Istorija ir politika per amžius buvo neatsiejamos. Mūsų laikais istorija taip pat vis dažniau politizuojama, ne tik istorikai, bet ir politikai bei valstybių vadovai nesutaria dėl jos vertinimų. Ko gero akivaizdžiausias istorijos ir politikos sąsajų pavyzdys – Antrasis pasaulis karas.
Visi puikiai prisimename Estijos ir Rusijos politinius, diplomatinius bei socioekonominius nesutarimus, kurie buvo įtakoti būtent skirtingo požiūrio į istorinius įvykius ir jų traktavimą. Pastaruoju metu Rusija vėl prabilo apie „istorijos politizavimą“. Rusijos ir Baltarusijos prezidentai pasirašė bendrą deklaraciją, kurioje jie „smerkė bandymus peržiūrėti ir politizuoti Antrojo pasaulinio karo rezultatus“.
Kaip teigiama Rusijos ir Baltarusijos vadovų deklaracijoje, „neadekvačios Baltijos šalių ir Ukrainos kalbos apie tai, kad karo metais jos kentėjo ir nuo nacių, ir nuo sovietinės valdžios“. Šis Rusijos ir Baltarusijos dokumentas buvo priimtas praėjus mažiau nei savaitei po to, kai Lietuvos Seimas papildė Susirinkimų įstatymą ir uždraudė Lietuvoje vykstančiuose susirinkimuose naudoti nacistinę ir komunistinę simboliką, kuri būtų suprantama kaip nacistinių ar komunistinių okupacinių režimų propaganda.
Šis įstatymas sukėlė didelį nepasitenkinimą Rusijoje. Maskvoje prie Lietuvos ambasados net buvo surengta protesto akcija. Rusijos Federacijos Tarybos vadovas S. Mironovas tokius Vilniaus veiksmus pavadino „marazmu“, o Užsienio reikalų ministerijos atstovas A. Nesterovas – bandymu paniekinti žuvusių kovoje su fašizmu žmonių atminimą. Be to, buvo surengtos ir kibernetinės atakos prieš lietuviškus internetinius tinklapius. Kiberatakomis siekta išreikšti nepasitenkinimą komunistinės simbolikos draudimu mūsų šalyje.
Ko gero šis mūsų Seimo dokumentas bei jo vertinimai Rusijos valdžios sluoksniuose įtakojo bendros Rusijos ir Baltarusijos nuostatos atsiradimą, nors Rusija ir anksčiau viešai skelbė, esą Baltijos šalys savitai pateikia istoriją, dažnai politizuoja Antrojo pasaulinio karo vertinimus. Šį kartą Rusija pasitelkė ir diplomatinę Minsko pagalbą, priimant bendrą deklaraciją dėl Baltijos valstybių požiūrio į istorinius įvykius.
Istoriniai argumentai, be abejo, yra Baltijos valstybių pusėje. Dar iki Antrojo pasaulinio karo Hitleris ir Stalinas pradėjo Europos dalybas. Remiantis slaptais Ribentropo – Molotovo pakto protokolais ir tolesnėmis TSRS – nacistinės Vokietijos sutartimis, Baltijos valstybės (ir kt. teritorijos) pateko sovietų įtakon. Taigi dar iki TSRS – Vokietijos karo Stalinas aneksavo Lietuvą, Latviją, Estiją. Todėl jau vien tai yra rimtas Baltijos valstybių argumentas, įrodantis, kad ne tautų ar valstybių globa, apsauga ar išvadavimu, o aneksiniais tikslais grindė savo užsienio politiką ne tik hitlerinė Vokietija, bet ir TSRS.
Be to, Baltijos valstybėse buvo vykdomi trėmimai, gyventojų persekiojimai, skleidžiama sovietinė propaganda. Po metų sovietinę okupaciją pakeitę nacistinė, kuri taip pat vykdė taikių gyventojų represijas, siaubė ir niokojo Lietuvą. Nors raudonoji armija ir išvadavo kraštą nuo hitlerininkų 1944 m., tačiau Stalinas net negalvojo apie suvereniteto suteikimą Lietuvai. Nuo 1944 m. sovietinės represijos tik intensyvėjo, o pokariu jos įgavo itin didelį mastą. Panaši situacija buvo ir pokarinėje Latvijoje, Estijoje, iš dalies Ukrainoje. Todėl Rusijos argumentas, kad raudonoji armija išvadavo Baltijos valstybes nuo fašizmo, atitinka tik dalį istorinio konteksto.
