Naujo Tautinių mažumų įstatymo projekto kūrėjai ketina įteisinti topografinius užrašus kitomis kalbomis tose gyvenvietėse, kuriose vienos arba kitos Lietuvos tautinės mažumos atstovai sudaro virš trečdalio visų gyventojų. Šio sumanymo puolimas griauna pačių lietuvių tapatumą, – teigia įstatymo rengimo darbo grupės vadovas, Kultūros ministro patarėjas Imantas Melianas.
Dvikalbės lentelės numatomos
– Kaip gimė sumanymas įteisinti Lietuvoje dvikalbius topografinius užrašus, o liaudiškai tariant, gatvių ir vietovių pavadinimus? Ar tai neprieštarauja galiojančiam valstybinės kalbos įstatymui?
– Nesakyčiau, kad tai yra kažkoks naujas ir neregėtas sumanymas. Civilizuotos Europos šalys jau seniai suprato, kad siekiant išvengti separatistinių nuotaikų kompaktiškai gyvenančių tautinių mažumų tarpe būtina atsižvelgti į jų tautinius jausmus, parodyti dėmesį bei pagarbą jų kultūrai ir kalbai. Europos Sąjungoje į tai žvelgiama kaip į regionų kultūrinio savitumo puoselėjimą, taigi ir kaip į visos Europos kultūros turtinimą. O juk etninės įtampos daugiau yra būdingos ne senosioms Vakarų Europos, o postkomunistinėms Vidurio ir Rytų Europos šalims, juolab kad buvusi metropolija niekaip nenurimsta, siekdama sukiršinti mūsų žmones tautiniu pagrindu.
Taigi Europoje beveik neliko tautinių ir kalbinių mažumų kompaktiškai gyvenamų teritorijų, kuriose vietinės kalbos nebūtų įteisintos kaip oficialių užrašų ir kreipimosi į įstaigas kalbos, ir niekas nemano, kad tokiu būdų yra griaunama šių valstybių vienybė arba teritorinis vientisumas. Priešingai, tame įžiūrimas šių šalių savitumo palaikymas.
Paimkime, pavyzdžiui, vokietkalbes Europos valstybes. Visose jose vokiečių kalba de facto arba de jure yra valstybinė kalba (arba viena valstybinių kalbų). Štai Vokietijoje šalia valstybinės kalbos tam tikrose vietovėse galite pamatyti užrašus taip pat saksų žemaičių (Nedersaksisch), fryzų, danų ir sorbų kalbomis, o Austrijoje – slovėnų, kroatų ir vengrų kalbomis. Šveicarijoje šalia gyventojų daugumos – vokiečių kalbos valstybinės kalbos statusą turi taip par prancūzų, italų ir romanšų kalbos, o Liuksemburge – prancūzų ir liuksemburgiečių kalbos (pastaroji iš esmės yra vietinė vokiečių kalbos šnekta).
Italijos šiaurės provincijose įteisintos prancūzų, vokiečių, frijulų ir slovėnų kalbos, o vienoje iš salų – sardinų kalba. Net tokioje vientautėje ir vienkalbėje šalyje, kokia atrodo esanti Portugalija, 1999 metais buvo suteiktas antrosios oficialiosios kalbos statusas mirandų (panaši į ispanų) kalbai, kuria šneka vos 15 tūkstančių žmonių Portugalijos šiaurrytiniame pakraštyje. O kas buvo prancūziško Elzaso sostinėje Strasbūre, turbūt atkreipė dėmesį, kad visi prancūziški gatvių pavadinimai jame yra debliuojami vokiškai, tiksliau vokiečių kalbos elzasietiška tarme.
- Kai kas mano, kad tokio sumanymo įgyvendinimas būtent dabar sukeltų papildomas įtampas ir provokuotų nepakantumą.
