Vienas didžiausių Lietuvos tapytojų, lietuvių dailės klasikas Algirdas Petrulis mini gražų 90 metų jubiliejų. Ta proga naujausių menininko darbų paroda atidaryta “Lietuvos aido” galerijoje sostinėje, o Vilniaus rotušėje veikia retrospektyvinė dailės Maestro kūrinių paroda.
Tapytojas Algirdas Petrulis mokėsi Kauno meno mokykloje, J. Vienožinskio studijoje. Kaip rašė menotyrininkė A. Dapkutė, “A. Petrulio kūryboje justi tai, ką A. Gudaitis pavadino “formos tradicija”, t.y. tęstinumo ir įdirbio, amato suformuotą tapybos kultūrą. Užčiuopiame Lietuvos dailės šaknis, prancūzų tapybos dvasios, Vakarų Europos klasikinio meno puoselėjamų grožio, gėrio, darnos vertybių…” 1939 m. baigęs dailės studijas A. Petrulis jau nespėjo išvykti į Prancūziją kaip jo kolegos, tačiau su prancūzų menu susipažino tais pačiais metais vykusioje parodoje Kaune, kurioje ir pats pirmą kartą dalyvavo.
Tačiau per tuos šešis kūrybinės veiklos dešimtmečius surengta ne tiek jau daug personalinių parodų. Vos prieš penkmetį pasirodė pirmasis A. Petrulio kūrybos katalogas. Sovietmečiu abstrakti dailininko kūryba nebuvo vertinama ir propaguojama. “Net šiandien nujaučiame, kad A. Petrulio kūryboje yra kažkas, ko dar mūsų dailė neišryškino, nepuoselėjo, kas glūdi pačiose tautos mentaliteto gelmėse” (A. Dapkutė).
Lietuvos radijo laidoje “Kultūros savaitė” Nacionalinės premijos laureatą tapytoją Algirdą Petrulį kalbino žurnalistės Gailutė Jankauskienė ir Jolanta Kryževičienė.
Pokalbį pradėkime nuo jūsų gyvenimo istorijos. Vis dėlto jūsų kartai ir jums teko tikrai nelengvas laikas. Karo ir pokario metai, kai reikėjo menininkui pasirinkti, ką jis daro, su kuo jis yra, galbūt - prieš ką jis yra. Jūsų kūrybos pradžia buvo natiurmortai, peizažai… Tai nebuvo socialistinė graži tikrovė su vėliavomis, su žvaigždėmis, su darbo žmonių portretais…
Jeigu būčiau buvęs geras piešėjas, kai sunku, tai gal kokį Leniną ir būčiau nupiešęs... Ką gali žinot? Nelengva buvo iš tikrųjų, visokie saugumo reikalai. Ir tarnybos netekau todėl, kad nenorėjau saugumui dirbti. Kadangi aš jiems buvau labai patogus, buvau asistentas, tarsi toks tarpininkas ir su profesūra, ir su studentais. Tai juk toks daugiausia ir gali išgirsti, ką nors sužinoti…
Jūs tada dirbote tuometiniame Dailės institute Justino Vienožinskio asistentu, ar ne?
Taip. O paskui institutas atsikratė Vienožinskio. Jis buvo didelis žmogus, didelė asmenybė. Prisimenu tokį atvejį: po pirmojo vežimo užeina vėl Raudonoji armija, o jaunesnieji inteligentai ir sako - na ką, inteligentus juk veža, reikia trauktis. Kaip šiandien atsimenu Vienožinskio žodžius: “O ką tu manai apie tautą, kuri lieka visiškai be inteligentų?“ Man atrodo, auksiniai jo žodžiai. Kadangi, jei kentėti, tai kentėti turbūt reikia visiems.
