Živilė KAVALIAUSKAITĖ
SIBIRO REPORTAŽAI (4)
Čeremchovui ir jo apylinkėms skyrėme dvi dienas. „Galiu parodyti lietuvių kapą, jau daug metų prižiūriu“, – Gryševo kapinėse užkalbino nepažįstamoji. Dar vienas šių kapinių netikėtumas – lietuviškas gėlių darželis.
Netoli Čeremchovo esančioje Kirzavod II gyvenvietėje tremtį kentėjo mūsų grupės vadovo Virginijaus Steponavičiaus mama, močiutė ir teta. Iki šių dienų išliko barakas, kuriame šeima gyveno.
Atminimo kontrastai
Elektriniu traukiniu iš Zimos į Čeremchovą atvykstame temstant. Atstumas – apie 120 kilometrų.
Stotyje laukia Valentina Miasnikova. Kol dar ne visai sutemę, veda prie unikalaus paminklo – skirto ir tremtiniams. Juodame granite iškalta: „Išbuožintiems valstiečiams, tremtiniams, darbininkams ir tėvynės gynėjams atminti“.
Vėliau Čeremchove pamatysime ir kitokį miesto paminklą – su ryškia raudona žvaigžde: „Darbininkija kartu su vargingiausia valstietija nuvers kapitalą visame pasaulyje.“
Nakvynės ypatumai
„Gal truputį brangoka, bet siūlau važiuoti į viešbutį, žmogui nakvynė kainuos 1600 rublių“, – sako pagalbininkė.
Bandome įsivaizduoti, kas mūsų laukia už nemenką sumą.
Privažiavęs taksistas primena rusiškų filmų herojų: kepurė su snapeliu, berankoviai marškiniai ir cigaretė dantyse. Su ponia Valentina suderėjęs, kad iki viešbučio nuveš už 40 rublių, sustojęs pakeičia nuomonę: „Šimtas“. Įsikišus poniai Valentinai, nepatenkintas atiduoda grąžą.
Brangusis viešbutis nedvelkia prabanga. Vaikų darželį primenantis plytų pastatas šalia aptrupėjusio šaligatvio.
Čeremchove suplanuotos trys nakvynės, tad ieškome kitos išeities. Gyvenę Zimos geležinkelio stotyje, susizgrimbame, kad tokie poilsio kambariai turėtų būti ir Čeremchove. Nuojauta neapgauna.
Tas pats taksistas bando įteigti, kad be reikalo nelikome viešbutyje. „Pats santechniką įvedinėjau, žinau, kad ten kiekviename kambaryje yra net atskiras dušas ir tualetas“, – žeria argumentą.
Čeremchovo stotyje įsikuriame puikiai: mums atitenka visi poilsio kambariai, virtuvė, dušas. Patalpos jaukios ir neseniai remontuotos. Kaina – valanda 45–55 rubliai žmogui, tad už nakvynę – 450–550 rublių.
Vieniši kapai
Ponia Valentina didžiulėse Čeremchovo kapinėse žino vieną lietuvių kapą – jis yra šalia jos giminių amžinojo poilsio vietos. Moteris veža saldainių – padės juos ant artimųjų kapų.
„Čia jlsėsi lėtuvė, Valuckėnė Stanislava. 1885–1955 II 19“ – parašyta ant paminklo. Lietuvių kapų ieškome išsiskirstę grupėmis, bet užtikti nepavyksta.
Kratomės į Gryševo kapines, apjuostas galinga betono tvora.
Tarsi iš dangaus prieš mus išdygsta moteris su skrybėlaite.
„Ieškote lietuvių kapų? Galiu parodyti, jau daug metų prižiūriu, jis yra šalia mano artimųjų“, – netikėtai sako nepažįstamoji.
Lengvutėmis basutėmis avinti ir dryžuota suknele bei nėriniuotu megztuku vilkinti moteris veda mus per brūzgynus. Paklysta ir pati.
Ji – Margarita Tušina. Galvojusi eiti į vietos savivaldybę išsiaiškinti, kieno kapą prižiūri. Pagal vardą ir pavardę spėja, kad tai – moteris. Nudžiunga, kad pagaliau sužinos, kas ilsisi jos prižiūrimame kape.
„Dairykitės aukšto kryžiaus“, – pataria ponia Margarita. Aukštą pakrypusį kryžių pirmasis pamato Edmundas Ganusauskas.
„Daminka Muliuolienė 1904–1955, tremtinė 1948 metų“, – parašyta metalo lentelėje. Ponia Margarita paprašo į jos knygutę užrašyti šiuos duomenis.
„Iš tiesų moteris“, – nusišypso.
Lietuviškas darželis
„Šiukšlinti yra nuodėmė“ – didelėmis mėlynomis raidėmis įspėjama ant betoninės Gryševo kapinių sienos. Panašu, kad čia šios nuodėmės nebijoma.
Lietuviškų kapų dalis – rytinis kapinių kampas. Iš pirmo žvilgsnio – akacijų krūmynas. Landžiojant tankmėje pasimato kryžiai, kryželiai, buvusių kapų duobės.
Kapų – kelios dešimtys. Dažno kryžiaus kryžmė numušta. Spėjame, kad tai – ženklas, jog palaikai išvežti į Lietuvą.
