- Gal ir kategoriškas būsiu, bet kai panaikinus apskričių viršininkų administracijas Nacionalinė žemės tarnyba perėmė juose veikusių žemėtvarkos skyrių funkcijas, buvo padaryta klaida. Žemėtvarkininkai turėjo būti priskirti savivaldybėms, - tvirtina Akmenės rajono meras Vitalijus Mitrofanovas ir tam turi svarių argumentų, - savivaldybės tuomet būtų galėjusios žemės ir investitorių reikalus kur kas greičiau bei efektyviau tvarkyti. Štai mes turim suformavę 50 įvairaus dydžio sklypų. Bet jie, nors ir savivaldybės iniciatyva sudaryti, išlieka valstybine žeme, turinčia tik komercinę gamybinę paskirtį. Taigi, savivalda negali būti visavertė jų šeimininkė, investuotojui tos žemės negalima ir parduoti. O tai smarkiai trukdo visai investicinei politikai.
Akmenės rajonas yra vienas iš penkių Lietuvos regionų turintis pramoninį parką, kuris užima apie 100 ha plotą. Parke – aštuoni sklypai (užimantys nuo 2,5 iki 56 ha), dabar ten - laisvoji ekonominė zona. Nemenka paspirtis norintiems gaminti biotechnologinę ar kitą jautrią gamtai produkciją - prie bendrovės „Akmenės cementas“ driekiasi 36 ha plotas. Tai reiškia, kad čia įsikūrus nebereikėtų atlikti poveikio aplinkai vertinimo.
- Ūkio ministerija jau du kartus skelbė konkursą mūsiškio LEZ‘o operatoriui, kurio svarbiausia pareiga ir būtų užsiimti investicijų pritraukimu. Tik ar tokiu keliu reikėjo eiti, - klausia meras. Ar nebūtų paprasčiau Ūkio ministerijai sukurti vieną bendrą agentūrą, kuri ir taptų visų Lietuvoje veikiančių LEZ’ų operatore? Taip, Portugalijoje mačiau LEZ’ų klasterius, besispecializuojančius pagal veiklos pobūdį, bet Lietuva nėra žiauriai didelė valstybė. Teisybė, yra jau prikurta visokių agentūrų - „Investuok Lietuvoje“, „Eksportuojanti Lietuva“. Bet kur jų veiklos konkretūs rodikliai?
Savo krašto investiciniais rodikliais bevelija rūpintis pati Akmenės rajono savivaldybė. Meras Vitalijus Mitrofanovas ir administracijos direktorius Apolinaras Nicius, abu vyrai anksčiau dirbę specialistais ar vadovavę rajono įmonėms bei organizacijoms, ir iki panagių pažįstantys savo kraštą, jo gyventojus, įsitikinę, jog rajonas turi savo specifiką. Čia nelikę kaimų dar 1975 metais, žmonės gyvena gyvenvietėse ir miestuose. Naujojoje Akmenėje ir Ventoje koncentruojasi Lietuvos statybinių medžiagų pramonė su geležinkeliais, kita infrastruktūra, o Papilėje, kurioje įkurtas rašytojo ir istoriko Simono Daukanto muziejus, plėtojamas rekreacinis ir pažintinis geologinis turizmas. Turizmui įdomi ir Akmenė, kur veikia stiprus aviacijos klubas, žmonės čia turi net privačių lėktuvų, jais skraidinami turistai.
Dalykiškas dialogas su gamybininkais ir investuotojais Kaip privalumą pritraukti investicijų industriniam parkui bei turizmui plėtoti rajono vadovai nurodo, jog Akmenė – labai palankioje vietoje įsikūrusi, didelis pranašumas – būti pasienio zonoje, tik už 120 kilometrų kone milijoninis miestas Ryga, savivaldybė iki Latvijos sienos nutiesė 12 km asfaltuoto kelio, latviai yra pažadėję, kad taip pat vykdys įsipareigojimus ir nuo savo šalies sienos iki pagrindinio kelio į Rygą nuties reikiamą 2,7 km atkarpą. Vilnių akmeniškiams pasiekti tolėliau - 300 kilometrų, bet užtai uostai – Venspilis (Latvija) – už 180 kilometrų, iki Klaipėdos (Lietuva) irgi tiek pat. Akmeniškiai net ir nesiūlo investuojančioms įmonėms orientuotis vien į vidinę rinką, kiekviena stambesnė gamybinė įmonė turi taikytis į eksportą. Taip ir yra, pavyzdžiui, „Akmenės cementas“ eksportuoja 50 proc. savo produkcijos, „Eternit Baltic“ – vos ne 60 proc., „Naujasis Kalcitas“ savo gaminius sutelkęs į Baltarusiją. Akmenės rajono vadovai didžiuodamiesi pabrėžia, kad kraštas turtingas reikalingais specialistais – kalnakasybos profesionalais, inžineriniu techniniu personalu, kuris dirba gamyboje, aukštųjų technologijų laboratorijose ar dėsto Kauno technologijos universitete. Dabar labiausiai akmeniškiai pasigenda maisto pramonės ir perdirbimo įmonių: grūdų sandėliavimo, daržovių konservavimo, stambesnės duonos kepyklos.
