Deividas Jursevičius, LRT radijo laida „60 minučių“, LRT.lt
Rusijos karys tikrai nekuria civilizuotos valstybės kario įvaizdžio, sako gynybos apžvalgininkas Aleksandras Matonis. „Rusija pakankamai daug padarė, kad jos kario įvaizdis būtų nehumaniško, nepaisančio tarptautinės teisės, naudojančio karinę jėgą prieš civilius gyventojus“, – mano jis.
Vis dėlto, A. Matonio nuomone, per pastaruosius kelerius metus Rusijos kariuomenė nemažai išmoko. „Rusijos kariuomenė mokėsi iš mūsų neryžtingumo, iš Aljanso klaidų. [...] nepaprastai daug pasimokė ir iš Gruzijos konflikto, kai nepavyko tarptautinėje žiniasklaidoje dominuoti informaciniu lygmeniu“, – LRT radijo laidai „60 minučių“ teigia apžvalgininkas.
– Kuo kariai be skiriamųjų ženklų Kryme skiriasi nuo teroristų?
– Žinoma, tarptautinės teisės ekspertas išaiškintų geriau. Bet galima sakyti, kad pagal tarptautines konvencijas, tarptautinius dokumentus egzistuoja sąvoka „teisėtas kombatantas“. Tai asmuo, kuris kaunasi, kaip karys priklauso kuriai nors kariaujančiai pusei. Karys, turintis skiriamuosius ženklus, priklausomybę valstybei, šaliai, gali būti laikomas teisėtu kombatantu. Tada jis gali tikėtis visų Ženevos konvencijoje numatytų garantijų, pvz., patekęs į nelaisvę ir pan. Šiuo atveju galima būtų sakyti, kad tie asmenys, žali žmogeliukai be skiriamųjų ženklų, su ginkluote, nėra teisėti kombatantai. Jei kažkuris iš jų pakliūtų į nelaisvę ir būtų teisiamas, jį būtų galima laikyti jau ne kažkurios valstybės kariu, o teisti už banditizmą, teroristinę veiklą.
– Ką operacija Kryme pasako apie pasikeitimus rusų kariuomenėje?
– Nepaprastai daug. Pirmiausia ji buvo labai greita. Įprasta tokiais atvejais tikėtis, kad valstybių, tarp kurių bręsta konfliktas, pasienyje vyksta pajėgų auginimas, didinimas, tam tikri pasienio incidentai, kurie galų gale priveda prie kažkokios išprovokuotos ar neišprovokuotos agresijos. Krymo atveju viskas buvo įvykdyta nepaprastai greitai: praktiškai per dvi paras ir be papildomo pajėgų auginimo aplink Krymą, t. y. būtent pasinaudojant jau dislokuotais Rusijos Federacijos kariniais daliniais, kurie ten iki to momento pagal dvišalę sutartį buvo teisėtai.
Jie paprasčiausiai paliko savo teritorijas, peržengė visas susitarimo ribas (yra užfiksuota, kad jie iš tiesų pažeidė Rusijos ir Ukrainos susitarimus), užėmė strateginius objektus ir pradėjo Ukrainos kariuomenės blokadą. Taigi pirmas dalykas – greitumas, antras – tarptautinių dokumentų ir konvencijų nepaisymas, t. y. tiek savo karių priklausomybės nenurodymas ir skiriamųjų ženklų nebuvimas, tiek veiksmai, pažeidžiantys tarptautinius susitarimus, kurie nebuvo panaikinti.
– Iš ko, Jūsų manymu, rusų kariuomenė mokėsi pastaruosius kelerius metus?
– Rusijos kariuomenė mokėsi iš mūsų neryžtingumo, iš Aljanso klaidų. Kartu iš reakcijos – iš to, kaip buvo reaguojama. Pirmiausia Rusijos kariuomenė nepaprastai daug pasimokė ir iš Gruzijos konflikto, kai nepavyko tarptautinėje žiniasklaidoje dominuoti informaciniu lygmeniu. Šiuo atveju, prieš pradedant Krymo operaciją, buvo nepaprastai gerai pasiruošta tarptautinės žiniasklaidos ir poveikio tarptautinei žiniasklaidai aspektu, vyko nepaprastai intensyvios informacinės operacijos tiek prieš savo gyventojus, tiek prieš tarptautinę bendruomenę. Tai liudija ir vangi Europos Sąjungos reakcija, noras diskutuoti dėl neva teisėtų Rusijos pretenzijų į Krymą ir pan.
– Ilgą laiką buvo kuriamas stipraus, galingo, kieto Rusijos kario įvaizdis. Kaip įvaizdis keičiasi dabar?
– Nesutikčiau, kad jis toks buvo. Iš tiesų galimas ir komiškas įvaizdis. Manau, kad Rusija pakankamai daug padarė, kad jos kario įvaizdis būtų nehumaniško, nepaisančio tarptautinės teisės, naudojančio karinę jėgą prieš civilius gyventojus. Įvaizdis tikrai ne civilizuotos valstybės kario.
– Kaip vertinate Ukrainos kariuomenės pajėgumus?
– Jos pajėgumus įvertinti nepaprastai sudėtinga, nes informacija labai kontroversiška. Aš jau kelias savaites lyginu įvairius pasiekiamus šaltinius. Iš pačios Ukrainos kariuomenės vado girdėjome, kad, pvz., sausumos pajėgose šiuo metu yra tik 6 tūkst. kovinėms operacijoms tinkamų karių, labai mažai technikos ir labai mažai lėktuvų. Manau, kad tas Ukrainos kariuomenės vado skelbimas susijęs su tam tikromis klaidinimo operacijomis. Vyksta karas, todėl abi šalys naudoja klaidinimo operacijas ir kitokias poveikio priešininkui priemones.
Žinoma, kad maždaug 2011 m. Ukrainos kariuomenėje galėjo tarnauti apie 150–160 tūkst. karių, dar 40 tūkst. civilių gyventojų. Biudžetas tikrai nedidelis – apie 2 mlrd. JAV dolerių. Sakykim, 3,5 karto didesnis negu Lietuvos, nors pati kariuomenė daug didesnė. Yra daugybė problemų, susijusių tiek su pajėgų aprūpinimu, tiek su kariuomenės modernizavimu. Ukrainos kariuomenė pastaruosius kelerius metus nuolat buvo mažinama, buvo stengiamasi modernizuoti iš sovietmečio paveldėtą kovinę techniką. Vis dėlto tikrai nenuvertinčiau jos dabartinės būsenos. Manau, kad per gynybines operacijas, esant tinkamam vadovavimui, tinkamai valiai ir motyvacijai, Ukrainos kariuomenė gali būti puikiai panaudota krašto gynybai (neduok dieve, kad konfliktas eskaluotųsi, ir neduok dieve kad tai įvyktų).
