Kauno miesto apylinkės teismas nutarė sustabdyti civilinės bylos, kurioje prašoma nušalinti Maliką Gatajevą nuo šešių vaikų globėjo pareigų, svarstymą. Suomijoje esantys sutuoktiniai Gatajevai viliasi susigrąžinti globotinius.
Kalbama apie Vilniaus „SOS vaikų“ kaime gyvenančius 7–16 metų čečėniukus, karo našlaičius, kurie šiuose globos namuose atsidūrė po 2009 metų sausio 15 dienos. Jų oficialius globėjus Maliką ir Chadižat Gatajevus tuo metu Kauno miesto apylinkės teismas buvo nubaudęs 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme – dėl smurtavimo prieš kitus savo globotinius, grasinimo juos nužudyti ir savavaldžiavimo. Nuosprendį apskundė tiek nuteistieji, tiek prokuratūra, o kol jį susiruošė svarstyti Kauno apygardos teismas, M. ir Ch. Gatajevai gautąją bausmę jau buvo atlikę. Nepaisydamas visų kaltintojų pastangų pratęsti suėmimą, Lietuvos apeliacinis teismas šią čečėnų porą išleido į laisvę.
Kai Kauno apygardos teismas M. ir Ch. Gatajevams bausmes sugriežtino iki pusantrų metų nelaisvės, jiedu nuosprendžio išklausyti neatvyko – tuo metu, pasiprašę politinio prieglobsčio, jau buvo Suomijoje. Lietuva pareikalavo abu čečėnus nedelsiant išduoti, tad šių metų sausio mėnesį jiedu buvo suimti ir uždaryti į kalėjimą.
Tačiau Suomijos teisėsauga susidūrė su teisine kolizija. Mat pagal vienus Europos Sąjungos įstatymus reikėjo nedelsiant grąžinti reikalaujamus išduoti bėglius, o pagal kitus – to nedaryti, neapsvarčius prašymo dėl politinio prieglobsčio suteikimo. Tad suomiai atsisakė sutuoktinius Gatajevus išduoti Lietuvai ir kreipėsi į savo Aukščiausiąjį Teismą išaiškinimo.
Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino Kauno apygardos teismo paskelbtą nuosprendį ir perdavė M. ir Ch. Gatajevų bylą iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui. Tuoj po Aukščiausiojo Teismo sprendimo sutuoktiniai čečėnai Suomijoje buvo išlaisvinti, o už kalėjime praleistą laiką jiedviem išmokėta piniginė kompensacija.
Klaipėdos apygardos teismas M. ir Ch. Gatajevų apeliaciją nagrinės 2011 metų sausio pabaigoje. Šiaip ar taip, jau dabar viešumon yra iškilę daugybė keistų, netikėtų šios istorijos aplinkybių.
Kuo kaltinami Gatajevai?
Apie M. ir Ch. Gatajevus, vadinamus „Grozno angelais“, yra sukurti net keli dokumentiniai filmai. Dar 1997 metais Grozne įsteigę ne pelno organizaciją pavadinimu „Gimtieji namai“, jiedu ėmėsi globoti kelias dešimtis Čečėnijos našlaičių ir galop įkūrė vaikų globos namus. Pastarieji Grozne veikia iki šiol, nors jau prieš daug metų Malikas ir Chadižat su savo vaikais ir dar dešimčia globotinių atvyko į Lietuvą.
Gausi M. ir Ch. Gatajevų šeimyna, padedama globėjų iš įvairių Europos Sąjungos šalių, įsigijo butą Kaune, o kiek vėliau – ir namą jo priemiestyje Karmėlavoje.
Čečėnų šeimynos bėdos prasidėjo 2008 metais, kai viena iš globotinių, Seda Esambajeva, pareiškė, jog nori išeiti gyventi savarankiškai. Merginai buvo paaiškinta, kad pagal čečėnų papročius dukterys tėvų namus palieka tik ištekėdamos, tačiau Seda to nepaisė.
Jau ir anksčiau Seda namuose buvo pasirodžiusi itin vėlai ir kiek kauštelėjusi, dėl to pykosi su savo įtėviais. Mergina nesunkiai išprovokavo kelis šeimyninius konfliktus – tada M. ir Ch. Gatajevai ją mušė, neva grasino nužudyti, baugino išsiųsią atgal į Čečėniją. Visa tai Seda įrašė diktofonu ir vieną naktį demonstratyviai pabėgo iš namų – išvažiavo jos laukusiu automobiliu.
