Koks likimas laukia baltų tautų? Kodėl išliko tik lietuviai ir latviai. Ar sugebėsime atsilaikyti prieš globalizacijos vėjus? Į šiuos ir kitus baltiškai kultūrai ir pasaulėjautai aktualius klausimus bandė atsakyti įvairių sričių ekspertai sostinės Knygų mugės metu vykusioje diskusijoje, pavadinimu „Ar baltų laikas jau praeityje?“
Diskusiją moderavęs kultūros istorijos tyrinėtojas ir visuomenės veikėjas Darius Kuolys jos pradžioje sakė: „Šios dienos diskusijos tema – „Ar baltų laikas jau praeityje?“, ir šis klausimas nėra tik retorinis ar literatūrinis. Tai egzistencinis klausimas, nes baltai iš tiesų yra keistas etninis darinys, kuris per pastarąjį tūkstantmetį traukiasi lyg Šagrenės oda. Didžiulis karingų tautų arealas šiandien jau yra nykstantis. Apsilankius Gervėčiuose ar kitose gyvenvietėse pastebėsime tuos pačius, tik šiek tiek mažesnius procesus, kurie prieš 500 ar 1000 metų vyko kur kas plačiau.“
Kodėl nyksta baltai?
Į klausimą, kokios galimos priežastys lėmė, kad baltų tautos taip sparčiai nyksta, diskusijoje dalyvavęs vertėjas, kino dokumentininkas, Lietuvos švedas Jonas Öhmanas sakė: „Vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą neįmanoma. Baltų arealas traukiasi visomis prasmėmis ir ypač geopolitine, ir atrodytų, kad reikalai smarkiai prastėja, bet žvelgiant iš istorinės pusės – esame labai stiprūs.“
Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė svarstė: „Manau, kad šis klausimas yra tik retorinis, nes jei rimtai pradėtume nagrinėti priežastis, tai turime kalbėti ne apie baltų gentis, o apie jų sukurtą valstybę, kurią sudarė ne vien baltai, bet jie buvo vieni iš kūrėjų ir valdytojų. Baltų mažėjimo priežastys – labai įvairios ir, tiesą sakant, jos net ir šiandien nėra iki galo ištyrinėtos. Esama daugybės hipotezių apie baltų arealo mažėjimą, bet nėra tikslių atsakymų. Kalbėdami apie dabartį turime akcentuoti kitus dalykus: jei kalbame apie baltų išlikimo pasaulyje strategiją, privalome galvoti apie baltiškosios kultūros, nacionalinės lietuvių-latvių kultūros eksportą į pasaulį. Kitaip tariant, apie kanklių ir gintarinių karolių svarbą. Jei rimtai norime galvoti apie išlikimą, privalome galvoti apie savo dabartį“.
Kodėl nesutariame su latviais?
Dažnai pasigirsta kritikos, kad kalbantys apie vienybę lietuviai nesugeba sugyventi su artimiausiais savo kaimynais latviais. D. Kuolys priminė, kad per 22 nepriklausomybės metus Latvija ir Lietuva nėra ratifikavusios savo valstybinės sienos jūra ir klausė diskusijos dalyvių, ar tokiu atveju baltų tautos gali turėti bendrą išlikimo strategiją? „Ar įmanoma, kad ne chaotiškai reaguotumėme į egzistencinius dirgiklius, bet sąmoningai kurtume savo gyvenimą? Ar lietuviai su latviais gali turėti bendrą išlikimo strategiją ir ar jos apskritai reikia?“, – klausė D. Kuolys.
Atsakydamas į šį klausimą europarlamentaras Algirdas Saudargas diskusijos metu kalbėjo: „Klausimas apie baltus tikrai prasmingas, bet pirmiausiai reiktų klausti, kas iš tiesų tie baltai yra? Jei kalbama tik apie lietuvius ir latvius, tai tik kalbiškai susijusios tautos, šiek tiek sieja religija. Europoje tautų su panašiais likimais yra daug – visokiausių variantų. Dažniausiai save juk identifikuojame pagal kalbą ir tai net genetikams pavyko įrodyti. Mes save suvokiame ir įprasminame ne tik per kalbą, bet ir per kultūrą. Šiandien apie tai kalbame tik todėl, kad pavyko sukurti nacionalinę valstybę.“
Diskusijos dalyviai kėlė klausimą, kokia bendra informacija ar kiti veiksniai vienija tautą.
