Policijos munduras sulaistytas krauju ir dvokia alkoholiu. Pastarųjų trijų dienų įvykiai negali nešiurpinti. Panevėžyje antradienio vakarą senukus, įsitikinusius savo saugumu pėsčiųjų perėjoje, automobiliu traiškiusio kriminalisto kraujyje rasta 1,42 promilės alkoholio, trečiadienį Kretingos rajone, Salantuose, darbo vietoje sulaikyta neblaivi uniformuota policijos pareigūnė, ketvirtadienį likus pusvalandžiui iki vidurnakčio Kauno rajone sustabdytą automobilį „Opel Zafira“ vairavusiam Viešojo saugumo tarnybos pareigūnui nustatytas net 3,33 promilės girtumas. Ar angelai sargai Lietuvoje jau baigia prasigerti ir darosi pavojingi?
Prieš septynetą metų norintiesiems išgyti nuo alkoholizmo knygą „Ilga kelionė į save“ išleidusio ilgamečio policijos pareigūno panevėžiečio Virgilijaus Motiekaičio šiurpi statistika nestebina.
Į pensiją jau pasitraukęs pareigūnas atviras: kadaise ir pats darbo metu pasukdavo į barą. Ne linksmintis. Vyras teisinasi alkoholio griebdavęsis bandydamas atsikratyti tarnyboje neišvengiamos įtampos.
Linksmybių, aplaistytų velnio lašais, V. Motiekaitis neslepia, prieš dešimtmetį komisariatuose netrūkdavo. Tuomet dar nebuvo pareigūnus kontroliuojančios Imuniteto valdybos, o neblaivūs jautėsi saugūs – net tokie iš darbo nelėkdavo.
Dabar po girtų pareigūnų rezonansinių mirtinų siautėjimų keliuose Policijos departamento vadovai mušasi į krūtinę ir visuomenei prisiekinėja, esą jiems gėda vilkėti policijos uniformą. Gėda, bet ar per pastarąjį dešimtmetį policija išblaivėjo?
Velnio lašais slopino stresą
„Faktas labai nemalonus, bet manęs nė kiek nenustebino. Tų dalykų būdavo ir bus policijoje, nes ir visuomenėje alkoholizmo problema didelė“, – kalba V. Motiekaitis.
Prieš keturiolika metų į pensiją pasitraukęs buvęs pareigūnas atviras: į vidaus reikalų sistemą atėjo vedamas ne pašaukimo, o pragmatiškų išskaičiavimų. Kūno kultūros mokytojo specialybę įgijęs vyras mokykloje ilgai neužsibuvo. Susikūrusiai jaunai šeimai reikėjo kabintis į gyvenimą, o sovietmečiu tuometė milicija viliojo dabar fantastiškai atrodančiomis galimybėmis.
Įsidarbinęs milicijoje, V. Motiekaitis iš karto gavo vieno kambario butą ką tik pastatytame daugiabutyje, netrukus persikraustė į didesnį.
„Anuomet pareigūnai ne tik miesto maršrutiniais autobusais nemokamai važinėjo, bet ir į bet kurį TSRS kampelį kelionę darbovietė apmokėdavo. Ir socialinės garantijos buvo kur kas geresnės nei bet kur kitur“, – pamena V. Motiekaitis.
Tačiau gražiąją tuomečio milicininko darbo pusę nustelbdavo kita, laistyta alkoholiu.
Neblaivus namuose, išgėręs darbe – toks buvo ne vienas milicininkas.
Virgilijus pamena pats auginęs mažamečius vaikus, kai sulaukė iškvietimo aiškintis kraupaus nusikaltimo – pasmaugta penkerių metukų mergytė.
„Nuo tokio vaizdo pasidarė bloga, krėtė drebulys, o budėti turėjau visą parą. Niekam nebuvo įdomu, ar galėsiu susikaupti ir dirbti. Būtinai reikėjo nusiraminti. Nuėjau į barą. Budėjau neblaivus. Gerai, kad nieko neatsitiko, niekas manęs nepatikrino“, –„Sekundei“ atvirai pasakojo V. Motiekaitis.
Kapitono žvaigždutes skandino degtinėje
Tai nebuvo išskirtinis atvejis, kai pareigūnas griebėsi velnio lašų. Apie stresą, įtampą vyrai nekalbėdavo. Pasak Virgilijaus, visi kolegos išgyvenimus slėpdavo. Kaip ir viešą paslaptį apie ne tik po darbo, bet ir jame tuštinamus butelius.
