Palemonas Dračiula, fenomenas ir kultūros, ir Lietuvos gyvenime, savo tekstus sąžiningai spausdina "Naujajame Židinyje". Praeitais metais buvo kreiptasi į tautą su prašymu paremti jo knygos išleidimą. "Omni laikas" neliko abejingas šiam šauksmui: publikuojame Dračiulos kūrybą ir manome, kad ji suras savo gerbėjus, kurie jo talentui ne tik nulenks galvą, bet ir paaukos pagal savo išgales (tą norintys padaryti, tesikreipia į "Naujojo židinio" redakciją).
Publikuojame naujus istorinius Palemono Dračiulos dienorakščius.
I
1793 metų rugsėjį karalius Stanislovas Augustas, palikęs Gardino seimo darbą, su savo astronomu Martynu Počobutu ir Rusijos ambasadoriumi atvyko į Augustavą, kur stebėjo saulės užtemimą. Stanislovas Augustas su savo svita nustatė Gardino padėtį ir patikslino Vilniaus geografinę ilgumą, - iki Lietuvos ir Lenkijos valstybės paskutinio padalijimo buvo likę dveji metai.
II
1740 metų pavasarį Kristijonas Donelaitis Valtarkiemyje aplankė Pilypą Ruigį. Patogiai įsi-taisę prie liepsnojančio židinio klebonijoje ir protarpiais įsiklausydami į Romintės upelio gurgėjimą, jie vaišinosi duonos gira, Valtarkiemio sūriais ir dainavo "Anksti rytą rytužį saulužė tekėjo". Tačiau jaunajam Kristijonui į širdį labiausiai krito Ruigio dukra Mėta. Grįžęs į Stalupėnus, jis pasidirbdino teleskopą, slapčiomis stebėdavo Ruigio kiemą, o dar vėliau sukūrė poemą ir užrašė dedikaciją - "Mėtai".Liudvikas Rėza, leisdamas tą kūrinį, nepažino raidės "ė", ir todėl mes turime poemą "Metai".
III
1898 metų kovą Vincas Kudirka, be atmainos valgydamas tik jautieną ir eidamas vis silpnyn, iškankintas džiovos, apniukusio dangaus ir lietingų Naumiesčio orų, nebeištvėrė ir užrašė: "Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina". Po to ritmingai užsikosėjo ir iš po čiužinio išsitraukė violončelės raktą.
IV
1918 metų balandį Vilniaus lietuvių poliklinikoje susitiko Antanas Žmuidzinavičius, apsirgęs geltlige, Jonas Basanavičius, susirgęs raudonuke ir Tadas Daugirdas, dėl vėjaraupių ištepliotas "briliantine žaluma". Vienas kitą pamatę jie garsiai prunkštė ir kikeno, po to susiglaudę apie kažką ilgai kuždėjosi.Taip gimė lietuviška trispalvė.
V
1919 metų kovą į Vilnių iš Bogorodsko atvyko istorikas Ignas Jonynas. Susitikęs su Jonu Jablonskiu, išdėstė Lietuvos istorijos vadovėlio apmatus, tačiau taip prastai kalbėjo lietuviškai, jog ausylasis kalbininkas nieko nesuprato. Jonynui išėjus, Jablonskis ilgai mintijo, o paskui bloknote užsirašė:anglikonė - anglimi piešta ikonabiržtva - Biržiškų irštvačiurna - Čiurlionio urnadizunitai - dizenterija sergą unitaigubernatūra - guvaus berno natūrakantičkos - dainuškos apie Kantąlapgraužiai - "graužiantys" Ivano Lappo knygasmedievistas - medinių dievų drožėjasnebrendyla - negeriantis brendžioolandai - gyvenantys Andų oloseputnagas - Putvinskio nagasrunkeliai - runomis pažymėti keliaistrazdanos - Antano Strazdo liekanosšumeras - Šumsko merasvaivada - vaikų vadažemkasė - Žemaitės kasa
Tai buvo didžiojo lietuvių kalbos žodyno pradžia.
“Naujasis židinys” (www.aidai.lt/zidinys/)