Netrukus M. ir Ch. Gatajevams buvo iškelta baudžiamoji byla. Nukentėjėliais, be Sedos, joje buvo pripažinti dar penki pilnametystės sulaukę globotiniai. M. ir Ch. Gatajevams buvo pateikti įtarimai, kad iš suaugusių globotinių jie prievartavo turtą, reikalaudami dirbti ir pinigais prisidėti prie bendro šeimos biudžeto. Iš vieno našlaičio esą buvę paimta 400 JAV dolerių, o iš kitų – po 350–600 litų.
Kyšo tik saugumiečių ausys, ar ir kiti organai?
Keisčiausia, kad šioje ganėtinai buitinėje istorijoje „vaikų“ skriaudomis labiausiai susirūpino Valstybės saugumo departamento (VSD) Kauno skyriaus pareigūnai. Kaip aiškėja, būtent jie S. Esambajevą pirmiausiai aprūpino aparatūra įtėvius kompromituojančiai medžiagai rinkti, o paskui apgyvendino specialiai išnuomotame bute.
Anot paties M. Gatajevo, jis tapęs nepageidaujamas, kai atsisakęs bendradarbiauti su mūsų saugumu – nesutikęs šnipinėti Lietuvoje gyvenančius savo tautiečius ir atlikinėti specialias jo užduotis per savo dažnas keliones į Rusiją. Tuomet vienas Kauno skyriaus VSD darbuotojas susipažino su Seda ir pamokęs ją, kaip šnipinėti savo įtėvius, aprūpino diktofonu. Mergina kurį laiką sėkmingai provokavo savo globėjus, kartu įrašinėdama ir būsimus jų „kaltės įrodymus“. Kitų tariamai nukentėjusių globėjų parodymai buvo renkami juos gąsdinant ir šantažuojant galima deportacija į Čečėniją. Jaunuoliai buvo įtikinėjami, kad jų įtėviai parduosią juos kaip organų donorus, todėl, girdi, reikia liudyti prieš juos. Taip bent tikina visi ankstesnių savo parodymų atsisakę M. ir Ch. Gatajevų auklėtiniai. Dabar jie nuolat skambinėja į Suomiją ir maldauja savo globėjų atleidimo.
Savo nuostatos nepakeitė tik Seda, dabar gyvenanti su savo seserimi ir ne per seniausiai pagimdytu kūdikiu. Spaudoje rašyta, esą jos vaiko tėvas – VSD pareigūnas Donatas Šumskis. VSD atstovas pranešė, kad jau turima pažyma dėl DNR tyrimų – ja patvirtinta, kad Sedos vaikas nėra saugumiečio sūnus.
Šiaip ar taip, kita M. ir Ch. Gatajevų globotinė, Belkis Mustijeva, tarptautinėje spaudos konferencijoje viešai pareiškė, kad Seda ir minėtasis saugumietis buvo meilužiai. Mergina tikina, jog remiasi pačios Sedos atviravimais. Anot B. Mustijevos, saugumiečio meilė Sedai, o vėliau – ir išnuomotas butas dingo, vos tik globėjai Gatajevai pasiprašė politinio prieglobsčio Suomijoje.
Beje, ir tos pažymos VSD kol kas niekam taip ir neparodė, todėl M. ir Ch. Gatajevų gynėjai ketina reikalauti, kad ji būtų pateikta Klaipėdos apygardos teismui, o galbūt bus prašoma skirti papildomą ekspertizę. Taigi įtarimas, kad šioje istorijoje šmėžavo ne tik saugumo pareigūnų ausys, bet ir kokie kiti organai, tebelieka.
Ramybėje nepalieka
Globėjus įkalinus, „SOS vaikų“ kaimelyje atsidūrė net 9 nepilnamečiai čečėniukai, nors juos globoti norėjo M. Gatajevo brolio Zauro žmona Julija Gatajeva.
Lietuvė J. Gatajeva nuėjo kančių kelius, kol praėjusią vasarą jai pavyko tapti trijų Gatajevų pavardę turinčių nepilnamečių globėja. Moteris sugebėjo juos išvežti į Suomiją ir perduoti M. ir Ch. Gatajevams.