„Niekas nesigirdavo išgertuvėmis, bet palaidos balos komisariatuose buvo daug. Tiesiog buvo privaloma atšvęsti suteiktą laipsnį – keturias žvaigždutes įmesdavo į stiklinę degtinės ir kapitonas privalėdavo išgerti. O kur dar „cementovkės“, prirašymai ir išrašymai! Neabejoju, žmonės pastebėdavo, kad pareigūnas atvažiavo išgėręs, bet nebūdavo madinga iš to kelti skandalo, pranešti žurnalistams“, – pasakojo V. Motiekaitis.
Stojus Nepriklausomybei miliciją pakeitė policija, tvarka vidaus reikalų sistemoje ėmė griežtėti, bet V. Motiekaitis įsitikinęs, kad senieji įpročiai niekur nedingo.
„Komisariato vadovai žvaigždučių degtinėje nebemirko, bet senoji pareigūnų karta liko, žmonės juk nepasikeitė“, – mano V. Motiekaitis, išdirbęs septyniolika metų apylinkės inspektoriumi, Ekonominių nusikaltimų skyriuje, Mokesčių policijoje, dabartinėje Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyboje.
Virgilijus pamena, kad anais laikais neblaivūs pareigūnai Panevėžyje drąsiai sėsdavę prie vairo.
„Sustabdžiusiam kolegai parodai policininko pažymėjimą ir – laisvas. Tik įspėja būti atsargesniam“, – atviras V. Motiekaitis.
Jo prisiminimus patvirtino netgi buvęs vidaus reikalų ministras Stasys Šedbaras, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto narys. Po to, kai Panevėžyje girto kriminalisto automobilis perėjoje ištaškė senukus, politikas žiniasklaidai prabilo apie vidaus reikalų sistemos piktžaizdę.
„Kiek suprantu, avariją padaręs Panevėžio policininkas priklausė tai senajai pareigūnų kartai, kuri buvo įpratusi piktnaudžiauti tarnyba. Pamenu nesenus laikus, kai prie vairo sėdę neuniformuoti išgėrę pareigūnai prie galinio automobilio lango pasidėdavo policininko kepurę ar eismo reguliuotojo lazdelę. Atseit aš savas, manęs nelieskite. Dabar jau žiūrima principingiau, bet nelaimių neišvengiama. Manau, kol nepasikeis nauja pareigūnų karta, atsikračiusi nebaudžiamumo sindromo, panašių nelaimių, kokia įvyko Panevėžyje, neišvengsim“, – teigė S. Šedbaras.
Bijo didinamojo stiklo
Dėl sveikatos problemų iš VRM sistemos į pensiją pasitraukęs V. Motiekaitis įsitikinęs, kad ne sugriežtinta pareigūnų atranka ir kontrolė sumažintų girtavimą. Jo nuomone, vidaus reikalų sistemos problema – per menkas dėmesys pareigūnų psichologinei būklei.
„Atvažiuoja pareigūnas į avariją, kur guli ištiškusiomis smegenimis lavonai, ir niekas neklausia, kaip policininkas jaučiasi. Tarnaujantysis policijoje išgyvena nuolatinę įtampą, niekada nežino, kas jo laukia, kaip susiklostys situacija. Neblaivų sulaikytą pareigūną lengviausia išmesti iš darbo. Ateis kitas, o kas garantuotas, kad ir jis negers? Vakarų šalyse psichologai pasiruošę 24 val. per parą padėti pareigūnams. Lietuvoje tokiems dalykams nėra pinigų“, – problemą mato V. Motiekaitis.
Jis neslepia, kad ir pats jau buvo pasiekęs dugną, kai niekas, net šeima, nebegalėjo sulaikyti potraukio išgerti. Vyras sako kitų padedamas suradęs jėgų pripažinti savo bėdą ir atsitiesti.
Patyręs, kokias kančias išgyvena alkoholikas, V. Motiekaitis savo patirtį, mokslininkų nuomones apie alkoholizmą kaip ligą, jos priežastis bei galimybes išsivaduoti iš šios priklausomybės suguldė į knygelę.
Autorius įsitikinęs, kad jo patarimai padėtų ne vienam buvusiam kolegai, tačiau abejoja, ar komisariate tokią knygelę išdrįstų kas atsiversti.
