Tai labiausiai pradžiugino jo giminaičius, kurie šios žinios laukė dešimtmečius. Pasirodo, ankstesnes palaikų paieškas nuo sėkmės skyrė vos keli metrai. Jei valdžia nutars surengti valstybines laidotuves, Kazimieraičio palaikai būtų perlaidoti šalia Adolfo Ramanausko-Vanago, kuris Juozą Vitkų laikė savo mokytoju ir partizanų idealu.
Nors istorija žiauri ir liūdna, šiandien partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio anūkai spindi laime.
„Vyraujantis jausmas yra džiaugsmas, pasididžiavimas ir dėkingumas“, – kalba J.,Vitkaus-Kazimieraičio anūkas Gintaras Vitkus.
Genocido ir rezistencijos tyrimų centras galiausiai patvirtino dar praėjusią savaitę krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko per Kariuomenės dieną paskleistą žinią.
„Tarp Leipalingyje surastų palaikų yra žymaus pietų Lietuvos partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai. Šiandien tai galima patvirtinti 100 procentų“, – sako Genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadovas Arūnas Bubnys.
O ieškoti palaikų giminaičiai pradėjo vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
„Be galo laukėm, viltingai laukėm. Tėvelis tais 1991 metais su broliais daug dirbo, bet buvom tam tikru metu praradę viltį. Bet dabar laimingi iki debesų“, – tikina J. Vitkaus-Kazimieraičio anūkė Vilija Vitkutė-Pranckienė.
Vieta, kurioje daugiau kaip 70 metų buvo užkasti enkavėdistų nužudyto Kazimieraičio palaikai. Tai Leipalingis Druskininkų rajone, buvusios KGB būstinės kiemas.
„Kazimieraičio palaikai turi būti užkasti lygiai priešais langelį daboklės, mes atlikome tyrimus ir tiesiog aptikome“, – pasakoja archeologas Linas Kvizikevičius.
Palaikai itin fragmentiški, DNR tyrimai tikslų atsakymą davė tik iš ketvirto karto.
„Gauta išvada, kad tai yra Liudo ir Rimgaudo Vitkų biologinis tėvas su 99,12 proc. išvada“, – teigia Teismo medicinos tarnybos ekspertė Jūratė Jankauskienė.
Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vaidmenį partizaniniame pasipriešinime gerai atskleidžia faktas, kad apie jo žūtį buvo informuotas pats Stalinas. Pulkininkas leitenantas Kazimieraitis buvo aukščiausio rango karininkas tarp partizanų. Jei nebūtų taip anksti žuvęs, greičiausiai būtų tapęs visų partizanų vyriausiuoju vadu.
„Vardan tos Lietuvos, vardan laisvės, nebijojo mokėti kainą tiek paties savęs, tiek į rizikingą padėtį savo šeimą įstumdamas“, – kalba J. Vitkaus-Kazimieraičio anūkas Gintaras Vitkus.
„Tai yra kario etalonas – žūti mūšyje su ginklu rankoje, nepasiduodant priešui, nieko neišduodant“, – teigia karybos instituto specialistas Ernestas Kuckailis.
Būtent kariai daug prisidėjo ieškant palaikų. Vienas paieškų iniciatorių Ernestas Kuckailis sako, kad išsipildė jo svajonė.
„Šovė mintis, kad reikėtų pabandyti, nes technologijos pažengė, DNR atsirado“, – kalba E. Kuckailis.
Tikslas, pasirodo, buvo visai greta pirminių paieškų vietos.
„Visai šalia, labai arti, kryptis buvo teisinga, kelių metrų skirtumas“, – tvirtina E. Kuckailis.
Juozo Vitkaus vardu pavadintas inžinerijos batalionas, po mirties jam suteiktas aukščiausias kovinis žymuo – Laisvės kovotojo karžygio vardas.
„Tai žmogus, kuris Adolfą Ramanauską-Vanagą paskyrė į pareigas, aukščiausio rango Lietuvos kariuomenės karininkas, kuris realiai dalyvavo ginkluotoje rezistencijoje, ją organizavo, stiprino ir joje buvo gerus pusantrų metų“, – teigia krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
„Jisai jį laikė savo mokytoju, asmeniu, kuris partizaninį karą išmano daugiau negu pats Ramanauskas-Vanagas. Jo svarba yra tokia“, – sako Genocido ir rezistencijos tyrimų centro atstovas Rimantas Zagreckas.
Patvirtinimas, kad rasti palaikai tikrai Kazimieraičio, panėšėjo į lenktynes tarp krašto apsaugos ministro ir Genocido ir rezistencijos tyrimų centro. Anušauskas žinią skubėjo pranešti per Kariuomenės dienos šventę. Centro atstovai tikina, kad praėjusią savaitę išvadas daryti buvo per anksti.
„Rezultatas nebuvo aiškus. Negali sakyti, kad žinai, jei nežinai“, – kalba R. Zagreckas.
Artimieji jau svarsto, kur galėtų būti perlaidoti partizanų vado palaikai. Viena iš vietų – Panemunėje, šalia žmonos. Jei valstybė nutartų Juozui Vitkui-Kazimieraičiui surengti valstybines laidotuves, jo palaikai atgultų Antakalnio kapinėse, greta Adolfo Ramanausko-Vanago.
