Už lango spaudžiant šaltukui, dažnas pagalvoja apie naujų žieminių batų porą, paltą ir kitus šiltesnius drabužius. Tačiau perėjus parduotuves, norą apsipirkti numalšina aukštos kainos.
Už vardą moki brangiau
2008 metų duomenimis, Lietuvos gyventojai drabužiams bei avalynei išleisdavo apie 10 proc. savo atlyginimo. Europos Sąjungos vidurkis šioms prekėms kas mėnesį siekė 5,4 proc. 2010 m. šis procentas Lietuvoje sumažėjo daugiau kaip dvigubai, iki 4 proc. Pasak „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovės Odetos Bložienės, šiemet gyventojai avalynę bei rūbus priskyrė prie nebūtinųjų išlaidų, kurių pirma ir atsisakė norėdami sutaupyti.
Anot O. Bložienės, sunku pasakyti, ar šis drabužiams bei avalynei skiriamas procentas didelis ar mažas, nes viskas priklauso nuo žmogaus pajamų.
„10 proc. nuo 1000 litų, kai šeimoje yra du ar trys vaikai ir du suaugę, tikrai nėra daug, bet 10 proc. nuo didesnės sumos jau sudaro ženklesnę dalį“, – skaičiavo O. Bložienė.
Pašnekovės teigimu, apranga bei avalynė yra gana lankstus dalykas, už ją nebūtinai visada reikia mokėti labai brangiai.
„Gali rasti ir pigesnį pakaitalą, o jeigu tau labai svarbi mada, arba žmogus nori turėti žymių pavadinimų drabužių, tai, aišku, biudžetas tokiu atveju žymiai išauga“, – sakė asmeninių finansų ekspertė.
Kaina didelė, nes rinka maža
Finansų analitikų asociacijos prezidentė Daiva Rakauskaitė patvirtino, kad importuojamų prekių – drabužių, avalynės, kosmetikos ir parfumerijos kainos Lietuvoje nedaug tesiskiria nuo daugumos Europos šalių. „Kai kurių prekių kainos yra vienodos, o kai kuriais atvejais netgi didesnės“, – teigė finansų analitikė. Anot jos, tai lemia pirkėjų skaičius, kuris Lietuvos miestuose yra gerokai mažesnis nei Europos didmiesčiuose.
„Lietuvoje pirkėjų yra mažiau, todėl ir parduotuvės savininkai, norėdami išsilaikyti, turi užsidėti didesnius antkainius. Kelis vienetus batų importuoti yra daug brangiau nei kelis tūkstančius, – aiškino D. Rakauskaitė. –Jeigu vartotojui tai nepatinka, jis gali sėsti į lėktuvą ir skristi apsipirkti į Londoną“, – tikino pašnekovė.
O. Bložienė svarstė, kad apsipirkimas užsienyje gali būti finansiškai naudingesnis, bet skaičiuojant apsipirkimo išlaidas, reikėtų nepamiršti įskaičiuoti ir skrydžio bei apgyvendinimo kainų.
„Jeigu važiuojama tik apsipirkti, kartais tikrai verta pasvarstyti, ar apsimokės. Gal ir apsipirksi pigiau, bet kitos išlaidos gali kainuoti dvigubai brangiau. Tačiau jeigu žmogus apsipirkimą užsienyje gali suderinti su kitais planais, tai natūralu, juk gyventojai visada skaičiuoja, kur galima sutaupyti ir kuo daugiau išpešti naudos iš kelių litų“, – dėstė Asmeninių finansų instituto Lietuvoje vadovė.
„Dėl to, kad mūsų rinka maža, mes turime tokią situaciją, kad net ir žinant, kad drabužiai Lietuvoje yra brangūs, nėra kur dėtis. Juk apsirengti, apsiauti vis tiek reikia“, – pastebėjo D. Rakauskaitė.
Kainos ne aukštesnės, o tokios pat
Statistiniam lietuviui, kurio minimali alga 800 litų prieš mokesčius, apie drabužius ir avalynę iš garsių parduotuvių belieka tik pasvajoti. Tačiau ir kainos vidutinės klasės parduotuvėse ne itin kelia nuotaiką. Balsas.lt kalbintas „Aprangos“ grupės, užimančios 35 proc. Lietuvos drabužių parduotuvių rinkos, generalinis direktorius Rimantas Perveneckas teigė, kad drabužių kainos Lietuvoje nėra aukštesnės nei daugumoje Europos Sąjungos šalių, jos yra vienodos. Tai, anot R. Pervenecko, lemia dauguma frančizių sutarčių, kurios numato laikytis vienodų kainų visoje Europos Sąjungoje.
„Mes su daugelių užsienio drabužių gamintojų dirbame pagal frančizės sutartis, jose prekės ženklo savininkai laikosi tam tikros kainų politikos, dėl to daugelio prekės ženklų kainos yra absoliučiai vienodos visose šalyse, kuriose tais produktais prekiaujama“, – aiškino „Aprangos“ grupės generalinis direktorius.
Pašnekovas pateikė duomenis, kad jo vadovaujamos „Aprangos“ grupės apyvarta 2010 metais penkis mėnesius iš eilės augo lyginant su tuo pačiu laikotarpiu pernai, todėl pirkėjų stygiaus net ir krizės metu jų prekybos tinklai beveik nepajuto.
Anot R. Pervenecko, įspūdis, kad drabužiai užsienyje pigesni, gali susidaryti dėl to, kad lyginami ne tų pačių prekės ženklų gaminiai. „Tų prekės ženklų, kurių Lietuvoje nėra, o Vakaruose jais prekiaujama kainos išoriškai pirkėjams ir gali atrodyti mažesnės“, – teigė „Aprangos“ grupės direktorius.
Finansų asociacijos prezidentė tikino, kad pigesnių batų bei aprangos Lietuvoje taip pat galima įsigyti, tačiau, anot jos, neaišku, kokia jų kokybė ir kaip ilgai jie tarnaus.
Kad pigus daiktas ne visada kokybiškas, sutiko ir O. Bložienė. „Jeigu galima įsigyti tą patį daiktą pigiau, kodėl gi ne? Tiktai reikia paskaičiuoti, ar neteks išleisti daugiau, ieškant pigesnės prekės“, – svarstė pašnekovė. Asmeninių finansų ekspertės teigimu, drabužių bei avalynės pasirinkimas Lietuvoje yra gana didelis, yra ne tik aukštos kokybės garsių vardų drabužių, bet ir mažiau žinomų firmų daiktų, kurių kokybė nebūtinai visada yra prasta.
