išsiaiškinęs “siuntinio” kilmę, beveik kasdien šis gana rūstokos veido išraiškos ir mažai kalbus žmogus man atnešdavo maisto. Po pusę kepaliuko, perpjauto išilgai, forminės duonos. Dažnai ir su sviesto gabalėliu (apie 50 gr.), įspaustu į vidų. O kartais - net kumpio, arba rūkytos dešros! Suvyniojęs į baltą skudurėlį, jis šią man taip brangią dovaną slėpdavo ant pilvo, užsikišęs už diržo. Atnešęs, skubiai paduodavo ir liepdavo kuo greičiau viską suvalgyti. Pats, tuo tarpu, išeidavo iš dirbtuvės “parūkyti”, ir laukdavo, kol aš skubiai sudorosiu visus jo “nusikaltimo” pėdsakus. Toks jo elgesys buvo ne tik geraširdiškas, bet ir labai rizikingas. Suuodę, kad slapta maitina kalinį - “liaudies priešą”, enkavedistai jį galėjo nuteisti 25 metams nelaisvės.
Mano darbas buvo šaltkalviško pobūdžio. Gavau užduotį tvarkyti “pantografus”. “Pantografu” buvo vadinamas prietaisas, tvirtinamas prie elektrovežio kabinos stogo. Jo pagrindinė funkcija buvo perduoti elektros srovę nuo aukštos įtampos oro linijos - trolėjos į elektrovežio generatorių. Šis metalinis rėmas didelių šalčių metu šliauždamas trolėjos sandūromis dažnai sulinkdavo ar net lūždavo per suvirinimo siūles (tiesiog trupėdavo). Man tekdavo tik atlankstyti, ištiesinti sulenktus strypus bei prisukti atsipalaidavusius varžtus. Nepataisomus pantografus dažnai prisieidavo keisti iš atsargoje paruoštų. Suvirinimo darbus atlikdavo pats meistras. Žiemą darbo buvo daugiau. Vasarą teko padėti meistrui tvarkant elektros variklius - generatorius, keičiant bei remontuojant įvairias detales.
Šaltkalvio remontininko darbas buvo atliekamas šiltoje uždaroje patalpoje. Bet šiame žvarbiame pasaulio krašte mane dar maloniau nuteikdavo šilti santykiai tarp žmonių. Visi elektrovežių mašinistai buvo iš civilių tarnautojų - vietiniai gyventojai ar žmonės, kažkada buvę kriminaliniais kaliniais. Jie uždirbdavo neblogai. Nebadavo. Tad, dažnai savo elektrovežių kabinose matomoje vietoje palikdavo sumuštinių arba rūkalų. Atseit “užmiršdami” jie tikėjosi, kad aš visa tai susirasiu ir pasiimsiu. Nors ir labai norėdavosi valgyti ar užsirūkyti, aš nepaliesdavau nei vieno jų palikto trupinio. Pradžioje maniau, kad jie specialiai nori mane išprovokuoti, kad vėliau galėtų apkaltinti vagyste.
Po keletos tokių “provokacijų” mašinistai, paskundė mane meistrui. Kai Popovas perdavė, kad mašinistai yra labai nusistebėję mano sąžiningumu, aš pasiteisinau savo blogu išsiauklėjimu. Po to pokalbio sumuštinių ir machorkos kabinose jau neberasdavau. Išvažiuodami mašinistai savo “daiktus” netyčia užmiršdavo ant lentynos, tarp mano įrankių. Be to maisto kurį gaudavau iš gerų žmonių, per dieną kelis kartus galėjau gerti arbatos su cukrumi. Štai taip aš pradėjau tukti ir per keletą mėnesių nuo 52 “sustorėjau” iki 60 kg. Tai buvo jaučiama ir pagal veržlių veržimą ir pagal metalinių detalių kilnojimą. Po viso to, ką teko išgyventi, darbas pas Vasilijų (jeigu teisingai atsiminiau jo vardą) Popovą man buvo kaip kokia sanatorija.
Vieną kartą, nepamenu kokia proga, man teko įeiti į pačios amerikiečių elektrinės pečkurių skyrių. Ten išvydau 12 pakurų - krosnių, kuriuose liepsnojo ugnis. Iš karto nesupratau iš kur atsiranda ta liepsna. Vienas iš “kačegarų” man paaiškino:
Iš vagonėlių iškrauta anglis buldozeriais pristumiama iki specialios angos - "šachtos" esančios prie elektrinės. Iš ten transporterio juostomis anglis patenka į malūną, kuris anglį susmulkina. Susmulkinti anglies miltai toliau transporteriais keliauja prie 12 ventiliatorių pūtimo angų. Iš kur patenka į krosnį. Taip į dulkes pavirtusi anglis pastoviai dega ant įkaitusių krosnių grotelių.
Kaip minėjau anksčiau, visa elektrinės įranga buvo atgabenta iš Amerikos. Ją montuoti atvyko daug amerikiečių specialistų. Keli seni kaliniai pasakodavo apie tuos stebuklingus laikus. Kai statė elektrinę, juos sočiai maitindavo amerikietiška “tušonke” bei kitais kokybiškais maisto produktais, apie kuriuos mes tik pasvajoti galėdavome. Kai amerikonai išvyko, “pakazucha” (apgaulingas dirbtinumas) su “tušonke” baigėsi - ją gaudavo tik enkavedistai.