- Neteko girdėti, kad toks vietinių kalbų įteisinimas paskatintų separatistinių nuotaikų atsiradimą arba jų stiprėjimą, greičiau atvirkščiai. Juk jeigu jautiesi gyvenamoje šalyje kaip namie – kam tau dairytis į kaimyninę šalį. Kaip supratote, viešas vietinių kalbų naudojimas visai nereiškia, kad visos jos tampa išvardintų šalių „valstybinėmis kalbomis“, todėl visos raudos dėl tariamo „lietuvių kalbos vartojimo sferos siaurinimo“, kuris tariamai įvyks, jei bus pritarta mūsų darbo grupės parengtai įstatymo koncepcijai, yra tik suinteresuotų jėgų skleidžiamos spekuliacijos.
–Ar viskas, kas tinka kitoms šalims, gali būti adaptuota Lietuvai?
– Žinoma, ne vien tik kitų Europos valstybių pavyzdžiai vertė atsigręžti į jų patirtį. Labai gaila, bet ir po dviejų dešimtmečių po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išlieka tam tikra mentalinė atskirtis tarp Vilnijos, kurios vietinių gyventojų daugumą sudaro Lietuvos lenkai, ir likusios mūsų valstybės dalies, ir ta atskirtis praktiškai nemažėja. Tai nėra gerai, ypač žinant, kad šitas regionas juosia šalies sostinę, kuri pati yra vos už trijų dešimčių kilometrų nuo sienos su kaimynine, tačiau ne visada prognozuojama valstybe. Reiškia, kažką iki šiol darėme ne taip, ir apskritai – kodėl turime palikti politinius kozirius tiems, kurie nėra suinteresuoti stabilumu šiame Lietuvos regione ir aplink jį?
– Ar Lietuvos visuomenė pasiruošusi tokiam žingsniui? Rašoma, kad būsimas dvikalbių lentelių atsiradimas Vilniaus krašto kaimų ir miestelių gatvėse yra „pirma lenkų pergalė“, kad kultūros ministras „nusilenkė lenkams“ ir panašiai?
–Darbo grupė naujam Tautinių mažumų įstatymui rengti buvo sudaryta vykdant Vyriausybės nutarimą dar ankstesniam ministrui esant, ir dabartinė jos sudėtis beveik nepasikeitė, tad kaltinimai dabartiniam ministrui dėl kažkokio nuolaidžiavimo niekuo nepagrįsti. Į ją įeina keliolika įgaliotų atstovų nuo skirtingų ministerijų ir žinybų ir dar keli visuomenininkai.
Paskutiniame etape ji dar buvo papildyta Ministro pirmininko tarnybos atstovu. Prie kiekvieno būsimo įstatymo ir jo koncepcijos punkto buvo grįžtama po keletą kartų, visi niuansai buvo išdiskutuoti ilguose debatuose; dar po to turėdavome atsižvelgti į raštiškas kitų žinybų pastabas. Turiu pasakyti, ir tai galėtų patvirtinti visi kiti darbo grupės nariai, kad dirbdami su šiuo projektu mes nesame patyrę jokio spaudimo nei iš kultūros, nei iš kitų ministrų, tiesiog siekėme sukurti kuo tobulesnį produktą, kurio paskui nereikėtų kaitalioti kas keli metai. Kaip ten bebūtų, mūsų uždavinys buvo sukurti projektą, o ar taps jis „kūnu“, t. y. įstatymu – tai jau klausimas politikams.
Jau antri metai nėra paslaptis ir mintis įteisinti nauju įstatymu dvikalbius topografinius užrašus, kas buvo itin teigiamai įvertinta Lietuvos etninę politiką stebinčių ir ją vertinančių tarptautinių organizacijų ir jų emisarų. Jau prieš metus apie tai buvo paskelbti keli straipsniai ir interviu, ir nebuvo dėl to jokių problemų. Tiesa, jau tada ministerijoje apsilankė keli politikai ir visuomeninkai, žinomi savo siaurai etnocentristinėmis pažiūromis, kurie bandė gąsdinti mus nauja „želigovskiada“ ir kitomis nesąmonėmis.