„Romanauskaitė B. K. Mirė 1973 07 17“, „Petrauskienė Marija Augustovna 1894–1955, Petrauskas Pranas s. Antano 1895–1969“. Šie įrašai – rusų kalba.
„Klimavičius Ignas Tomo 1888–1955, „(...)igonienė Antanina (?) 1954 VIII...“ – lietuviški įrašai metalo lentelėse.
Apžėlusių kapų ir akacijų miško laukymėje aptinkame gėlių darželį. Akmenukų ratu apjuosti skurdžioje, saulės alinamoje žemėje auga bijūnai, lelijos ir kitos tradicinės kaimo gėlės. Tarpukario Lietuvos darželis – XXI amžiaus Sibiro kapinėse.
Paliesti teroro
Lietuvių kapų padeda ieškoti ponia Valentina. Ne tik ieško, bet ir pasakoja savo šeimos istoriją.
„Iki revoliucijos“, – ne kartą nuskamba iš ponios Valentinos lūpų. Lemtinga riba, atskyrusi epochas ir gyvenimus. „Buvo durnių laivas“, – trumpai ir aiškiai teroro metus apibūdina. Šeimos tremtos iš vieno Rusijos krašto į kitą. Plakta tautų maišalynė – žmonių be namų, istorijos, tikėjimo.
Ponios Valentinos močiutė pasakodavo, kaip nuo bado gynėsi auksinėmis monetomis, kurias keitė į maistą. Monetas išsaugojo paslėptas vaikų kelnėse.
V. Miasnikovos šeima tiki, kad juos išgelbėjo Krasnojarsko srityje prosenelio statyta cerkvė. „Išliko varpai, tebėra ir cerkvė, ir mes išlikome“, – taip sakydavo jos močiutė.
Praeities paieškos
Grupės vadovo Virginijaus Steponavičiaus mamos, tetos ir močiutės tremties vieta – Kirzavod II, kaimas prie plytinės.
Iš archyvo gautos žinios – sausos. Senelis Nenartavičius Jonas, gimęs 1912, suimtas 1946-12-30. Karo tribunolo 1947-04-04 nuteistas aštuoneriems metams lagerio ir penkeriems tremties. Išvežtas į lagerį – Oziorlagą, Irkutsko srityje. 1952-08-03 mirė lageryje.
Močiutė Nenartavičienė Ona, gimusi 1905 metais, iš Kaišiadorių rajono Žydiškių kaimo ištremta 1949-03-25 į Plytinės II gyvenvietę (Kirzavod II) – Kasjanovką (Čeremchovo rajonas, Irkutsko sritis). Paleista 1957-10-10, 1959 metais grįžo į Lietuvą.
Ištremta su dviem dukterimis – dvejų metų Filomena ir vienuolikmete moksleive Ona – V. Steponavičiaus mama.
Nuo Gryševo kapinių iki Kirzavod II – netoli. Ir kapinės tos pačios. Kaimo pradžioje stabtelime klausti kelio. Gyventojas rodo, kur gyveno atitremti karo belaisviai japonai. Žino, kad buvo ir lietuvių barakų.
Grįžęs namo ir parodęs mamai nuotraukas, Virginijus sužinos, kad iš trijų stovėjusių barakų išliko būtent tas, kuriame gyveno jo šeima. Sunku suvokti, kad nedideliame pastate turėjo tilpti 70 žmonių.
Nuo kelio matyti kultūros klubas ir dviaukštis barakas išdužusiais langais. Iš kiemo pusės – gyvenamas. Barako gyventoja atsiprašo: mielai padėtų, bet kaimo istorijos nežino. Pataria užeiti pas baltarusius.
83-ejų baltarusė Marija Krasovskaja-Mackevič apie V. Steponavičiaus artimuosius papasakoti negali: pas vyrą į tremtį atvyko vėliau – 1961 metais. Pasakoja, kad plytinėje dirbo pamainomis, uždirbdavo 30 rublių. Laikrodžiui nusipirkti reikėjo keturių mėnesių uždarbio.
Šypsosi, Virginijaus paklausta, ar nueidavo pašokti į klubą: „Vaikus auginau“.
Buvo nuvažiavusi į Baltarusiją. Ten gyvenimas – kitoks. Keliai lygūs, laukai užsėti.
Aplink vijurku sukasi mergaičiukė – anūkė ar proanūkė. Antrokė. „Jūs ne rusai, jūs tik rusiškai mokate kalbėti“, – pagalvojusi nusprendžia.
Beveik savi
Grįžtame į Čeremchovą, kuriame gyvena apie 35 tūkstančius gyventojų.
„Serioga, jai būsi negeras, atiduosiu tetai, tegul tave pasiima“, – grasina jauna moteris mažyliui Čeremchovo gatvėje.
Serioga pats puola į glėbį ir, patenkintas išdaiga, krykščia rankose.
Seriogos auklė nepyksta, kad mažylis neklauso. Smalsauja, iš kur esame atvykę. Nusistebi, kad iš taip toli. Čeremchovo kapinėse ji žino lietuvių kapų. Atrodo, kad lietuviai čia visiems kažkiek savi.
