Sunku patikėti, tačiau nuo II pasaulinio karo pabaigos praėjus 67 metams vokiečiai vis dar negali naudotis savo aukso atsargomis. Pasirodo milijardines aukso atsargas kaip užstatą saugo antihitlerinės koalicijos sąjungininkai, o tiksliau Jungtinės Amerikos Valstijos! O štai NATO, savo ištakų pradžioje, net nebuvo kuriamas gintis nuo Tarybų Sąjungos. Karinis Šiaurės šalių aljansas, pasirodo, buvo kuriamas kaip „įrankis, nukreiptas prieš Vokietiją“.
Vokišką auksą saugo amerikiečiai
Itin didelio susidomėjimo iki šiol sulaukia diskusijos dėl vokiečių aukso atsargų. Nevalia pamiršti, kad Vokietija itin turtinga aukso – pagal atsargų kiekį šalis nusileidžia tik JAV. Susitarimas dėl vokiško aukso po II pasaulinio karo buvo pasirašytas buvusio Vokietijos centrinio banko vadovo Karlo Blessingo. Šito „užstato“ sąlygos tokios, kad Vokietija neturi teisės pasiimti savo aukso atsargų (apie 120 mlrd. Eurų, arba 414 mlrd. Lt.), kol jos teritorijoje esama amerikiečių karinių bazių.
Tokios palankios amerikiečiams sutarties sąlygos juos tiesiog „verčia“ pasilikti Vokietijoje. Sakoma, kad jei jau amerikiečiai kur įsikuria, tai pasilieka visiems laikams. Vadinasi, artimiausiu laiku vokiečiai gali nesitikėti atgauti savo aukso atsargas.
Prieš pat mirtį, 1971 m., K.Blessingas interviu žurnalui „Der Spiegel“ apgailestaudamas pareiškė, kad jo pasirašytos sutarties nuostatos tebegalioja. Būtent dėl to amerikiečiai suinteresuoti išsaugoti savo karines bazes Vokietijoje. Įsitvirtinti vokiečių žemėse padėjo ir 1999 m. priimta NATO koncepcija, kurioje kalbama, kad Europoje dislokuota JAV branduolinė ginkluotė yra „svarbiausia politinė ir karinė jungiamoji grandis“ tarp Europos ir Amerikos aljanso narių.
Kokia tikroji NATO misija?
Gerai žinomas amerikiečių generolas Williamas Odomas (1932–2008) dirbo nacionalinio saugumo taryboje prie Jimmy’io Carterio ir buvo Zbigniewo Brzezinskio patarėjas (1977–1981) kariniais klausimais. Jis taip pat vadovavo žvalgybai sausumos pajėgų generaliniame štabe, Ameriką valdant Ronaldui Reaganui, o dar vėliau (1985–1988) ėjo Nacionalinio saugumo agentūros direktoriaus pareigas.
„Mes Korėjoje, Japonijoje ir Vokietijoje esame visiems laikams, – pareiškė jis vienoje televizijos laidoje 1999 m. – Šitas žaidimas vertas išlaidų. Jeigu pažvelgsite atgal ir suvoksite, kas per pastaruosius metus įvyko, suprasite, kad mes tampame vis turtingesni, turtingesni ir turtingesni.“
Šie konkretūs, tačiau labai iškalbingi generolo, vėliau buvusio įvairių universitetų Amerikoje profesoriaus žodžiai tik patvirtina, kad NATO buvo įkurta, priešingai nei mano dauguma žmonių, ne kaip sąjunga gynybai nuo to meto vienos iš dviejų supervalstybių – Tarybų Sąjungos. Pasirausus istoriniuose dokumentuose galime rasti informacijos, kad prancūzai net neminėjo Tarybų Sąjungos debatuose dėl NATO tikslo – jie norėjo, kad NATO užsiimtų pasaulinių karų kaltininke Vokietija. O nuosaikiausi JAV sąjungininkai anglai norėjo, kad Europoje kurtųsi amerikiečių karinės bazės. „Visa tai paaiškina, kad NATO buvo sukurtas kaip įrankis, nukreiptas prieš Vokietiją“ – teigė generolas.