Politiniai interesai kiršina
–Faktas, kad bent dalyje politinių jėgų ir dalyje žiniasklaidos yra daug nepasitenkinimo šiuo sumanymu. Jei idėja sena, tai kas pasikeitė dabar?
– Nors niekas nepasikeitė, maždaug prieš mėnesį prasidėjo vieša ataka prieš prieš naujo įstatymo projektą ir jo rengėjus, kurioje ypač reiškiasi vienas vulgarokas dienraštis. Lietuvos visuomenei bandoma įteikti, kad tai, kas yra daroma – tai ne seniai pribrendęs sprendimas, o kažkokia „nuolaida“ Lietuvos lenkų nacionalistams (arba Lenkijos ekspansionistams – nesvarbu). Ta proga turiu pastebėti, kad realiai iš keliolikos įstatymo rengimo darbo grupės narių nuostata dėl 33,3 procento barjero buvo nepatenkinti tik du asmenys – Lenkų sąjungos atstovas, siekęs 20 arba bent jau 25 procento barjero, ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos atstovė, kuri apskritai nemotyvavo savo nusistatymo – tiesiog „ne, todėl kad ne niekada“.
Gaila, kad ne tik vadinamieji „eiliniai piliečiai“ (kaip galima suprasti iš anoniminių interneto komentarų), bet ir kai kurie žurnalistai, politikai, visuomenininkai ir net mokslininkai (!) nesugeba arba nesistengia įsigilinti į reikalo esmę ir ne tik patys pasiduoda primityvioms etnocentristinėms emocijoms, bet ir skleidžia jas plačiojoje visuomenėje. Piktnaudžiaujama tuo, kad anaiptol ne visi skaitytojai tinkamai išmano Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) etninės istorijos vingrybes, ne visi suvokia besitęsiančių tarpetninių įtampų galimas pražūtingas pasekmes mūsų tautai ir valstybei.
Kai kam atrodo, kad tinkamesnis būtų ne racionalių sprendimų, bet „statymo prieš faktą“ kelias – kažkas panašaus į tai, ką ankstesnė Serbijos vadovybė vykdė Kosovo albanų atžvilgiu. Juk daug lengviau išrėžti nuo bačkos karingą prakalbą, o ne užsiimti kantrybės, laiko ir išminties reikalaujančiu kūriamuoju darbu. Be to, nepamirkime, kad artėja Seimo rinkimai, dėl ko savo įsivaizduojamą nacionalistinį elektoratą bando mobilizuoti ne tik tautinių mažumų, bet kai kurios „bendralietuviškos“ partijos.
–Kas gi tie karingi niekadėjai, neva stumiantys Lietuvą į Kosovo kančių liepsną, jei tokie tikrai egzistuoja?
–Na, žodžio „niekadėjai“ aš nesu pavartojęs, nes neturiu jokių įrodymų, jog tie žmonės sąmoningai ir (ar) už pinigus vykdo Lietuvai priešiškų jėgų nurodymus, tačiau akivaizdu, kad jų skleidžiamas požiūris į problemą kenkia ne tik lietuvių ir kitų tautybių Lietuvos gyventojų santarvei, bet ir Lietuvos santykiams su jos strateginiais partneriais. Juk kuo daugiau nesąmoningų pareiškimų padaro kai kurie Lietuvos ir Lenkijos politikai, tuo dažniau Kremliuje geriamas šampanas.
Manęs jau nestebina gerbiamo Nepriklausomybės akto signataro Romualdo Ozolo antilenkiški išpuoliai, nes jie kartojasi jau turbūt tūkstančiuose tekstų ir todėl visų yra priimami tiesiog kaip kažkoks neišvengiamas fonas. Bet panašių dalykų galima išgirsti ir iš kitų politikų. Justinas Karosas pasiūlė Lietuvos lenkams išsikelti į Lenkiją, o Rolandas Paksas – tiesiog tą Lenkiją ignoruoti. Ką pozityvaus galime įžvelgti tokiuose „pasiūlymuose“?
