Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjo buvęs užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir atsargos pulkininkas Vaidotas Malinionis.
Pone Malinioni, ar jūs pats tikite, kad tai buvo netyčinis veiksmas? Nes pirminiai pareigūnų vertinimai buvo labai nuosaikūs, net rusai gyrė tokį nuosaikų požiūrį. Tai ar tikite, kad tai galėjo būti netyčinis incidentas?
V. Malinionis: Be abejo, reikia sulaukti galutinių tyrimo išvadų, eskpertų įvertinimų. Aišku, Rusijos reakcija irgi buvo tokia, kad Lenkija pati provokuoja eskalaciją, o mes niekuo dėti – čia jų toks stilius. Tai gali būti, kad netyčinis, bet gali būti ir tyčinis. Aš nesu raketų ekspertas, bet galiu įsivaizduoti, kad galima apskaičiuoti, kad leidžiant raketas tam tikroj erdvėj, kyla didelė tikimybė, kad jos papuls į NATO teritoriją.
Įsivaizduoju, kad techniškai tai tikrai galima apskaičiuoti ir raketų trajektorijų planuotojai gali tokius dalykus numatyti. Tų raketų tikslumas yra 600 metrų, o tai oro erdvėje nėra didelis skirtumas. <...> Tai gali būti suplanuota ir dirbtinai tam, kad pratestuotų NATO aljanso pasiryžimą. Čia pasvarstymas, aš tuo nelabai tikėčiau.
Mums reikėtų pasimokyti ryžtingumo iš kai kurių NATO aljanso partnerių, tokių kaip Turkijos prezidentas Erdoganas, kurio kietumas kaip tik neeskaluoja situacijos, bet nuramina Putiną. Yra du pavyzdžiai – kai jis uždarė Dardanelų sąsiaurį ir Rusijos laivynas neteko prieigos į Juodąją jūrą, ir Erdogano dėka Putinas buvo pareiškęs, kad išeina iš susitarimo dėl grūdų eksporto ir kitą dieną jo nuomonė buvo pakeista, nes matyt Erdoganas pašnekėjo ir pasakė.
Taip kad kietumas iš tikrųjų mažina eskalaciją. Manyčiau, kad mūsų kiti NATO partneriai turėtų pasimokyti iš Erdogano, kad tas kietumas yra naudingiau nei minkštumas ir nuolaidžiavimas.
Pone Linkevičiau, dar šitoje situacijoje į akis krito, kad ukrainiečiai visai paskubėjo apkaltinti, kad čia yra Rusijos raketa. Suprantu, kad jiems tai iš dalies naudinga, nes kalbame apie Vakarų finansinę ir karinę paramą, bet kita vertus – gal paskubėta?
L. Linkevičius: Paskubėjo ne tik jie. Buvo daugiau paskubėjusių, tačiau galima tai suprasti emociškai – ypač ukrainiečius. Visi paskubėjo, bet po to visi ir nuleido garą. <...> Visiškai sutinku, kad taktikos dalis yra testavimas ir bandymas. Visi tie incidentai turi prasmę, nes pasižiūri, kokia reakcija. Jei jos nėra arba ji labai silpna – visa tai tęsiama.
Todėl manyti, kad šiuo atveju tai galbūt ne tas atvejis nereiškia, kad tokių atvejų negali būti. Apskritai, jie ir migrantus naudoja kaip ginklą, ir maisto trūkumą kaip argumentą savo kare. Jie yra labai kūrybingi šiuo požiūriu ir mes tikrai turime būti pasiruošę. Bet mūsų žmonės neturėtų būti labiau susijaudinę konkrečiai dėl to, kas įvyko, nes Lietuvai tai nelabai gresia. Bet kitokio pobūdžio provokacijų gali būti ir mes turime labai blaiviai ir rimtai vertinti savo spragas.
Ar negali būti taip, kad raketa yra rusų, bet NATO, vengdama eskaluoti konfliktą, vis tiek laikysis pozicijos, kad tai buvo ukrainiečių raketa, besivijanti rusų?
L. Linkevičius: Norint bėgti nuo problemos, galima kurį laiką apsimesti, kad jos nėra ir tada visi manys, kad jos nėra. Bet ilgai taip netempsi, ypač su Rusija. Jie priima tik kietą argumentų kalbą. Ant žemės, matomą, kur gali pačiupinėti. Žodžiai neveikia nieko, jų pačių pasižadėjimai irgi nieko verti. Veikia tik kieti argumentai.
Pone Malinioni, o kaip jums mano sąmokslo teorija? Ar ji nors kiek įmanoma?
V. Malinionis: Jei tai būtų Rusija, aš tikrai patikėčiau šita sąmokslo teorija, nes tai yra jų stilius ir metodas, jie taip daro. Kad NATO valstybėse vyktų toks sąmokslas, manau, yra neįmanoma. NATO valstybių privalumas ir pranašumas prieš tokias valstybes kaip Rusija ir yra, kad mes sakome teisybę, mes įvertiname visas aplinkybes. Jei NATO valstybių visuomenės mato kažkokią apgaulę, tai paprastai būna nulis tolerancijos ir tie politikai ar pareigūnai tikrai praranda savo patikimumą.
NATO kultūra, demokratinė kultūra padaro tokius dalykus minimaliai įmanomais.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