Dar vienas dalykas - J. Vienožinskis buvo labai tiesus, atviras žmogus. Pamenu, vyko kažkoks minėjimas, skirtas tautų draugystei. Ir vienas jaunas poetas ten skaitė savo ultrapatriotinį eilėraštį. Paskui klausia profesoriaus Vienožinskio nuomonės. O šis pasiteiravo: ar man būti atviram? Studentas sako: būtinai! Tada profesorius ir rėžė - turiu tokį ūkelį, jeigu manęs nenubuožins, galėtum ateiti paganyti, tai daug naudingiau laiką leistum…
Paskui, prisimenu, į institutą atvažiavo tuometinis TSRS dailininkų sąjungos sekretorius Aleksandras Gerasimovas iš Maskvos. Buvo toks jo paveikslas “Na straže mira”, kuriame pavaizduoti Vorošilovas su Stalinu. Sukvietė visus mus ir sako: “Vaikščiodamas po jūsų dirbtuves mačiau tokių knygų, kur visokie gogenai ir van gogai… - “vsiakaja maznia”. O Vienožinskis jam ir sako: “Drauge Gerasimovai, jau prieš šituos jūsų paminėtus tai mūsų visų kelnytės per trumpos”. Visi atsistojo ir išsiskirstė kaip musę kandę. Žinoma, po tokių išsišokimų Vienožinskis daugiau institute jau nebedėstė...
O taip, istorijos negali pakreipt. Mano istorija tokia, kad buvau baigęs gimnaziją ir man nereikėjo tų teorinių mokslų, todėl specialybę pradėjau iškart nuo antro kurso. 1939 m. dalyvavau individualistų parodoj. Iš ten dalyvavusių dailininkų dabar likau tik aš vienas.
Beje, prieš tai ir filologijos mokslų dar ragavote Vytauto Didžiojo universitete...
Tik vienus metus. Paskiau mečiau. Aišku, tada šeimoj pokalbis su tėvuku buvo aštresnis. Tėvuką gerai suprantu, kadangi neaišku, kas tas menininkas. Net toks humoras buvo: mano pamotė sutiko kažkokią kaimynę turguje. Ši ir klausia - kurgi dabar sūnus, ką veiks po gimnazijos? Pamotė ir sako, kad menininkas bus. O kaimynė - na, malūnas turbūt bus nepaprastas… Manė, kad “melnikas“(rusiškai - malūnininkas).
Kodėl pasirinkote studijas pats Justiną Vienožinskį? Juk tuo metu Kauno meno mokykloj mokytoją buvo galima rinktis.
Taip, tuo metu dar buvo Petro Kalpoko studija. Puikus žmogus ir tapytojas geras, bet jo mokykla buvo daugiau realistinė. Gal ir dėstymo metodika šiek tiek kitokia. Pavyzdžiui, Vienožinskis, jei pasirodydavo per savaitę kartą, tai labai gerai. Susimoki už mokslą - ir viskas. Taip galėjai amžinu studentu būti ir kokią tarnybą turėti, nes jis visai nekontroliavo. Na, aš pasirinkau Vienožinskį ir įdomu, kad jį pasirinko gabesnieji, iš kurių vėliau kažkas išėjo.
Jūsų bendramoksliai buvo V. Kašuba, K. Varnelis, J. Kėdainis… Skirtingų krypčių menininkai, o kas juos vienijo?
Bendras likimas. Su Juozu Kėdainiu mes kartu baigėm. Su Vaičaičiu, Motiejūnu, Kašuba kartu mokėmės. Pavyzdžiui, pas Vienožinskį mokėsi ir Augustino Savicko brolis Algirdas, kuris žuvo per karą. Mes dideli draugai buvom. Dar aš jo knygų turėjau, paskiau Augustinui atidaviau. Labai puikus žmogus buvo. Visus vienijo bendras likimas.
Jau vėliau, Lietuvai atgavus Vilnių, daug kas persikėlė į Vilnių, kuris buvo tuo metu, kaip amžininkai teigia, sulenkėjęs miestas. Atsiranda ir dailės institutas. Sakykit, kaip tada sekėsi jūsų menininkų kartai, kuriai tas laikas buvo labai svarbus, juk tuo metu kaip tik pradėjote eiti į savo karjeros viršūnes?
Tais laikais baigę gimnaziją jaunuoliai turėjo eiti į karo mokyklą, iš kurios po metų išleisdavo jaunesniaisiais leitenantais karininkais. Pavyzdžiui, aš kartu tarnavau su garsiuoju Algirdu Greimu. Tik jis buvo raitelis, o aš pėstininkas. Aš baigiau 1939 m., kai prasidėjo ta visa velniava. Dar gerai, kad mus paleido, galėjo ir į Sibirą išvežti.