Šių vaikų reabilitacijai prireikė net psichologų pagalbos. Vienam iš jų, 11 metų Abdulachiui, „SOS vaikų“ kaime buvo pasakyta, kad Gatajevai neva nėra jo tikri tėvai, dėl to vaikas patyrė didžiulį psichologinį stresą. Administracija nerado kito būdo, kaip paskelbti berniuką nevaldomu ir pasiųsti į psichiatrinę ligoninę. Ten vaikas gydytas psichotropiniais vaistais. Po reabilitacijos Suomijoje Abdulachis kartu su broliu bei seserimi išmoko suomių kalbą ir mokosi vietos bendrojo lavinimo mokykloje su savo bendraamžiais.
O štai „SOS vaikų“ kaimelyje likusių čečėniukų likimas vis dar sprendžiamas teismuose. Lietuvos vaiko teisių gynėjai labai jau stengiasi apriboti globos teises M. Gatajevui. Kurį laiką vaikus vis lankiusiam jo broliui Z. Gatajevui netikėtai iškilo keblumų dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje pratęsimo. Na o vaikų globos administracija konsultavosi su VSD, ar vaikams galima leisti bendrauti su įtėviais. Problemų kilo net tada, kai telefonu paskambinęs M. Gatajevas norėjo su vienu įsūniu šnektelėti čečėniškai. Mat pagal tradiciją čečėnai po pasninko mėnesio aukoja pavargėliams visų šeimoje augančių vaikų vardu. Pagal paprotį tam reikia gauti kiekvieno vaiko asmeninį pritarimą. Tokį pritarimą M. Gatajevas norėjo iš įsūnio išgirsti gimtąja kalba, bet jam buvo neleista.
Peršasi sąmokslo teorija
Ne per seniausiai su M. ir Ch. Gatajevų šeimyna susijusių teismų karuselėje pradėjo suktis dar viena grandis. Kauno apygardos teismas pradėjo nagrinėti turto prievartavimo bylą, kurioje kaltinami trys jauni čečėnai. Jie patys tikina, kad tenorėję atgauti savo sąžiningai uždirbtus pinigus, o patekę į teisingumo girnas tik todėl, kad vienas iš jų – Chadižat sūnus iš pirmosios santuokos, o kitas – buvęs Maliko globotinis.
Anot čečėnų trijulės gynėjų, vienas Karmėlavos gyventojas buvo pasamdęs juos atstatyti per gaisrą sudegusį jo namą. Su krizės metu bet kokio darbo ieškojusiais samdiniais buvo susitarta tik žodžiu. Užbaigus darbus, darbdavys nepanoro pakloti visos sutartos sumos. Tada karštos prigimties čečėnai uždirbtų pinigų pareikalavo telefonų skambučiais ir žinutėmis – suprantama, nesirinkdami žodžių, – o namo šeimininkas nė nemanė mokėti, tik visa tai įrašinėjo.
Ar ši situacija neprimena to, apie kas jau rašyta šiame straipsnyje?.. Juo labiau kad kažin ar būtų buvę sunku įkalbėti tą namo šeimininką liudyti prieš čečėnus – juk jis bene du kartus teistas už sunkius nusikaltimus... Tačiau tai jau panašu į sąmokslo teoriją, todėl geriau palaukime teismo sprendimo, kuris jau tikrai ne už kalnų.
Tikisi Vyriausybės atsiprašymo
Būsimų teismų sprendimų M. ir Ch. Gatajevai laukia Suomijoje. Klausimas dėl politinio prieglobsčio suteikimo jiems taip pat tebėra atviras. „Grozno angelai“, turintys jais tikinčių bičiulių ir rėmėjų įvairiose pasaulio šalyse, tiki, kad teisybė vis vien triumfuos.
Būsimame teismo procese Klaipėdos apygardos teisme M. ir Ch. Gatajevai vargu ar pasirodys, nors formaliai jiems sugrįžti į Lietuvą nebėra jokių kliūčių. Nuo teisinio persekiojimo pradžios sutuoktiniams Gatajevams buvo anuliuotas leidimas gyventi mūsų šalyje, bet teismas pripažino, kad tai buvo neteisėta. Dešimt metų Lietuvoje su vaikais ir globotiniais išgyvenę čečėnai Gatajevai pareiškė, kad sugrįš tik tuomet, kai jų atsiprašys Lietuvos Vyriausybė. Šito tikėtis kažin ar vertėtų, todėl M. ir Ch. Gatajevai puoselėja viltį, jog gausi jų šeimyna pagaliau susijungs juos priglobusioje Suomijoje.
R. RAINYS