Pažvelgus į politinę šių istorinių įvykių pusę, galima teigti, kad galbūt pati Maskva politizuoja Antrojo pasaulinio karo istoriją. Rusijoje pastaruoju metu valdžios sluoksniuose akcentuojamas patriotizmas, kuris plačiosiose masėse vis dažniau praranda savo gerąsias savybes ir idealus bei perauga į rusiškąjį šovinizmą, nukreiptą prieš kitataučius ir kitaminčius. Atgimstantis Stalino garbinimas, jo nuopelnų išaukštinimas mokykliniuose vadovėliuose rodo Kremliaus politikų požiūrį į istoriją. Be abejo, Maskvai patogus ir priimtinas toks savo piliečių nuteikimas, kadangi jis stiprina valdžios pozicijas, kelia Kremliaus politikų populiarumą.
Estijos nesutarimai su Rusija dėl Antrojo pasaulinio karo paminklo parodė, kad šis istorijos epizodas ne tik kad neužmirštamas, bet tampa vis aktualesniu tarpvalstybiniuose santykiuose. Nors šių nesutarimų metu ir Estija laikėsi per daug vienareikšmiškos pozicijos, Rusijos kritika parodė, kad istorija yra sudėtinė politikos ir diplomatijos dalis.
Etiniai, moraliniai Antrojo pasaulinio karo istorijos vertinimai ko gero iškelia daugiausia klausimų. Baltijos valstybėms sovietų pergalė kare reiškė ne tik išvadavimą iš nacizmo, bet ir naujos, sovietinės okupacijos pradžią. Tačiau visiškai nereikia stebėtis, kad Rusijos gyventojai ir politikai taip jautriai reaguoja į karo temą ir skirtingą istorijos traktavimą. Ilgus dešimtmečius buvo pateikiama tik viena šio karo pusė, tačiau neatskleista sovietų okupuotų tautų situacija.
Antrasis pasaulinis karas daugumai rusų yra neliečiama tema. Šio karo baisumus jie žino ne iš istorijos vadovėlių. Būtent Rusija labiausiai nukentėjo karo metu. Milijonai rusų žuvo arba buvo sužeista fronte, pateko į vokiečių nelaisvę, šimtai miestų ir tūkstančiai kaimų buvo sugriauta ir sulyginta su žeme.
Antrojo pasaulinio karo metu nei viena kariaujanti pusė nepasižymėjo humaniškumu. Vis dėlto tokie epizodai, kaip Leningrado blokada ir šimtai tūkstančių (galbūt net apie 1,5 mln.) mirusių iš bado civilių gyventojų, daugumos rusų nepalieka abejingais. Todėl net ir praėjus keletui dešimtmečių nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos šioje šalyje praktiškai beveik nėra šeimų, kurių nebuvo tiesiogiai palietę karo žiaurumai. Taigi šios šalies gyventojams tai labai jautri tema, tuo pačiu ir ypač sunkia pergale Didžiajame Tėvynės kare jie, kaip ir kiti šio karo nugalėtojai, didžiuojasi pagrįstai.
Tačiau slavų patirti žiaurumai ir šlovinga karinė pergalė yra tik viena istorijos dalis. Nereikia pamiršti, kad raudonoji armija tapo ne tik Europos išvaduotoja nuo nacizmo. Antra vertus, Rusijos politikai pripažįsta tik šią istorijos pusę, kas tik dar kartą įrodo, jog istorija ir politika visą laiką žengia koja kojon, o kiekviena valstybė ar tauta istorinius įvykius vertina iš savo pozicijų.
Taigi Antrasis pasaulinis karas – tik vienas iš pavyzdžių, kad istorija dažnai įtakoja ir politines tendencijas. Šio karo eiga ir rezultatai dar ilgai bus ne tik istorikų, bet ir politikų diskusijų bei vertinimo objektas. Tačiau kad ir kokie būtų šio karo vertinimai, nereikia pamiršti žmonių, taip pat ir tūkstančių lietuvių, dalyvavusių šiame istorijos įvykyje, tapusiame ne tik politiniu ar kariniu, bet svarbiausia – moraliniu bei dvasiniu žmonijos ir humaniškumo išbandymu.
Gediminas Dubonikas