W.Odomas yra užsiminęs, kad NATO plėtra vykdyta ir dėl itin jautrių vokiečiams žemių ar ten buvusio nekilnojamojo turto praradimo klausimų. „Vokiečių klausimas Lenkijos, Čekoslovakijos (dabartinės Čekijos) ir Austrijos atžvilgiu dabar nebeaktualus, nes tos šalys pridengtos NATO stogu“, – teigė generolas.
Esama ir kitokių strateginio pobūdžio paaiškinimų, liudijančių germanofobišką NATO pobūdį. Vienas pavyzdžių yra 1994 m. britų užsienio reikalų ministro Douglo Hurdo ir daugiau kaip prieš pusšimtį metų NATO generalinio sekretoriaus Hastingso Ismay’aus (1887–1965) pasisakymai. D.Hurdas tuomet sakė, kad „geriau turėti reikalą su rusais Adrijos rajone negu su vokiečiais“. O pirmas NATO generalinis sekretorius, šias pareigas ėjęs 1952–1957 m., lordas H.Ismay’us svarbiausią šios organizacijos vaidmenį apibūdino taip: „Laikyti amerikiečius viduje, rusus – išorėje ir slopinti vokiečius.“
„Švelnios galios“ pranašumai
Kartais kai kurie vokiečių politikai tyčia ar netyčia prasitaria apie Vokietijos suvereniteto apribojimus. Žinomas Vokietijos politinis veikėjas Oskaras Lafontainas rašo: „Kai Vašingtonas kariauja Persų įlankoje, Vokietija nuolat tame kare dalyvauja, nes ji yra JAV „lėktuvnešis“ Europoje. Mes nesame suvereni valstybė.“ 1966–1969 m. trečio federalinio kanclerio pareigas ėjęs Kurtas Georgas Kiesingeris (1904–1988) buvo kategoriškesnis: „Faktiškai mes esame Amerikos protektoratas“.
Šiuolaikiniame pasaulyje aktyviai naudojama ir vadinamoji „švelni galia“ (angl. soft power ). Eckartas von Klaedenas yra įtakingas Vokietijos politikas kanclerio aparate, o jo brolis vadovauja vienam koncerno „Springer“ skyriui, atsakingam už santykius su vyriausybe. Pats koncernas yra aktyvus amerikiečių įtakos šalyje skleidėjas, o E.Klaedenas priklauso organizacijai „Atlantik-Bгücke“ („Atlanto tiltas“), kurios pagrindinis tikslas – stiprinti Vokietijos ryšius su Amerika. Jo uždavinys yra palaikyti asmeninius ryšius tarp vokiečių politikų ir Amerikos valdžios atstovų.
„Atlanto tiltas“ rengia reguliarius slaptus susitikimus su Amerikos karinės vadovybės Europoje atstovais. Organizacija glaudžiai bendradarbiauja su tarptautiniu sprendimų priėmimo centru, vadinamu Bilderbergo klubu, kuris nuolat rengia metines konferencijas, į kurias kviečiami žinomi politikai, kariškiai, profsąjungų atstovai, intelektualai. Įdomu tai, kad jokia informacija iš susitikimų neviešinama. Itin aktyviai „Atlanto tiltas“ bendradarbiauja ir su Vokietijos taryba Amerikoje bei kitomis įtakingomis organizacijomis.
Atrodo, kad švelni galia yra veiksmingas Vokietijos kontrolės būdas. Galima teigti, kad tai veiksmingas nukariavimo būdas, kuriam nebūdingi tiesioginiai kariniai veiksmai, nereikalingos didelės lėšos kariuomenei ir karo technikai išlaikyti. Naudojant švelnią galią beveik apsieinama be žmonių aukų. Vis dar sunku patikėti, kad Europos ekonomikos varikliu vadinama Vokietija yra taip priklausoma nuo JAV. Ir iškart kyla klausimas: ar mūsų šalis taip pat nuo ko nors priklausoma?
Pagal istorinių tyrimų interneto laikraščio „Stolietie“, atlantik-bruecke.org , bilderbergmeetings.org ir laisvosios enciklopedijos inf.
Vismantas Žuklevičius