Atvirai kalbant dėl tos kūrybos, tai, žinoma, jeigu nebūtų buvę to karo ir okupacijos, tai mūsų gyvenimo keliai kitur būtų pasisukę, gal ir Lietuva kitokia būtų buvusi. Ir mes kitaip būtume dirbę. Pavyzdžiui, jau vėliau, kai pats dėsčiau, man studentai sakydavo: “Jums, dėstytojau, tai bepigu, Paryžių matėt…” Sakau - kokį Paryžių? Jokio Paryžiaus nemačiau! Tiesa, pamačiau, bet jau tada, kai paveikti jis manęs niekaip nebegalėjo, tik pasidžiaugti galėjau darbais.
Ar daug mes praradom per tas visas sumaištis, karus, okupacijas? Ar dideli praradimai, jūsų akimis žiūrint?
Aš manau, kad nemažas praradimas. Čia vis tiek uždaros durys buvo. Žinot, dar keistas dalykas. Tie, kurie studijavo Leningrade arba Maskvoj, jie kažkokie ne lietuviški pasidarė. Vis dėlto profesūra, aplinka veikia skonį. Pvz., įsivaizduoju, jei būčiau studijavęs Prancūzijoj, tai vis tiek kitokie mano darbai būtų, daugiau linkę į europinę pusę. O čia vis tiek socrealizmas darė įtaką ir visa kita… Čia labai sudėtingas klausimas. Kad būčiau dirbęs kitaip, tai tikrai. Nebūtinai, kad abstrakčiai būčiau tapęs, bet kitaip. Prancūzai man buvo kažkas nepaprasta… Dar dabar prisimenu 1938 m. prancūzų parodą Kaune. Ten buvo labai gerų darbų: Bonnard’o, Picasso, Laprade’o… Prancūzai ypač didelį įspūdį padarė.
Jūs paminėjote, kad, jeigu ne šitas politinis lūžis, visas tas virsmas, tai jūsų kūrybinis kelias būtų visai kitoks. Sakykit, kaip tas laikas laužė jus? Galbūt net ir tos abstrakcijos jūsų tapyboje būtų gimusios anksčiau, jeigu ne tie politiniai, visuomeniniai dalykai?
Gali būti. Bet jeigu pastebėjot ir tada jau tapiau abstrakcijas. Kiti net stebėjosi. Pavyzdžiui, 70-mečio kūrybos parodoje buvo abstrakcijų. Kadangi tai buvo personalinė paroda, tai kažkaip praslydo.
Šiaip abstrakcijas ir tais laikais kartais pavykdavo ir bendrose parodose parodyti. Pavyzdžiui, Povilaitis padarė kelis projektus, kaip jis pavadino - “abstraktūs darbai”. Arba buvo berods Kazės Zimblytės darbų paroda “Vagos” leidyklos posėdžių salėje. Iškabino tuos darbus. O paskiau pamatė, kad blogai, liepė uždaryti. Taikomosios dailės pirmininko Stoškaus ir klausia: kas čia per menas? Klausykit, sako Stoškus, ji tapybą dirba, ne tekstilę, iš kur aš galiu žinoti, ką ji čia daro. Tada jau kreipiasi į tapytojų pirmininką Joną Švažą. O šis ir sako: ji gi tekstilininkė, ką aš žinau!.. Taigi būdavo tokių juokingų dalykų, teko laviruoti.
O kaip jums pavyko išlaviruoti? Juk jūs nesukūrėt nė vieno paveikslo pagal užsakymą. Ar nebuvo kokio spaudimo? Vis tiek menininkas turėjo tarnauti tai ideologijai. Kas jums padėjo kurti tarsi neutraliai?
Tai turbūt tie peizažai ir natiurmortai. Pavyzdžiui, natiurmortas - vaza su gėlėm. Bet ta vaza taip nukišta šonan, kad faktiškai ten ne vaza pavaizduota, o abstraktus kilimas, neva drapiruotė. Man svarbiausia fonas, o vaza tik šalia padėta. Arba A. Gudynas apie mane yra parašęs - “lietuviško peizažo dainius”. Man svarbu kas kita. Per peizažą, net ir nebūdamas natūralistu, gali išgauti spalvinę nuotaiką. Sakau, nupiešiau vazą, kurios joks keramikas nepripažintų, o gėlių - joks botanikas nesurastų. Tai kas yra? Turinys? Ten turinio jokio nėra! Grynai spalviniai deriniai.
Pavyzdžiui, Vienožinskis mokydamas mus visada sakydavo: “Apverskit paveikslą aukštyn kojom! Tada be tų objektų matysit visą spalvų muziką, pasikartojimus…” Iš tiesų tada viską pamatai.