Bet labiausiai mane šokiravo VDU profesoriaus, filologo Alvydo Butkaus tekstai. Jie neblogai sukalti (panašu, kad pasidarbavo viešųjų ryšių profesionalai), tačiau beveik kiekviename sakinyje kupini neva „nekaltų“ netikslumų ir demagoginių pritempimų. Štai ponas Alvydas tvirtina, kad būsimame Tautinių mažumų įstatyme „numatyta įteisinti dvikalbes gatvių pavadinimų lenteles Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose bei pavardžių rašymą tautinės bendruomenės kalbos rašmenimis Lietuvos Respublikos piliečio paso pagrindiniame puslapyje. Itin šokiruojančiai atrodo ketinimas leisti Lietuvos teritorijoje esančius lietuviškus vietovardžius rašyti užsienio kalbomis – lenkiškai, rusiškai ar baltarusiška, o vienai iš slavų kalbų net suteikti regioninės kalbos statusą.“
O juk būsimo įstatymo koncepcijos projekte nėra nei vieno žodžio nei apie jo įvardintus rajonus (kalbama tik apie gyvenvietes, kuriose kitataučiai sudaro virš trečdalio visų gyventojų), nei apie jo įvardintas „užsienio“ kalbas, nei apie įrašus kitomis kalbomis lietuviškuose pasuose, juolab apie kažkokio regioninės kalbos statuso suteikimą paslaptingai „vienai iš slavų kalbų“.
Ar išdavėm Latviją?
– Ar tariamas siekis „suslavinti“ Lietuvą – tai vienintelis profesoriaus Alvydo Butkaus priekaištas (http://alkas.lt/2011/07/26/a–butkus–nesolidari–baltiskoji–lietuva–ii/) Jums ir Jūsų vadovaujamai darbo grupei?
– Ponas profesorius lengva ranka išvadino pusantrų metų dirbusios darbo grupės narius „Pietryčių Lietuvos autonomininkais“ ir dezinformavo skaitytojus, kad mūsų rengiamą projektą Seime įregistravo Seimo narys J. Narkevičius, kuris (kaip ir jo įregistruotas projektas) neturi nieko bendro nei su mūsų darbo grupe, nei su tarpiniais jos darbo rezultatais.
Pasinaudodamas proga, norėčiau priminti tokiems kaip ponas Alvydas, kad, žvelgiant iš Lietuvos politinės, kultūrinės ir etninės istorijos bokšto lenkų kalba mūsų šalyje yra ne tik užsienio, ir net ne tik vienos iš mūsų tautinių mažumų, bet ir pačių lietuvių XVI a. – XIX/ XX a. ribos kultūros ir rašto kalba, kuria buvo sukurti neįkainuojami grožinės, mokslinės ir religinės literatūros turtai, kurie yra Lietuvos (ne Lenkijos) kultūros paveldo sudėtinė dalis.. Nors, galbūt, kažkas ir norėtų, kad mus kaip tautą jungtų tik alus, krepšinis ir cepelinai.
– Visgi grįžkime nuo cepelinų prie esmės. Esate kaltinami baltiškojo solidarumo išdavyste.Ar tikrai nesudarote precedento, leidžiančio Rusijai spausti Latviją su analogiškų reformų reikalavimais?
– Matomai suvokdamas, kad Tautinių mažumų įstatymo koncepcijos projektą rengusios darbo grupės narių pravardžiavimas „lenkų autonomininkais“ neskamba labai protingai, ponas profesorius apkaltino juos dar viena nuodėme – kad jie sukuria precedentą Maskvai ir jos remiamiems Latvijos ir Estijos rusakalbiams reikalauti analogiškų nuolaidų ir sau, ir tokiu būdu pažeidžia Baltijos šalių solidarumo principą.