Investuotojams, atvykusiems iš svetur nebūtų problemų kur ir įsikurti.
- Kodėl Akmenėje butai pigūs? - teiraujasi meras. - Todėl kad jų pas mus daug pristatyta, kai kūrėsi „Akmenės cementas“, „Ventos statybinių medžiagų kombinatas“, kita statybinė pramonė. Toji pramonė pereinamuoju ekonominiu laikotarpiu ir dėl krizių sumenko, apie 20 proc. gyventojų emigravo, bet butai liko. Todėl šiandien Akmenėje turim 24 tūkst. gyventojų ir 12 tūkst. butų. Pas mus, dabar pastačius gamyklą, nėra problemos kur specialistams apsigyventi. Jei darbininkas gauna apie 2 tūkst. litų atlyginimo, jis gali lengvai pasiimti paskolą ir įsikurti. Tik bijau, kai atsiras daugiau investuotojų, butų kainos gali šoktelti ir dvigubai. 2007 metais taip ir buvo įvykę.
Strategiškai mąstantys akmeniškiai savo krašto ateitį toliau sieja su statybinių medžiagų pramonės plėtojimu, nes čia glūdi kalkakmenio ir kitų svarbiausių iškasenų klodai, čia sukaupta visa tam reikiama bazė. Savivaldybės vadovai sakosi po svarstymų vis dėlto nutarę skirti 6 mln. litų europinių pinigų keliams ir kitai socialinei gamybinei aplinkai tvarkyti prie stambiųjų gamyklų. Taip Ventoje prie gamybinių pastatų buvo nutiestas privažiavimo kelias. Ir tai nulėmė, jog jį nutiesus, ten įsikūrė dar keletas įmonių. Apskritai su gamybininkais savivaldybės santykiai yra nusistovėję ir pagarbūs, ir dalykiški. Kitas dalykas, kad anot mero, gamybinės įmonės labai menkai papildo rajono biudžetą. Iš esmės kalba eina tik apie nedidelį taršos mokestį ir fizinių pajamų mokestį, tiksliau, jo dalį. Tuo tarpu rajono gamyba gadina kelius, rausia žemę ir uolienas, teršia orą.
- Mes čia sėdim, svarstom, verčiamės per galvą, kad pritrauktume daugiau investicijų, o kita savivaldybė, kuri nori gyventi švariau, lengviau dėl to pernelyg ir neišgyvena, nes ir vieno, ir kito rajono biudžetai sulauks maždaug vienodų įplaukų – pagal gyventojų skaičių, - tokia neskatinančia investicijoms mokestine lygiava meras aiškiai nėra patenkintas. Ar „Barclays“ galėtų įsikurti Akmenėje? Anot Akmenės rajono vadovo, į kaimiškąsias savivaldybes respublikinė valdžia apskritai nelinkusi kreipti reikiamo dėmesio. Programiniuose vyriausybės dokumentuose kalbama apie didesnių investicinių lėšų skyrimą Klaipėdai, Kaunui, Šiauliams, Panevėžiui, žinoma, ir Vilniui.