A. Saudargo teigimu, lietuviškumas auginamas perduodant iš kartos į kartą savo kalbą ir tradicijas. „Sakoma, kad iš galvos žodžio neištrinsi niekaip. Mūsų kultūra prasidėjo nuo genčių, o šiandien jau turime valstybę, tad ateitis priklausys nuo to, kaip mums pavyks susivokti savyje ir perduoti savo kultūrą savo vaikams“, – kalbėjo A. Saudargas.
Diskusijoje dalyvavęs Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas, paklaustas, ar valstybė yra patikimas skydas nacionalinei kultūrai, sakė: „Valstybė yra tautinio tapatumo pagrindas tiek mūsų, tiek kitų baltų tautų, bet mane visada stebina, kad kai kalbama apie ateities švietimo strategiją (be tų aplinkybių, kurias sudaro įvairūs politiniai ir ekonominiai interesai), trūksta kultūrinių idėjų, baltų tautų bendravimo.“
M. Kvietkausko teigimu, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo siejama su demokratija ir jos tradicijomis, o dabartinis kontekstas rodo, kad tautinių idėjų Pabaltijo šalims labai trūksta.
Ar Lietuvoje gyvas baudžiauninkų-partizanų mentalitetas?
J. Öhmanas, kalbėdamas apie tai, kokias skandinavų pamokas galėtų perimti lietuviai ir latviai, kad šių tautų likimai ir ateityje sietųsi, sakė: „Esu aktyvus Baltijos šalių bendradarbiavimo šalininkas. Ilgą laiką gyvenau Skandinavijoje ir pabūsiu truputį šovinistu: jei kalbėsime apie tapatybę paliesdami jos giluminius aspektus, tai esu pastebėjęs tokį dalyką – lietuviai pagal savo mentalitetą gali būti vadinami baudžiauninkų partizanais. Šis mentalitetas susijęs su baudžiava, okupacija ir sukilimais įvairiais istoriniais laikai, bet jis tebėra gyvas. Lietuviams būdingas nuolatinis ko nors laukimas. Kai jūsų generolai vaikams mokyklose aiškina, kad privalu atsilaikyti tris savaites, o paskui padės amerikiečiai – tai verčia sunerimti.“
J. Öhmanas atvirai pasakojo apie skandinavišką mentalitetą ir jo skirtumu nuo lietuviškojo: „Vikingai – žiaurūs kariai, kurių bijojo, bet nereikia pamiršti, kad jie kartu buvo ir pirkliai, įžvelgę prekybos ryšių galimybes. Skandinavai turi kario-pirklio mentalitetą. Tai savyje pastebėjau ne kartą, o pati Švedija yra viena daugiausiai ginklų eksportuojančių šalių pasaulyje. Pentagone net vyksta atskiri seminarai apie švediškus ginklus. Žvelgiant iš kitos pusės, šiuo metu švedai Europoje užima ir nemažą bankininkystės rinkos dalį, tad kario-pirklio mentalitetas akivaizdus ir šiandien. Kas valdo pasaulį? Prekybininkai ir kariai. Ir matyti skirtumas tarp baudžiauninkų pasaulio ir karių mentaliteto.“
Ar išliks tauta, kalbanti lietuviškai?
Apibendrindamas diskusijoje išsakytas mintis D. Kuolys kalbėjo: „Europoje nemažai valstybių, kuriose kultūra nesutampa su galia, tad jei baltų tautos – lietuviai ir latviai – suvoktų save kaip mažąsias tautas, kurios gali kurti kitokią Europą ir yra ne vieną kartą atsikračiusios didžiųjų Europos monolitinių galių jungo, kurios ne vieną kartą yra įrodžiusios, kad ir kitokia, mažoji, Europa gali egzistuoti, būtų atrasta gili perspektyva ne tik sau, bet ir kitoms mažosioms Europos tautoms.“
J. Zabarskaitė diskusijos pabaigoje išsakė keletą minčių, susijusių su lietuvių ir latvių ateities bendradarbiavimo perspektyvomis: „Privalome žvelgti į du dalykus: labiau nagrinėti statistiką (kiek išvažiuoja žmonių iš Lietuvos) ir ar bus tauta, kuri kalbės savo kalba, nes ši grėsmė vieną dieną gali tapti reali ir būtent statistikos duomenys gali padėti rasti idėjų, kaip šį procesą kontroliuoti. Kalbant apie tapatybės dalykus – šiuo metu turime padėti latviams, nes jų situacija sunkesnė, nes tapatybė labai susilpninta. Dabar yra laikas ne tik siekti bendrų tikslų, bet ir lietuviams prisiimti stipresniojo vaidmenį ir padėti mūsų broliams.“
