„Balsas.lt “ jau ne kartą rašė apie skandalingą sandėrį tarp akcinės bendrovės Lietuvos radijo ir televizijos centro (LRTC), kurios 100 proc. akcijų priklauso valstybei ir yra valdomos Susisiekimo ministerijos, bei kompanijos „Samsung electronics“ dėl bevielio interneto „WiMax“ technologijos diegimo.
Šiandien matant „flyLAL“ keliamą bankroto bylą, negalima nepastebėti, jog LRTC situacija yra kažkuo panaši. Įvertinus juokingomis sumomis įkeistas Vilniaus televizijos bokštas, o svarbiausia – šimtamilijoninis sandėris sudarytas be viešo konkurso, imant kreditą labai abejotinų komercinių perspektyvų projektui.
Valdininkai ir ministrai: „Viskas teisėta“
LRTC vadovas Algirdas Vydmontas ir buvęs susisiekimo ministras Algirdas Butkevičius atmeta bet kokius įtarimus neskaidrumu. Į publikacijas jie atsakė užsakomaisiais straipsniais spaudoje, o į susidomėjusių Seimo narių paklausimus – ilgais abejotinos vertės paaiškinimais.
Situacija kažkur labai girdėta, ar ne tas pats buvęs susisiekimo ministras Algirdas Butkevičius teigė, kad ir „flyLAL“ veiks sėkmingai, kad su kompanija nieko neatsitiks, tačiau, kaip matome šiandien, šie žodžiai yra bereikšmiai. Ar nepasikartos analogiška situacija ir su LRTC? Matyt, neatsitiktinai ir nuo „flyLAL“ paskubomis buvo atskirta pelninga kompanija 2008 m. spalio mėnesį, paskutines dienas susisiekimo ministro poste skaičiuojant A. Butkevičiui. Kalbant apie „flyLAL“ atvejį, nurašyta 100 mln. Lt, LRTC atveju žala galėtų būti žymiai didesnė ir siekti 300 mln. Lt, o kreditoriais būtų palikti visi klientai, įsigiję įrangą.
Atsakydamas konservatoriui Jurgiui Razmai, tuo metu laikinai dar ėjęs ministro pareigas A. Butkevičius prisidengė Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 17 d. raštu. Pastarajame neįtikinamai aiškinama, kad LRTC nėra juridinis asmuo, kurio visa ar tam tikra veiklos dalis yra skirta specialiai viešiesiems interesams. Todėl jam esą galima ir nepaisyti perkančiajai organizacijai numatytų viešųjų pirkimų vykdymo procedūrų.
Puiku – valstybės turtą įkeisti, 300 mln. Lt pirkimą įgyvendinti dėl vieno rašto galima kaip sugalvojus, bet tik ne viešai. Tiesa, kiek anksčiau dar pasakota, jog turimas ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto leidimas, ką nedelsiant paneigė tuometinis komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas ir jo nariai.
Taigi, apsiginklavę tikromis ir tariamomis indulgencijomis, pasitarę ir paskaičiavę ponai nusprendė, kad (citata iš to paties atsakymo J. Razmai): „Atviras konkursas užkirstų LRTC kelią susipažinti su tiekėjų turima įranga.... Tiesioginių derybų būdas leidžia derėtis tik su rinkos lyderiais, gamintojais, turinčiais geriausią įrangą.“
Bendrovės „Alcatel“ atstovas Antanas Urbas portalui „Balsas.lt“ pripažino, kad LRTC ir Susisiekimo ministerija tikrai naudojasi teisėtai paliktomis viešųjų pirkimų tvarką reglamentuojančių įstatymų landomis. „Konkurso nebuvo, išankstinę atranką jie vykdė pagal jiems vieniems žinomus kriterijus. Mūsų įranga taip pat yra sertifikuota 3,5 GHz dažniui, pasaulyje esame įrengę daugiausia stočių. Tačiau kadangi atrankos kriterijai neaiškūs – net neturiu ką pakomentuoti”, - sakė V. Urbas.
Pasak buvusio ministro, LRTC svarstė du sandorio dalyvių pasirinkimo būdus – bandomąjį projektą ir techninį tyrimą pas gamintojus. Bandomasis projektas esą kainuotų labai daug – nuo 0,6 iki 1,5 mln. litų. Tikrai „strateginės“ išlaidos, turint omenyje, kad visa projekto vertė sieks net 300 mln. Neaišku – kodėl negalima susipažinti su įranga prieš rengiant atvirą konkursą ir kaip tuomet LRTC rašė techninius ir kvalifikacinius reikalavimus deryboms, jei jie išvis buvo keliami?