- Esame apie tai diskutavę su buvusiu vidaus reikalų ministru, kuris vystė teoriją, jog didesni miestai, plėtodamiesi, gali truktelti ir mažesnius. Tuomet kėliau klausimą, o kodėl ES skiria Lietuvai regioninę paramą - gal didžiosios Europos valstybės analogiškai plėtodamosi ištrauks ir Lietuvą? Bet juk yra priešingai – labiau ekonomiškai atsilikusios valstybės gauna lėšų, kad greičiau išlygintų ES socialinius ir ūkinius skirtumus, - argumentuoja Akmenės rajono meras. – Artūras Zuokas Vilniuje iškėlė idėją: sostinė turi tapti milijoniniu miestu. Bet kieno sąskaita? Vilnius gauna finansinių galių įvairiomis formomis ir pavidalais - čia studentija, kuri palieka miestui pinigus, čia ateina didžiausi investitoriai, aukštosios technologijos. „Kiek kainavo Lietuvai „Barclays“ atėjimas“? - tuomet klausiau ministro. „Ar „Barclays“ turėjo statytis savo būstinę Akmenėje? “ – bandė ironizuoti tokį kontraargumentą pasitelkęs ministras.
Nebūtinai, žinoma. Kita vertus, kodėl, esant šiuolaikinėms technologijoms negalėtų toks „Barclays“ įsikurti ir Akmenėje? Šios finansinės grupės biurą esu matęs net mažučiame Prancūzijos miestelyje. Tuo metu, atsimenu, labai nusistebėjau tai išvydęs. Dabar man jau tai atrodo natūralu. Todėl vilniečiai neturėtų likti nusiminę, jei, pavyzdžiui, norėdami pasistatyti kokį tekstilės fabriką, turėtų sumokėti didelius mokesčius. Statykitės Alytuje, Pagėgiuose ar dar kitame provincijos mieste. O jei nori gauti dotaciją, projektuok savo plytų gamyklą Akmenėje, kur išplėtota statybinių medžiagų pramonė, galbūt Alytuje galėtų toliau būti vystoma metalo apdirbimo pramonė, Kėdainiuose – maisto pramonė ir maisto produktų konservavimas. Juk vis vien ten, kur nėra investicinio judėjimo, žmonėms reikia mokėti pašalpas, iš miestų ir miestelių čionykščiai išsivažinėja, jų katastrofiškai mažėja, mes ir patys matom tuštėjančias mokyklas, senkantį vaikų skaičių, - reziumuoja meras.
- Štai Joniškyje, kaimynystėje tik renovavo dešimtmetę mokyklą, o šiandien ji tuščia, - primena administracijos direktorius Apolinaras Nicius. - Gaudom kiekvieną projektą projektėlį, europinėmis lėšomis iš dalies finansuojamą, įsiveliam į tą procesą, kad tik kuo daugiau aprėptume. Kodėl sumažėjo socialinių išmokų gavėjų?
O ir tų pačių ES pinigų įsisavinimas užtrunka, žaidimo taisyklės keičiasi, projektai neadekvatūs norimam rezultatui. Pavyzdžiui, ištuštėjusių pastatų pritaikymas socialiniams būstams. Akmenės savivaldybė tam gavo du milijonus, renovuoja bendrabutį, kad pritaikytų nuolatiniam gyvenimui. Dešimt suremontuotų butų atsirado, kurių vidutinė kaina (be santechnikos įrengimų, apdailos, tiesiog - mūras) išaugo iki 70 tūkst. litų. O normalūs butai mieste 3 – 4 kartus pigesni.
- Ar yra logikos? Už tokius pinigus galėjom pripirkti gana gerų, tvarkingų butų. Bet neleidžiama, - pyksta meras. - Vis dėlto, dalį sutaupytų pinigų pavyko panaudoti renovuojant gyvenamuosius namus, pritaikant juos socialinėms reikmėms. Iš ministerijos gavome tam leidimą ir džiaugiamės, kad nereiks šiuo atveju savivaldybei prisidėti savo biudžeto lėšomis. Mums renovacija ir aktualesnė, kadangi esame savarankiški socialinių pašalpų mokėtojai. Ir pašalpų mokėjimo tvarką gana griežtą įvedėme – jei pašalpą gauni, turi atidirbti 40 valandų visuomenei naudingų darbų. Po metų pašalpa mažinama, nes nebuvo aktyvesnių judesių ieškant darbo. Taip per keletą pirmų mėnesių pašalpų gavėjų sumažėjo beveik keturiais šimtais. Pas mus ne tik už pašalpas atidirbinėja, įtvirtinome visuomenei naudingus darbus net ir už šildymo kompensacijas. Ar eina atidirbti? Jokių problemų. Privalo, kitaip negaus nei kompensacijos, nei pinigų. Kad ir indus vaikų darželyje plauti, archyvą tvarkyti. Viskas čia priklauso nuo seniūnų išradingumo. Žinoma, kad mokytoją kas varytų su šluota į gatvę – tokių dalykų neturi būti. Ypač kokiame mažame miestelyje.