Taip ir laviravau, stengiausi kažkiek sueuropinti tą socrealizmą. Pavyzdžiui, norėdamas į parodą ką nors geresnio prakišti, vieną darbelį padarai ciesoriui, daugiau realistiškesnį, o kitus - kaip pačiam atrodo.
O kokie tie darbeliai ciesoriui? Kokia tema būdavo?
Daugiausia peizažai ir natiurmortai.
Įdomu, kai Maskvoj buvo Henri Matisse’o darbų paroda, joje buvo jo ankstyvieji, maždaug pagal olandus darbai, ir vėlyvesnieji. Tai girdėjau žiūrovus sakant: “Žiūrėkit, žmogus mokėjo dirbti, o kas paskiau išėjo?..“
Beje, vienas filosofas man ir dabar neseniai pasakė: “Kažkada peizažus dirbdavai, o dabar ką?..” Įdomu, kad kai kas galvoja, jei dabar leidžia, tai jau Petrulis ir dirba... O aš sakau, kad ir tada taip dirbau. Be to, daug kas priklauso nuo to, kaip suprasi tapybą. Jeigu ją supranti panašiai kaip muziką, tai tada tapytojui reikia ir klausą turėti. Juk jeigu dainininkas klausos neturi, tai, klausykit, gali užrėkti kaip reikalas… Ir kas iš to? Taip ir tapyboje. Nesakau, kad tapyba didžiausias menas. Pavyzdžiui, grafikoj gali tik dviem spalvom - juoda ir balta - sukurti šedevrus. O naudodamas tūkstantį spalvų - niekalą padaryti.
Kaip tos spalvos ateina į jūsų paveikslus, kas padeda sukurti skirtingas nuotaikas, spalvų derinius?
Daugelis mano darbų turi savo istorijas. Yra toks paveikslas “Sentimentalus vakaras”. Tenai toks vaizdelis - langas, švelni užuolaida, žydi alyvos ir po alyvom porelė apsikabinusi bučiuojasi. Kadangi anais laikais alyvų kvepalai buvo pigūs, tai, sakau, nupirksiu tų kvepalų ir truputį paliesiu po paveikslu, apačioj. Galvoju, kiti žiūrės ir sakys: na, Petrulis, net ir kvapą perduoda. Toks humoras…
Ar padarėt?
Ne, tik galvojau. Paskui dar vienas paveikslas “Moteris su veidrodžiu”. Atsimenu, kad Gudaičiui patiko… Kaip jis atsirado? Kai dirbau muziejuj, ten vieną kartą radau Venecijos brokatą. Klausykit, kokia medžiaga, Dieve mano! Kokios gėlytės, koks jautrumas, gali net fotografuoti! Ir, klausykit, man tas natiurmortas neišėjo. Matyt, todėl, kad neturėjau ko pridėti nuo savęs. Jau per didelis tų gėlių grožis buvo!.. Tai paskiau nutapiau moterį prie veidrodžio. Ir atsimenu, kad tame veidrody dar tų gėlių buvo.
Matot, kaip aktoriams yra scenos drugys, taip dailininkams - tuščios drobės baimė. Net ir Kipras Petrauskas jausdavo tą scenos baimę. O dailininkai turi tokią baltos drobės baimę. Tarsi ant naujo turi kažką labai gero padaryti. Ne dėl to, kad taupai, ne. O tapyti ant seno paveikslo - visai nebaisu. Lyg ir atrodo, kad viskas bus gerai.
Prisimenu vieną geresnių natiurmortų, kurį ir valdžia nupirko anais laikais. Tvarkiau modelių kabinetą. Žiūriu, kad neturiu drobės. Bet matau, guli, matyt, studentų palikta tokia pilka drobelė. Aš ją paėmiau ir nutapiau ant jos natiurmortą. Ir pasirodė, kad visai neblogą. Aš netikiu tais įkvėpimais, bet būna taip, kad nesuprasi - ar ūpas, ar visai atsitiktinai - bet kažkodėl pasiseka. Ir tada - būčiau nesugalvojęs tuo laiku dirbti, to natiurmorto išvis nebūtų buvę.
Man labiausiai patinka tie tapytojai, kurie yra spalvininkai. Paulis Cezanne`as. Prado muziejuje Madride mačiau Diego Velazquezo darbus. Mane nustebino ne tų paveikslų temos, siužetai, bet kad tai buvo valdiškas darbas, karaliaus užsakymas. Ir kokie nepaprasti jautrumai! O juk jie visiškai nebuvo reikalingi tų laikų užsakovams.