Jau nekalbant apie tai, kad panašių dalykų teisinis reguliavimas yra kiekvienos valstybės vidaus reikalas, ir kad negalima lyginti senųjų krašto gyventojų (kokie yra Lietuvos lenkai) su palyginti nesenų imigrantų bei kolonistų palikuonimis, niekaip negaliu suprasti, kodėl (jei jau iš tikrųjų tektų spręsti tokią dilemą) santykius su savo šiauriniais kaimynais turėtume laikyti svarbesniais, negu su šalimi, su kuria XIV – XIX mus jungė (ir dabar vėl jungia, jei neskaityti visokių radikalų papurkštavimų) bendras likimas, bendra kultūra ir bendrai lietas mūsų pačių ir mūsų bendrų priešų kraujas?
Ponui Alvydui realios mūsų istorijos faktai nėra nei įdomūs, nei svarbus; jis ir taip žino, kad vokiečiai jų užkariautose Prūsijos ir Livonijos žemėse lietuvių, latvių ir estų neniekino (kurgi tada dingo senprūsiai?), o štai lenkai (kurie, beje, niekad tada nebuvo užkariavę Lietuvos ir net nebandė to padaryti) – niekino ir lenkino. Taip XIX a. pabaigos – XX a. pradžios modernieji nacionalizmai perkeliami į XIV – XVI amžius, ir visur ponas profesorius įžiūri tik „lenkų aroganciją“.
Apskritai pasiskaitęs pono Alvydo tekstų ir nežinodamas tikrojo istorinio konteksto gali pagalvoti, kad lenkai ir Lenkija – tai kažkoks blogio įsikūnijimas žemėje, su kuriuo reikia kovoti nesirenkant priemonių (ir negalvojant apie pasekmes). Galima sakyti, kad tai yra tautinės neapykantos kurstymas ir naujų vidaus bei išorės problemų Lietuvai atsiradimo skatinimas. Bent jau aš iškart prisiminiau rusiškojo ekspansionizmo ideologo Aleksandro Dugino knygos „Rusijos geopolitinė ateitis. Geopolitikos pagrindai“ puslapius, skirtus Lietuvai. Ten tiesiai parašyta, kad Lietuvoje Rusija turi visaip silpninti Romos katalikų bažnyčią, palaikyti neopagoniškus kultus ir visaip kiršinti lietuvius su lenkais – kas ir vyksta.
–Tai kaip suvokiate būdus, kuriais lietuvių tauta turėtų ginti savo tapatybę, nenusivažiuodama į kraštutinumus? Klausimas labai aktualus dabar, kai akcentuojama nacionalistinio ekstremizmo grėsmė ir tuo pat metu baiminamasi tautinių vertybių „išplovimo“.
– Autentiška tapatybė nėra įgimtas dalykas, ji formuojasi ilgą laiką, sugeriant į save ankstesnių kartų patirtį, atmintį ir kultūrinį palikimą. Svarbu viskas – ir gamtinė aplinka, ir etninės ištakos, bet dar svarbiau – nusistovėjusi priklausomybė vienam arba kitam kultūriniam ratui, vienai ar kita civilizacijai, o šiai formuojantis svarbiausią vaidmenį atlieka religiją. Todėl mane labai neramina nesiliaujantys bandymai kurti kažkokią naują, išgalvotą, sakyčiau net „plastmasinę“ lietuvių tapatybę, tuo pačiu išsižadant tikrų, laiko patikrintų jos dedamųjų.
Būtent prie tokių priskirčiau krikščionybę (pirmiausia katalikybę), o šalia to – ir ilgalaikį lenkiškąjį (lenkakilmį ir lenkakalbį) komponentą mūsų kultūroje. Kitokios Lietuvos tiesiog nebuvo ir nebus, arba tai bus jau nebe Lietuva, net jeigu ji taip ir vadinsis. Ta prasme antilenkiškų nuotaikų Lietuvoje skatinimas – tai ir autentiškos lietuviškos tapatybės griovimas.
Labai gaila, bet kol kas didžioji dalis Lietuvos visuomenės (beje, tai pasakytina ir apie pačius lietuvius, ir apie Lietuvos lenkus), vertindama santykius tarp šių tautų ir apskritai mūsų istorinę praeitį, vadovaujasi tik iracionalų išankstinį nusistatymą formuojančiais štampais ir stereotipais.