Tačiau kitoms savivaldybėms taupyti - nelabai ir įdomu. Prireiks socialinėms reikmėms dviejų milijonų daugiau – duos vyriausybė, pritrūko šildymo kompensacijoms penkių milijonų - pridurs vyriausybė. Kompensacijų lėšos - ne savivaldybių rūpestis. Kita vertus, visose penkiose savivaldybėse, kuriose buvo savarankiškai tvarkomąsi su socialinėmis išmokomis, parodė, jog jog tai naudingas eksperimentas. O kitose savivaldybėse pašalpų gavėjų ir išmokų skaičiai augo. Reiškia, šią tvarką reikia perkelti ir kitoms savivaldybėms. Bet ne – metams atidėjo. Dar labiau apmaudu, kada kėsinamąsi sutaupytas lėšas tiesiog iš savivaldybės perimti, finansų ministerijai kitąmet pravedant mažesnę sumą, adekvačią sutaupytoms lėšoms. Renovacijų paradigmos - Namai renovuojami, kad pasiektume energetinio taupymo tikslų. Tuo pačiu sukuriamos ar išsaugomos darbo vietos, žmonės pradeda gyventi estetiškesnėje aplinkoje. Bet norint šį procesą įsukti, mažų mažiausiai reikia, jog jis būtų stabilus. Kad šalies ekonomika progresuotų, negalima mėtytis į šalis, - dalijasi itin aktualiomis mintimis Akmenės rajono vadovas. - Dukros klausiu, kodėl nori studijuoti užsienyje? Todėl, sako, kad pas mus net valstybinių egzaminų tvarką po du kartus keičia per metus. Ne kitaip ir su renovacija: jau buvo pritaikyti penki gyvenamųjų namų modernizavimo modeliai. Pirmasis, kurį ir mes sėkmingai vykdėm, atnaujindami 14 namų, buvo, kada valstybė renovuojant pridėdavo 50 proc. lėšų, kurie, beje, grįžta kompensacijų pavidalu. Antras modelis yra taikomas 14 probleminių rajonų, tarp kurių yra ir mūsų savivaldybė. Šio modelio prioritetas - kompleksinis namų atnaujinimas. Taip iš karto sutvarkėm 36 gyvenamuosius. Trečias modelis –Andriaus Kubiliaus, buvusio premjero. Su paskolomis, kompensuojamomis palūkanomis ir pan. Ketvirtas modelis parankus Ignalinai, Visaginui, Zarasams. Jie gauna atominės elektrinės uždarymo fondo lėšų, ir dalį jų gali panaudoti renovuojamiems namams. Penktą modelį dabar įsuka dabartinio aplinkos ministro Valentino Mazuronio vadovaujama ministerija. Nors čia niekas nieko neišrado, mes 36 namus anksčiau jau buvome suremontavę pagal dabartinę finansavimo schemą – suteikėme garantą administruojančiai įmonei, kuri paėmė už gyventojus paskolą. O šie, baigus projektą, per penkerius metus iš kaupimo lėšų ir išmokės modernizavimo įmokas. Gyventojams nereikėjo nei eiti į bankus, nei kurti bendrijų, nei sudarinėti sutarčių. Vis dėlto, jau dabar matyti, kad renovacijos procese padaryta daug klaidų ir ją reikėjo vykdyti nuo pat pradžių ne Aplinkos ministerijos, bet vyriausybės lygiu, pritaikant vieningą finansavimo projektą visoms 60 savivaldybių.
Atidaryti langai kreivų veidrodžių karalystėje - Kaip jūs manot, socialinių gavėjų skaičius po renovavimų sumažėjo ar pagausėjo? – teiraujasi meras. – Taip, kompensuojamų pinigų už šilumą dalis sumažėjo. Bet jų gavėjų netgi šiek tiek padaugėjo. Kodėl? Pereikite bet kuria gatve, ir pamatysite daugybę butų atvertais langais. Energetikai, vandens tiekėjai kiekviename bute įstato savo skaitliukus. Individuali apskaita turi būti ir už šilumą. Kad žmogus matytų, kiek jis sunaudoja. Įsivaizduokime, jei visam daugiabučiui pastatytume tik vieną elektros skaitiklį. O mes einam su direktoriumi, įkalbinėjam žmones dėl tos renovacijos. Pradžioje tas mudviejų įkalbinėjimas sunkiai ir sekėsi -– aš neprašiau, neturiu iš ko, negaliu sau leisti, ir tik kai pamatė, jog besipriešindami gali likti visai be renovacijos, vos ne iš paskos pradėdavo bėgti – o kodėl ne mūsų namą atnaujinat? Aiškinome ir tai, jog jeigu esi socialiai remtinas, tau modernizavimo dalies nereikės mokėti, mokės už tave valstybė.