Arba, pavyzdžiui, tapyba kaip amatas. Taigi būdavo cechai savo laiku. Pvz., renesanso laikais. Mokinukas padėdavo dailininkui tik dažus sumaišyti! Svarbu, kad būtų pastovu, kad būtų gera prekė. O dabar, matot, visiškai kitaip. Prisimenu, kai buvo Stasio Eidrigevičiaus paroda, tai tenai buvo ir piešiama, ir čia pat naikinama. O senieji dailininkai dirbdavo tam, kad kuo mažiau jų kūrybą paveiktų laikas. Šiandien dailininkai savinasi lyg ir teatro, ir kitų menų ypatybes. Teatre, pavyzdžiui, spektaklį gali nufilmuoti. Bet aktoriaus sąveikos su publika tame filme jau nebelieka. O nutapytas paveikslas gali kabėti ilgai, jį gali stebėti įvairių laikų žiūrovai ir jis niekam nekliudo.
Kaip jūs vertinate tokias nuomones, kad grynoji tapyba vis dėlto kada nors išnyks? Kad tai yra tarsi jau ano laiko reliktas?
Taikomoji tapyba tai tikrai liks. Kadangi vien baltų sienų ne visi nori. Pagaliau ir defektą kokį užmaskuoti galima. Nors, beje, tam ne kiekvienas kūrinys tinka.
Pavyzdžiui, man teko matyti nemažai darbų Moderniojo meno muziejuje Paryžiuje. Pavyzdžiui, tas Marcelio Duchamp’o garsusis unitazas-fontanas. Tai sakau, jeigu koks turtingas žmogus ar kolekcininkas tokį nusipirktų ir pastatytų pas save salone ant pjedestalo, tai draugai sakytų - broleli, čia ne vieta tam dalykui.
Ar jūs turit pasekėjų? Galbūt tarp savo mokinių? Ar yra jaunesnių dailininkų, kurie jums artimi savo dvasia, savo maniera?
Tokios, kaip sako, savo mokyklos, aš nesukūriau. Mat mano dėstymo principas buvo toks, kaip ir Vienožinskio - kuo mažiau kištis į kitų reikalus, kuo daugiau laisvės. Ir tai buvo vienintelis mano bendravimo su studentais būdas. Negi dabar kreipsi žmogų, - tu kitaip, realistiškiau daryk ar ką. Na, teisybė, turėjau tokių, kuriais džiaugiausi. Pavyzdžiui, Jonas Švažas - buvęs mano studentas.
Beje, jūsų abu vaikai yra dailininkai. Sakykit, ar jie klausia jūsų nuomonės, kada rengia parodas ar dirba prie kokio darbo?
Kad, žinot, turbūt ne.
Tas pats Vienožinskio metodas?
Turbūt. Pavyzdžiui, dukrai - ką aš galiu pasakyti, kaip jai aprengti Atilą ar kokį Robiną Hudą. Žinoma, jeigu norėtų pradėti dirbti, pavyzdžiui, akvarele, tai aš galėčiau pamokyti. O sūnų ko pamokiau? Vairuoti mašiną!
Norėčiau dar klausti apie šiandieninį mus supantį meno pasaulį. Kaip jūs matote, kur suka šiandieninis mūsų menas?
Net viduramžiuose sakydavo: na, ir jaunimas dabar! Tai čia jau taip yra. Pavyzdžiui, ir renesanso laikais buvo modernistų, palyginti su viduramžiais. Žinot, kvailiausia būna, kai seniai pradeda diktuoti ir reikalauti, kad jaunesni dirbtų taip kaip jie.
"Kultūros savaitė" - tiesioginė informacinė laida apie kultūros gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje. Laida transliuojama šeštadieniais 9.05-11.00 val. per Lietuvos radijo pirmąją programą. Kiekvieną šeštadienį dviejų valandų laidoje - septynios kultūros dienos mūsų šalyje: teatrų premjeros, dailės galerijų naujienos, koncertų salėse skambanti muzika, literatūros pasaulio pulsas, susitikimai su meno kūrėjais. Kiekvieną šeštadienį - pasaulio kultūros naujienos: gastrolių atgarsiai, tarptautiniai projektai, užsienio svečiai. Autorės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė, muzikos redaktorė Olga Malcienė ([email protected]).
