„Šiandien galiu pasidalyti žinia – Leipalingyje, buvusio NKVD stribyno kieme, rasti palaikai, kurie pagal pirminius tyrimus leidžia teigti, kad tai gali būti pasipriešinimo kovų pradininko, partizanų vado, laisvės kovotojo, Vyčio kryžiaus kavalieriaus pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai“, – per Kariuomenės dienos minėjimą trečiadienį pranešė krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
„Tai buvo žmogus, kuris prisiekė savo gyvybe Lietuvai, įtikinamai ją gynė, oriai kovojo, telkė ginklo brolius, kartu su Adolfu Ramanausku-Vanagu buvo mūsų pasipriešinimo kovų didžiausi vadai“, – kalbėjo ministras.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) teigia šios informacijos kol kas negalintis patvirtinti.
„Mūsų centras šiandien negali patvirtinti viešoje erdvėje pasirodžiusių teiginių, kad Leipalingyje atrasti žinomų partizanų palaikai. Iš tikrųjų, šį rudenį vykdant žuvusių partizanų paieškas Leipalingyje atkasti kelių asmenų kūnai, šiuo metu vykdomas jų identifikavimo procesas, tačiau jis nebaigtas ir rezultatai dar nėra aiškūs“, – BNS sakė LGGRTC atstovė Aldona Jakavonienė.
Nustatyta tik tikimybė
Vėliau LGGRTC Paieškų ir identifikavimo skyriaus vedėjas Rimantas Zagreckas BNS teigė, kad kol kas tyrimas nėra baigtas.
„Yra versija, solidumo jai netrūksta, bet atsakymo mes neturime, tyrimas nėra baigtas. Dabar vyksta DNR tyrimas, jau padarėme trečiąjį bandymą – tikėjomės, kad jis duos galutinį rezultatą, bet jis nepavyko, jį reikia kartoti“, – BNS sakė jis.
Menami J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikų mėginiai lyginti su dviejų jo tiesioginės linijos palikuonių seilių mėginiais. Anot R. Zagrecko, pirminiai tyrimai parodė tik tikimybę, jog rasti būtent partizanų vado palaikai. Tyrimus ketvirtąjį kartą ketinama kartoti kitą savaitę, o atsakymą gauti anksčiausiai kitą penktadienį.
Jei tyrimai vėl nepasitvirtins, juos ketinama vykdyti dar bent vieną kartą.
„Tyrimai parodė, kad tikimybė išlieka. Būna, kad gyvenime galite sutikti ne giminaitį, bet labai panašų žmogų. DNR struktūros požiūriu, tai gali būti kažkas panašaus. Pasakyti moksliniu lygiu, kad taip, 99 proc. tikimybė, negalime“, – tvirtino mokslininkas.
Palaikų paieškos vykdytos ir prielaida dėl J. Vitkaus-Kazimieraičio iškelta remiantis istoriniais šaltiniais, bet kita ko – rezistencinio to meto laikraščio „Laisvės varpas“ redakcijos darbuotojo pasirašytu palaikų atpažinimo aktu kelios dienos po partizano nužudymo 1946-ųjų liepą.
Tuo metu remiantis sovietų represinių struktūrų susirašinėjimais, nurodyta, kad pas nužudytą asmenį rasti dokumentai su Leskevičiaus pavarde.
Rasti kelių žmonių palaikai
R. Zagreckas taip pat akcentavo, kad J. Vitkus-Kazimieratis nebuvo vietinis, todėl jo tapatybės šio krašto gyventojai patvirtinti negalėjo.
LGGRTC atstovas sakė, kad iš viso paieškos vietoje, kur veikė sovietinės represinės žinybos NKVD padalinys, rasti mažiausiai keturių asmenų palaikai, taip pat ir kaulai, priklausantys dar keliems asmenims.
Jis taip pat patikino, kad Genocido centras nėra perdavęs jokių dokumentų Krašto apsaugos ministerijai ar ministrui.
„Jokių raštų mes nerašėme, laboratorija taip pat jokių raštų jam nerašė“, – tvirtino R. Zagreckas.
Krašto apsaugos ministras A. Anušauskas vėliau žurnalistams Vyriausybėje teigė, jog jis ir pats pabrėžęs, kad tapatybė nėra iki galo nustatyta.