Bet štai ateina pas mane moteris: mere, skundžiasi, - mane verčia atidirbinėti 20 valandų visuomenei naudingo darbo už tris litus.- Skambinu socialinės paramos skyriui, sakau - turi būti protingumo kriterijus, o ten dirbančios moterys man taip šneka: yra rajono tarybos sprendimas, kad už socialinę paramą privaloma atidirbinėti ir nėra numatytos jokios diferenciacijos. Bet vėliau, jau tai moteriai atsisveikinus, aš pats pradėjau galvoti – kodėl viešnia atėjo dėl 3 litų į savivaldybę, sėdėjo eilėje, gaišo su popieriais tvarkydamasi tą mažutę kompensaciją.? O jinai, pasirodo, iš renovuoto namo. Jei ji susitvarko kompensaciją, modernizavimo įmoką už einamąjį mėnesį, maždaug 200 – 300 litų, sumoka valstybė. Aš su premjeru apie šį teisinį nonsensą esu jau kalbėjęs.
O kaip turėtų būti, kad tokių dalykų išvengtume? Štai modernizuojamam namui kuriamas investicinis projektas, kuriame nurodoma, kokie turėtų būti pasiekti tikslai. Tarkim, turim namą, kuris šiandien vartoja 150 kw šilumos energijos vienam kv.m., po modernizavimo turėtų būti sunaudojama ne daugiau kaip 70 kW kv. m. Renovavom namą, statybos komisija priima iš rangovo darbus, įvertina, ar šitie rodikliai atitinka projekte numatytus normatyvus. Ir viskas. Tai jau lubos. O jei gyventojas suvartoja daugiau kaip projekte numatyta, tau neturi būti kompensuojama. Reiškia, tu sėdėjai su atidarytais langais. Ir kol tai nebus sutvarkyta, galime kiek nori renovuoti namus, valstybė turės didžiulių piniginių nuostolių, kada reikės mokėti modernizavimo įmokas už tuos socialiai remtinus. Tai yra didžiulė problema. Bet tai jau ne tik Aplinkos ministerijos reikalas, bet ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos galvosūkis. Abi jos turėtų kartu susėsti ir aptarti, kaip išspręsti šią problemą.
Dar viena problema – štai mes atrinkom 51 namą renovacijai. Mums iš to sąrašo paliko 17 namų pagal daugiausia sunaudojamą šilumos energiją. Bet čia užslėpta didžiulė neteisybė. Tikrai žinom tuos visus namus, matom, kaip žmonės, susimetę pinigų net ir laiptinėse, koridoriuose keičia langus, lauko duris, ir, natūralu, jie mažiau besuvartoja šilumos. Bet už tai, kad gyventojai gyvena ūkiškai, juos skriaudžia – jiems neleidžiama pasinaudoti modernizavimo programa, nors šalia toks pat, tik neūkiškai tvarkomas namas su gyvenančiais latrais turi teisę būti įtraukiamas į renovuojamųjų sąrašą.
Problemą visam namui kelia ir keli prasiskolinę butai, kurie kartais būna ir tušti, nes bankas kelia sąlygą, kad dešimtadalis skolininkų neturi turėti didesnės skolos kaip 600 Lt. Taigi, dėl kelių apsileidėlių gali likti nuskriausti kaimynai. Savivaldybėje netgi svarstom padengti dalį skolų, o paskui iš skolininkų šitą sumą išieškoti, kad neliktų nubausti niekuo dėti žmonės. Kas keisčiausia, savivaldybė, kaip valstybinė institucija, dirbdama žmonėms - privatininkams, lyg ir pažeidžia Konstituciją – kodėl mes turim rūpintis daugiabučiais, juos renovuoti, skirti jiems ES pinigus, o nuosavų namų šeimininkai tos galimybės neturi?