Seimo nariai atsitraukė
Gavęs šį ilgą (5 psl.) raštą Seimo narys J. Razma, kuris jau buvo valdančiosios daugumos branduolį sudarančios frakcijos seniūnas, neberodė didelio noro gilintis į reikalus. Pasak jo, į priekaištus atsakyta, o ateityje esą tereikės peržiūrėti tvarką, pagal kurią gali būti įkeičiami strateginiai objektai. Pagal galiojančius įstatymus, kaip paaiškėja, tikrai galima įvertinti Vilniaus televizijos bokštą 10 mln. litų.
Reikalas tas, kad Vilniaus televizijos bokštą vertinę turto vertinimo ekspertai atsižvelgė tik į objekto akumuliuojamus pinigų srautus, o ne į tai, kiek kainuotų kažką panašaus pastatyti. Kai kuriais vertinimais, reali Vilniaus televizijos bokšto atstatymo kaina galėtų siekti net pusę milijardo litų. Apie tai, kiek kainuotų žemės nuomos teisės aplink šį objektą (įkeitimo sutartyje – 1 litas už 5 hektarus), – nepatogu net klausti.
Į klausimus apie paslaugų pirkimo aplinkybes, procedūras ir pasirinkimo kriterijus Seimo narys J. Razma gilintis nebenori. Rinkimai baigėsi, kam knaisiotis po jau buvusio ministro reikalus, reitingams – iki kitų rinkimų tai naudos nebeduos.
„Pikantiška smulkmenėlė“
Sunkiai suvokiama meilė iš pirmo žvilgsnio „Samsungui“ gali būti paaiškinama kur kas paprasčiau nei buvusio ministro ir LRTC direktoriaus išvedžiojimai . Ne – reikalas tikrai ne tas, kad gen. direktorių ar eksministrą sužavėjo sentimentai Azijos gamtai ir egzotiškiems papročiams, nepakartojamas šunienos skonis kokiame nors vaizdingame Korėjos pusiasalio kampelyje. Po ranka pasipainiojęs susirašinėjimas tarp LRTC ir Pietų Korėjos elektronikos milžino nukelia į pačią derybų pradžią ir kur kas mažiau painiai, bet įtikinamai paaiškina – kodėl valstybinė bendrovė taip vengė atvirojo konkurso.
Dar balandžio mėnesį LRTC darbuotojas Vytautas Mackonis rašo laišką Pietryčių Azijos elektronikos tigrui ir gauna atsakymą. Jame džiugiai sutinkama bendradarbiauti su viena „nereikšminga“ sąlyga – mūsų valstybinė įmonėlė neturi net kontaktuoti su jokiais kitais tiekėjais. Originalią anglišką ištraukėlę iš bičiuliško susirašinėjimo, peraugusio į karštą finansinį romaną, pridedame - žr. žemiau. Tai paaiškina, kodėl vadinamasis „tiesioginių derybų“ metodas, rengiantis sandoriui, buvo parankiausias. Minėtame rašte parlamentarui ministras pripažįsta, kad gegužės 10d. įmonės valdybai pranešta, jog techninius reikalavimus atitinka dvi įmonės – „Samsung electronics“ ir „Motorola“. Pastaroji, kaip paaiškėja, – neturėjo šansų.
Ką gi - bokštas niekur nedings. Net jei verslo partneriams ir nepavyktų padaryti stebuklo – krizės sąlygomis greitu metu prisivilioti tik 100 000 bevielio interneto abonentų, įtikinant juos, kad siūlomasis „WiMax“ yra kažkas nepaprasta, palyginti su „Omnitel“ ir Bitės“ pasiūla, – nieko baisaus. Valstybė neleis, kad bankai parduotų šį statinį aukcione – mokesčių mokėtojų kišenė plati – tereikia dar ką nors apmokestinti, padidinti kokį akcizą ir strateginis objektas grįš valstybės žinion. Gal tik „šiek tiek“ brangiau, negu įkainotas įkeitimo sutartyje.
Iš susirašinėjimo:
„....Vadovybė norėtų, kad LRTC apie 3 mėnesius bendrautų IŠIMTINAI tik su „Samsung“. Per šiuos tris mėnesius LRTC neturėtų kontaktuoti su jokiais kitais tiekėjais...“