„Kaip ir minėjau – gali būti atrasti palaikai. Šiuo atveju, visiškai pritariu, kad LGGRTC turi atlikti iki galo tuos darbus moksliniais tyrimais, moksliniais metodais. Tas ir daroma. Bet preliminarūs duomenys yra labai stiprūs ir teigiami“, – sakė ministras.
Anot A. Anušausko, mokslininkai kūną aptiko greta statybvietės, tad palaikų dalys buvo fragmentiškos, o atlikti DNR tyrimai patvirtino rastų palaikų tapatybę.
„Pats faktas, kad atrastas žmogus, kuris Adolfą Ramanauską-Vanagą paskyrė į pareigas, tai aukščiausio rango Lietuvos kariuomenės karininkas, kuris buvo ginkluotoje rezistencijoje realiai, ne kur nors mieste“, – teigė ministras.
Jo teigimu, tai buvo „tikras vadas“, kuris miškuose kovojo kartu su partizanais ir buvo šio pasipriešinimo kūrėjas.
„Būdamas pulkininkas-leitenantas organizavo ginkluotą pasipriešinimą pietų Lietuvoje, kūrė pirmas organizuotas struktūras Lietuvoje, kūrė dokumentus. Tiesą sakant jis viską taip kariškai organizavo, kad jo padaryta pradžia vėliau tiesiog pasidaugino į kitas partizanų apygardas“, – kalbėjo A. Anušauskas.
Giminaičiai: jis įkvėpė žmones
Vienas iš šešių partizano vaikų Rimgaudas Vitkus sako buvęs 13 metų, kai žuvo jo tėvas.
Jo teigimu, artimieji dar nėra apsisprendę, kur aptikti palaikai bus perlaidoti – svarstyta, jog partizanų vadas galėtų atgulti šalia žmonos, tačiau neprieštarautų, jeigu jis būtų laidojamas ir kitoje garbingoje vietoje.
„Jei visuomenė pagerbs, duos kitą vietą, sutiksime karių kapinėse. Gal šalia A. Ramanausko? Bus matyt“, – sakė partizano sūnus.
Vilniaus universiteto kapelionas, J. Vitkaus-Kazimieraičio anūkas Gintaras Vitkus teigė apie atpažintus partizanų vado palaikus sužinojęs prieš porą savaičių.
Jo žiniomis, susirėmimų metu patyrusio sunkių sužeidimų ir netrukus mirusio senelio kūnas buvo atvežtas į Leipalingį, tačiau neatpažintas ir palaidotas. Vėliau buvo ekshumuotas ir vėl užkastas.
„Be abejo, šita žinia jaudina. Dėkojame Dievui, kad mums brangus asmuo, kuris buvo svarbus mūsų pačių atsiradimui, mes jo dalį nešiojame, dabar gražinamas vėlgi visai tautai, kaip tam tikras pavyzdys. Mes žinosime, kur jis bus palaidotas, galėsime dėkoti už jo žygdarbį“, – teigė kunigas.
Mirė po sužeidimų susirėmimuose
Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, J. Vitkus gimė 1901 metais, 1920 metais jis įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją baigęs buvo paskirtas į Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką.
Vėliau jis baigė Kauno aukštesniuosius karo technikos kursus, mokėsi Briuselio karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų užsienyje tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją.
1941 metais, prasidėjus karui, iš kariuomenės pasitraukė, nacių okupacijos metais dirbo inžinieriumi.
Antrosios Sovietų sąjungos okupacijos metais karininkas visas jėgas skyrė partizanų veiklos organizavimui.
Pasak genocido centro, būdamas vos ne vienintelis tokio aukšto rango karininkas rezistenciniame sąjūdyje, jis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę.
1945 metais J. Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmus direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę (po jo žūties pavadinta Kazimieraičio vardu). Jis įkūrė „A” apygardą, o 1946 metų pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos pareigūnais, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu.
Tapęs pirmosios partizanų srities vadu, rūpinosi tolesniu partizanų veiklos koordinavimu. 1946 metais pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją.
1946 metų liepos 2 dieną susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje netoli Liškiavos Varėnos rajone J. Vitkus buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, J. Vitkus apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu, jam suteiktas pulkininko laipsnis, jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalionas Kaune.
Autoriai: Austėja Masiokaitė-Liubinienė, Jurgita Andriejauskaitė, Ignas Jačauskas