Baudos ir draudimai iš valstybinių institucijų
- Kelia klausimų ir pirkimas per Centrinę perkančiąją organizaciją. Pirkimo būdas šiuo atveju aiškus – yra užsiregistravusios statybos įmonės, tu teiki pirkimo paraišką, tave pasirenka, siūlo savo kainą. Tačiau man atrodo, kad renovacijos rinka Lietuvoje jau pasidalinta. Nes mes įsitikinom – pirkimas per CPO būna žymiai brangesnis. Mūsų direktorius gavo net baudą – esant force majore prieš Kalėdas, gelbėdami penkis namus ir juose gyvenančius žmones, nusprendėme rangovą susirasti apklausos būdu, kad tik greičiau varvančius stogus uždengtume. Remonto kaštai - 500 Lt už kv.m. Bet mes gavome baudą už ši projektą, ir negalime žmonėms pasakyti: turite pridurti iš savo kišenės, nes mes blogai nupirkome, - atskleidžia keistą statybinių paslaugų pirkimo mechanizmą meras.
- Prasidėjo teismai, skundai, o laiko neturim, - nesunkiai neramias dienas prisimena ir pats administracijos direktorius Apolinaras Nicius. - Tuomet mes viską nutraukėm ir kreipėmės į CPO, nes ten jau apskundimų nebegali būti. Tačiau kaina už 31 likusį namą išaugo beveik tris kartus.
- Šiandien valstybinėms agentūroms ir organizacijoms, įsisavinančioms europines lėšas, visai nerūpi galutinis rezultatas, - papildo meras administracijos direktorių. – Joms tai yra antraeilis dalykas. Jos vertina tik procesą. Bando rasto klaidų, bausti, ar iš viso nebeduoti pinigų. Kodėl mes gavome baudą? Direktorius neparašė keliomis dienomis anksčiau įsakymo, jog dėl nepaprastosios padėties reikėjo supaprastinti pirkimą. Nors buvo nuotraukos, žmonių liudijimai, žiniasklaida – iš tos informacijos aišku, kad mus žmonės būtų turėję nušauti, jei nebūtume paskubėję – šalti butai, suvarvėjusios sienos, už lango žiema. Beje, skambinom Viešųjų pirkimų tarnybai – žodžiu leido, o susirašinėti nebespėjom. Bet kai jau pagal sutartį darbai turėjo būti baigti, išvakarėse gaunam iš Viešųjų pirkimų raštą, kad privalom nutraukti sutartį. Tuomet ir sulaukėme tos baudos. Taip valstybinės organizacijos ir gauname viena iš kitos baudas. Būdamas Norvegijoje, apsilankiau valstybiniame jaunimo centre. Matau, kepa bulvės, jokių kasos aparatų. Klausiu, ar mokesčiai, sanitarinės tarnybos jums baudos neduos, jei apsilankys? - Jeigu pamatys kas blogai, mums pasakys, mes pasitvarkysim, - atsakė norvegai, bet bausti valstybines įstaigas jiems pasirodė visiška nesąmonė.
Kita vertus, kad ir likome nubausti, bet ir toliau eisime ieškojimų keliu, liksime novatoriški, diegsime IT projektus, modernias technologijas. Kad ir šiukšlės – sunkiai įveikiama problema. Mūsų Šiaulių apskrity norima pastatyti didžiules šiukšlių perdirbimo gamyklas: 45 milijonai, dveji metai kaip vyksta teismai - kuo didesni pinigai, tuo didesni ir interesai. Mes sakom, - duokit 7 milijonus savai šiukšlių perdirbimo linijai įrengti. Patys atsirūšiuosim, ką galima, sudeginsim „Akmenės cemento“ gamykloje, o nedidelę dalį šiukšlių atvešim į centrinį apskrities sąvartyną. Bet niekaip įtikinti negalim. Mat, yra politika – formuoti didelius regiono centrus, o ne kiekvienai savivaldybei tvarkytis savo kieme. Tai dabar einame kitu keliu – iš švedų nuomosime technologinę liniją, spalvotų maišų pripirksim, konteinerių pristatysim, žmones mokinsim tvarkos, bet savo pasieksim.
Meras Vitalijus Mitrofanovas laisvalaikiu pažaidžia futbolą, yra išrinktas futbolo klubo „Akmenė“ prezidentu. Gal čia ir slypi viena pagrindinių priežasčių, kad jo vadovaujama savivaldybė, futbolininkų terminologija kalbant, yra atakuojančio plano komanda, sugebanti susikurti savo žaidimo taisykles, kurios neleidžia pakliūti į nuošalę?
Rimantas Šlajus
„Ekonomika ir visuomenė/Business and Exhibitions"
