Jau senokai pastebėta, kad labiausiai su policija visame pasaulyje muštis, kitus žmones ir jų turtą žaloti, viską aplink siaubti – savo protestų metu – linkę pacifistai, anarchistai, antiglobalistai, kuriems teoriškai nepriimtinas smurtas ir jėgos metodai. Vieną kitą atsitiktinį individą galima ir paaukoti (užmušti) – pasaulinės taikos, tolerancijos bei progreso vardan.
Psichologijoje tokie veiksmai apibūdinami kaip negebėjimas derinti abstraktaus ir konkretaus mąstymo. Antai - taiką ir toleranciją apskritai galima mylėti taip karštai, jog vardan šių tikslų padegtum konkretaus kaimyno trobą bei manytum, kad tai tik „lekiančios skiedros“. Gindamas konkretų tolerancijos vertą objektą – susprogdintum visą pasaulį, nes jis vis tiek yra per prastas, kad egzistuotų.
Procesas, jei seksime įprasta šios ideologijos logika bei retorika, talpina savyje tris individų tipus. Pirmasis kenkėjas yra dešinysis ekstremistas, einantis mušti nepanašių į save. Su juo viskas aišku – teisėsaugos klientas. Čia, beje, niekas nesiginčija ir tai kovotojams už toleranciją yra per daug nuobodi tema. Reikia kažko įmantresnio – labiau rafinuoto baubo. Antroji kenkėjų rūšis, anot Nidos Vasiliauskaitės ir jos bendraminčių - pati blogiausia - yra pakantūs ir taikūs biurgeriai. Tie, kas pamatę skustagalvių eiseną Gedimino prospektu - nebėga su jais muštis. Net skambinimas numeriu 112, kaip reikia suprasti, reikštų mentalinį neįgalumą. Pamatęs tą, kuris rodosi esąs netolerantiškas, turi arba jį užmušti, arba įstoti į „naujosios kairės“ performansų būrelį. Kitos formos reiškia, jog esi utilizuotina atmata – tolerancijos priešas. Ne tik niekšingas, bet dar ir beviltiškai kvailas, nesuvokiantis savo iškrypimo. Jei dar – neduok Dieve – esi baltaodis, vyras, heteroseksualus ir vedęs bei turi vaikų – su tavimi viskas aišku.
Trečioji bjaurybių, trukdančių, o ne padedančių visuotiniam progresui ir laisvei, kategorija yra „davatkos“. Tą patyriau jau iš dešiniojo, konservatyvių pažiūrų apžvalgininko, savo bičiulio Vladimiro Laučiaus straipsnio.
Abortai – ekstremali tema. Galima rimtai susiginčyti net gerų draugų kompanijoje. Savaime tai nėra nuostabu – kad tai kraštutinis sprendimas, dažniausiai pripažįsta net ir energingiausi abortų šalininkai, laikantys šios procedūros legalumą, o gal ir patį vykdymą vienu iš asmens laisvės stulpų. Brutalus nusišnekėjimas, kuriuo užsimezgusi gyvybė prilyginama piktybiniam augliui, irgi egzistuoja, tačiau viešojoje erdvėje yra ne dažnesnis, nei Lietuvos skustagalvių išsišokimai.
Kur kas dažniau skambantys lozungai apie teisę į profesinę karjerą, per menkas socialines pašalpas, moters kūno vientisumą (ta pati tezė apie auglį, tik politiškai korektiška) ir be aborto neišvengiamai sekąs moters pavergimas – štai pagrindiniai argumentai, kurie skelbiami įtvirtinant pačią procedūrą, kaip vieną iš esminių progreso, demokratijos, laisvės simbolių.
Grįžkime prie “davatkų”, kurioms kolega Vladimiras skelbia karą. “Davatkai tiesiog maga lįsti po svetimomis antklodėmis ir ji nė kiek neabejoja, kad tą patį gali bei turi daryti valstybė”, - rašo autorius. “Nepageidaujamas nėštumas? Davatkai tokie dalykai neegzistuoja. Lytinis aktas turi turėti tik vieną tikslą – pratęsti giminę. Vargšas Erotas verkia ir slepiasi po pernykščiais lapais. Šiandienės davatkos argumentus prieš abortus persmelkia pamatinė prielaida, kad vyro ir moters santykiai, nesibaigiantys jų svajonėse nėštumu, yra nuodėmė. Nenori nėštumo – susilaikyk nuo lytinių santykių”, - plėtoja jis savo mintį.
Kadangi, anot V. Laučiaus, niekas kitas, išskyrus tas “davatkas” aborto moraline didybe ir socialiniu gėriu abejoti negali, jos čia užima visiškai garbingą vietą tarp tolerantiškosios ir progresyviosios panelės Nidos minimų, bet nemylimų biurgerių, kurie dar vadinami ir daugeliu kitų didžiai "tolerantiškų" epitetų.