„Kai pagautus neblaivius pareigūnus atleidžia iš darbo, kuris prisipažins, kad turi problemą? Nė vienas kitiems matant nedrįstų nusipirkti alkoholikams skirtos knygutės bijodamas atsidurti po didinamuoju stiklu“, – mano V. Motiekaitis.
Jį piktina, kad alkoholizmas policijoje yra vieša paslaptis, apie kurią garsiai šaukiama tik atsitikus nelaimei. Senjorų porą myriop pasiuntęs kriminalistas Valerijus Salmanas prie vairo neblaivus sėdo nebe pirmą kartą.
2000 m. gegužę, būdamas išgėręs, V. Salmanas atsitrenkė į kelio atitvarą, apgadino kitą automobilį. Nors tuomet jam nustatytas 1,88 prom. girtumas, kriminalistas tik buvo perkeltas į žemesnes pareigas.
Policijos departamento vadovas Saulius Skvernelis teisinasi prieš keturiolika metų girtiems pareigūnams taikytomis kur kas švelnesnėmis bausmėmis. Esą jei tais laikais būtų priimti tokie sprendimai, kokie dabar, šiandien, ko gero, apie kruvinąją Panevėžio tragediją nekalbėtume.
Noro gerti lazda neišmuš
Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos pirmininkė Loreta Soščekienė mano, kad tokius tragiškus įvykius lemia tai, jog kasdien įtampą patiriantys pareigūnai paliekami vieni, jie visiškai nemokomi kovoti su stresu, todėl alkoholis tampa greičiausiu būdu nusiraminti.
„Pirmiausia turėtų būti organizuojami pareigūnams mokymai, kaip kovoti su stresu. Taikant lazdos metodą nieko gero nebus. Vien patikrinimais, atleidimais iš darbo šitos problemos neišspręs“, – tvirtina L. Soščekienė.
2007-aisiais tarnybą baigusi pareigūnė pripažįsta: ir tuomet, ir dabar, metai iš metų policijoje išgerinėjama.
„Meluočiau, jei sakyčiau, kad to nebuvo. Ir dabar yra, nors situacija po truputį gerėja“, – pripažįsta pareigūnų federacijos lyderė.
Apskričiai – du psichologai
Lietuvos pareigūnams telieka pasvajoti apie galimybę bet kuriuo paros metu sulaukti psichologo konsultacijos, kaip jų kolegoms Vakaruose. Šešių Panevėžio apskrities policijos komisariatų pareigūnams ir jų šeimoms psichologinę pagalbą teikia dvi psichologės.
Prieš aštuonerius metus Lietuvos policijoje pareigūnams psichologinę pagalbą teikė penki specialistai – Vilniuje, Kaune, Panevėžyje. Šiuo metu jų jau per dvidešimt – kiekvienoje apskrityje po vieną ar kelis.
„Mes esame nematomi, nesireklamuojame visuomenėje, bet pareigūnų bendruomenė mus labai gerai pažįsta. Nemokamai konsultuojame ne tik pareigūnus, bet ir jų šeimos narius, nuolat vykdomas psichologinis švietimas“, – tvirtina Panevėžio apskrities VPK psichologė Vilma Kuodienė.
Anot jos, policininkai nėra palikti vieni susidoroti su įtampa: 2013-aisiais mokymuose dalyvavo 620 apskrities pareigūnų.
„Su kolege kas savaitę vykstame į padalinius, vedame mokymus savęs pažinimo, streso valdymo, priklausomybių temomis. Labai daug dėmesio skiriama naujiems pareigūnams. Dirbame rimtą darbą, o esame viešai kaltinami žmonių, kurie su mumis nebendrauja“, – atremia kaltinimus dėmesio stoka V. Kuodienė.
Nors pagrindine alkoholio vartojimo priežastimi pareigūnams atstovaujančios profesinės sąjungos įvardija vidaus reikalų sistemoje patiriamą stresą, tačiau, pasak psichologės, neteisinga būtų išskirti pareigūnus iš visuomenės konteksto.
„Pažiūrėkime, kas vyksta visuomenėje ir kokios mūsų tradicijos. Pareigūnų populiacija nėra labiau nei kita girtaujanti. O kiek medikai vartoja alkoholio? Ką norime matyti, tą ir matome“ – mano V. Kuodienė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