20. Pas “kūmą”
Po pusantrų metų vargo Ugolj Elgene, vieną gegužės dieną, po rytinio patikrinimo, mane nelauktai iškvietė į administracinį baraką pas “kūmą” (lagerio pagrindinį politruką). Toks iškvietimas man nieko gero nepranašavo. Aš labai išsigandau. Pirmiausia nudiegė mintis, kad, galbūt, kas nors išdavė apie mano per daug draugiškus ryšius su Popovu ir mašinistais. O gal ir jie patys? Vėliau išsigandau, kad greičiausia, kažkas iš gyvenvietės paskundė apie mano “malkų biznį”. Ir ryšium su tuo dabar įvyks akistata bei tardymas... Patyręs tiek enkavedistinės klastos ir žiaurumo, kiekvieną nelaisvės dieną gyvenau kaip ant adatų. Todėl ten eidamas ruošiau save psichologiškai naujiems, dar sunkesniems išbandymams. Pastoviai jaučiau, kad vieną gražią dieną gali ateiti laikas, kai enkavedistai sumastys mane paprasčiausiai likviduoti, kaip labai nepageidaujamą liudininką, arba dėl kitų man nežinomų priežasčių. Kai mane iškvietė, aš ir pagalvojau, kad toks laikas jau atėjo...
Įėjęs “kūmą” radau vieną sėdintį už stalo. Stengdamasis neišsiduoti jaudulio, kaip galėdamas šaltai atraportavau savo maldelę: “S-733 ir t.t...”
“Kūmas”, pakėlęs nuo stalo akis, išsiviepė ir neva “daugiškai” paguodė, vartydamas kažkokį popierių:
- Tau daugiau nebereikės taip prisistatinėti “graždanin Čierškus” (pilieti Čerškau). Vartant tavo bylą, suradome, kad tu čia pas mus per klaidą pakliuvai... Tu juk buvai nuteistas “ITL” režimo. Todėl dabar esi perkeliamas į “ITL” lagerį (“Ispravitelno trudovoj lagerj” - Pataisos darbų stovyklą). “Vot ukaz” (Štai įsakas) - paduodamas lapą pridūrė - Perskaityk ir pasirašyk, kad susipažinai.
Tame oficialiame sovietiniame dokumente buvo parašyta tai, ką jis pasakė žodžiu.
- Aš Jumis netikiu! - perskaitęs atvirai pasakiau “kūmui”, žiūrėdamas tiesiai į akis.
Tas tik nusijuokė:
- Padpišy, padpišy! Chūže, kak tut - niebūdet! (Pasirašyk! Blogiau negu čia - nebus!) - švelniai įtikinėjo enkavedistas.
Klusniai čia pat įvykdžiau paliepimą, nors nepatikėjau nei raštu, nei juo labiau "kūmu". Kai padėjau savo parašą, čekistas liepė:
- Susidėk savo daiktus ir eik prie “vachtos”. Ten tavęs lauks sargyba.
Atsisveikinant “kūmas” netikėtai atsistojo iš užstalės ir ištiesė man ranką linkėdamas “geros kloties”. Aš netekau amo.
Kai kamuojamas įvairių prieštaringų minčių ir įtarinėjimų sugrįžau į savo baraką, mano brigados draugai jau buvo išėję dirbti į elektrinės zoną. Šiame lageryje su manimi kalėjo a.a. Vidmantas Bliūdžius, Alfonsas Skukauskas, Jonas Jasiukaitis, Stankevičius (iš Marijampolės, vardo neprisimenu, berods Vladas), ir daug daug kitų lietuvių, kurių vardų bei pavardžių jau neatsimenu.
Su labai bloga nuojauta ir ašarom akyse, kad negalėsiu atsisveikinti su visais draugais, aš susidėjau savo asmeninius daiktus į nedidelį ryšulėlį. Netrukus mane išsivesti atėjo prižiūrėtojas. Atsisveikinau tik su barake pasilikusiais keliais tvarkiniais ir nuo darbo dėl ligos laikinai atleistais kaliniais. Palikęs jiems savo rytinį duonos davinį, neramia širdimi išėjau link zonos vartų.
Prie “vachtos” manęs jau laukė enkavedistai. Vienas iš jų, jaunesnysis leitenantas, su pistoletu prie diržo, rankose laikė aplanką. “Vachtoje” jis paklausė mano pavardės vardo bei tėvavardžio ir įsidėjo į aplanką kelionės dokumentus. Kai atsakiau, sargybos būdelėje padarę kratą, mane išsivedė iš zonos. Už tvoros jau stovėjo nedengtas sunkvežimis su aukštais bortais, kurio kėbule sėdėjo du NKVD kareiviai su automatais. Karininkas liepė lipti į sunkvežimio kėbulą ir atsisėsti gale. Aš, smarkiai abejodamas, kad mane iš tikrųjų perkelia į kitą lagerį, abejingai padariau, kaip įsakyta, atsiremdamas nugarą į galinį bortą. Konvojaus viršininkas įlipo į kabiną ir mes pajudėjome keliu vedančiu Magadano link.