Gerai, kad Vladas skvarbia akimi įžvelgia “davatkų” svajonių turinį. Tačiau Seimo narė Aušrinė Marija Pavilionienė ir kiti abortų gėrio propagandos šaukliai labiau linkę kalbėti apie mokslą. Tamsuoliai, elementoriaus rankose nelaikę, iš viduramžių į dienos šviesą išlindę psichopatai, kurie sapnuoja ir trokšta deginti raganas – štai kas yra visi, kam atrodo, jog ši procedūra susijusi su etinėmis problemomis. Pats svarstymas A. M. Pavilionienės nuomone, esąs "iškrypėliškas". Tik štai pateikiami “moksliniai” argumentai, kuriuos jau minėjau: apsisprendimo teisė, moters kūno vientisumas, materialiniai iššūkiai, moters pavergimas ir oponentų durnumas yra kažkaip keistai panašūs į lozungus, kurie politinėmis priemonėmis paskelbiami aksioma.
Tie mokslininkai, kurie aiškiai įrodo, jog kiaušintakyje susijungus toms dviem ląstelėms atsiranda kažkas visai kito (jei ne žmogus – tai kas?) yra nepakankamai moksliški. Tik viduramžiškas ir neteisingas mokslas esą teigia, kad nėra tokio etapo, kai po minėto susijungimo žmogus nebūtų žmogumi.
Sovietiniai vadovėliai, kurie teigė, kad žmogus pradžioje būdavo vos ne buožgalviu, o ir dar įdomesnės teorijos pasakojusios, esą embrionas atkartoja visas evoliucijos stadijas, turbūt yra kur kas moksliškesnės.
Akušerijos profesorius Bernardas Nathansonas yra tikra nemokyta davatka, o gal net neandertalietis. Jo filmas „Nebylus šauksmas“ ir šiaip – gausybė filmuotos bei internetinės medžiagos, rodančios žudomo “kažkieno” pastangas išvengti žūties, yra “viduramžiška propaganda”.
Vilija Aleknaitė-Abramikienė irgi nori deginti raganas. Tik tokio siekio vedama ji visai “nemoksliškai” pastebi: “Į bet kokias žinias apie embrioną, apie tai, ką jis jaučia, kada pradeda plakti jo širdis, kada jis ima girdėti mamos širdies plakimą, jie reaguoja su fanatiška neapykanta. Ar abortui pasiryžusi mama žino, kad iki 12-likos savaičių, kai leidžiama žudyti, jau būna pilnai susiformavusi vaiko nervų sistema ir jis jaučia skausmą. Jam skauda, jis kenčia, šaukia, bet jo negirdi. Ar normalūs suaugę žmonės ryžtųsi žudyti – nukankinti – savo vaikus tai aiškiai suvokdami? Parodykite ir paaiškinkite visa tai vaikui – jam irgi bus gaila”.
Ne. Toks švietimas abortų pramonės entuziastams (labai entuziastingai skanduojantiems) yra per daug senamadiškas ir “davatkiškas”. Čia ir yra visa esmė. Seime svarstomas Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymas jokiu būdu neprasiverš pro visus teisinius ir politinius barjerus. Tik paskutinis asilas (dar durnesnis už “davatką”) dar gali manyti, kad egzistuoja bent viena prigimtinė teisė. Net teisė į karjerą čia ir dabar gali būti šventesnė už teisę nebūti “paaukotam progreso vardan”, jei tik pastarosios negali išrėkti garsiai, parašyti ant plakato arba įmesti į urną. Tylių riksmų Žmogaus teisių teismas ir deklaracijų autoriai negirdi.
Smulkmena, kad kai kurios pašalinės abortų atliekos esti vartojamos ir kosmetikos pramonėje, o ir pats aborto vykdymas kažkam yra pragyvenimo šaltinis. Niekai netgi tai, kad jaunus gydytojus verčia “praktikuotis” šioje srityje, net jei tai prieštarauja jų pažiūroms. Nebūkime davatkomis ir „neužsiciklinkime“. Svarbiausia įniršio priežastis yra baimė svarstyti etinį problemos aspektą, kurį minėto įstatymo autoriai – ačiū jiems – grąžino į Lietuvos viešąjį diskursą. Baisu būtų, jei “lytinis švietimas” reikštų ne tik prezervatyvų maustymą ant agurkų per pamokas. Baisu būtų ir tuomet, jei “moters pavergimo” klausimą besvarstant paaiškėtų, jog atsakomybės jausmo pertekliumi nesiskundžiančiam vyrui tokia “išeitis” yra visai priimtinas sprendimais. Etiniai “kovos už laisvę, pažangą ir moterį” rezultatai gali pasirodyti kiek paradoksalūs.
