Norėtųsi pasakyti - vektoriai, tačiau tai būtų tiksliųjų mokslų sąvoka, reiškianti tiesią liniją, prisiliečiančią prie apskritimo kraštinės. Bet Lietuva nebėra tobulas apskritimas, savarankiškas kosmosas. Tobulas visuomet stiprus, visuomet traukia dėmesį. Ir mes būtume stipresni turėti savus vektorius, siųstume juos į pasaulį kaip raketas. Tačiau Lietuva senokai nebėra kosmosas, ir ji - nebe tobulas apskritimas. Mes primename kiaurą kibirą, suvarpytą įvairaus dydžio kiaurymių.
Ar neprisišaukėme dvasių?
Didžiausia, žinoma, yra Europos Sąjungos (ES) kiaurymė. Pro tą skylę įslydusi lydeka baigia išgaudyti mūsų karosus - geriausias ir jauniausias jėgas. Tačiau šalia atsirado ir sparčiai plečiasi Baltarusijos skylė. Ją pradūrė JAV finansuojamas Baltarusijos universitetas Vilniuje, taip pat ES planai kuo greičiau "įtraukti Baltarusiją į ES žvaigždyną". Vadinasi, jos uždavinys - kad Baltarusija kuo greičiau pasijustų Lietuvoje kaip namie.
Ar mes ką nors galvojame apie šiuos planus? Mes seniai nebegalvojame. Negalime galvoti, nes nebeturime užsienio politikos. Belsdamiesi į ES, sunešėme į kaugę visus savo pagoniškus ir krikščioniškus ginklus ir sudeginome juos. Ir padarėme vienintelį savo netolimos istorijos geopolitinį sprendimą - prisiekėme uždaryti Ignalinos atominę jėgainę. Pasiekėme savo - ją dabar ir uždarome. Buvo dar ir kitas sprendimas - "Mažeikių naftos" padovanojimas Amerikos ir Rusijos oligarchams. Bet tai ir viskas. Mūsų gebėjimai išsemti, daugiau savarankiškų vidaus ir užsienio geopolitikos sprendimų nebus.
Tačiau lietuviai moka prisišaukti dvasių. Dabar mes šaukiamės didžiausią jų - Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK). Su jos sostine Baltarusijoje. Gudijoje, lietuviškai tariant.
Vadas kaip turtas
Lapkričio 7 dieną LŽ paskelbė straipsnį su iškalbinga įžanga: "Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka pareiškė, kad jį jau ima pykinti nuo valdžios, tačiau jis dar turi nuveikti daug darbų, be to, jis pagaliau rado bendrą kalbą su Viktoru Juščenka." Mintis verta Fidelio Castro jaunystės ir brandos metų. Tokių pareiškimų ugningas Kubos lyderis padaręs šimtus. Nepabuvęs Laisvės salos diktatoriumi nė kelerių metų, jis jau bodėjosi valdžia. Nes valdžia atkari kiekvienam kūrybos, kovos ir laisvės paragavusiam vyrui. Tačiau valdžia pagauna į spąstus ir nebepaleidžia net kovos genijų. Ji padaro iš jų biurokratus. Šiemet sukanka 50 metų, kai F.Castro valdžia - vienintelė ir nepakartojama visame Karibų pasaulyje. Jis nepranokstamas.
Tokie lyderiai, vaizdžiai kalbant, ant šaligatvio nesimėto. Jie ateina į valdžią perversmo ar atentato keliu ir juos remia tauta bei liaudis. Savisaugos sistema, kurią jie privalo sukurti, neleidžia jiems trauktis. Ispanų Francisco Franco bei Portugalijos Antonio Salazaras, atėję į valdžią kartu su Adolfu Hitleriu, pasitraukė iš Europos politikos... kada? Baisu net ištarti: po Antrojo pasaulinio karo praėjus 30 metų. Žinoma, tokie "natūraliu" būdu nesitraukia - jie išeina tik anapus Saulės. Išimtis buvo nebent Augusto Pinochetas. Bet ir jis prisivaldė į valias - 17 metų.
Jeigu A.Lukašenka užtruks valdžioje dar dešimtmetį - nieko nuostabaus. Jis patvirtins pagrindinį valdžios dėsnį: ji turi būti atsakinga ir stabili. Ypač ta valdžia, kuri valdo žmonių, o ne oligarchų labui. Tokia valdžia kitados valdė LDK.
Mes turėtume tai suprasti, nes esame įsimylėję Didžiąją Kunigaikštystę ir paskelbę ją savastimi. Pavojingas sprendimas - ar jis mūsų jėgoms? Nes tokiam sprendimui įgyvendinti reikia... vado.
Minskas-Kijevas. Augantis LDK šešėlis
Tame pačiame LŽ straipsnyje rašyta: "Baltarusijos prezidentas padėkojo V.Juščenkai, padėjusiam Minskui pagerinti santykius su Briuseliu. "Jis - vienintelis mūsų ryšių su Europa tarpininkas, kurį mes suprantame ir priimame", - sakė A.Lukašenka." Nepaprastai įdomus Baltarusijos lyderio geopolitinis pareiškimas. Dar prieš kelerius metus dėkojęs Rusijai ir Vladimirui Putinui už viską po Saule, jis ūmai padarė nedraugišką gestą. Kalbant žmogiška kalba - tai išdavikiškas gestas. Nes gerą dešimtmetį Baltarusija buvo maitinta mažomis Rusijos dujų bei naftos kainomis, jai buvo sukurtas palankiausias prekybos ir kainų Rusijoje režimas, įduotas į rankas geopolitinis skėtis. Ir viso to išsižadėta dėl Ukrainos? Dėl ES? Nejaugi tai adekvatūs mainai?
Sakoma: Baltarusija nusisuko, nes Rusija pakėlė draugystės kainą. Tik ar nebus čia priežastis painiota su pasekme?
Šiandien pasakyti komplimentą oficialiam Kijevui - mirtinai įžeisti Kremlių. O čia Kijevą palaikė Minskas. Baisus vakarykščio draugo smūgis. Ir kam tai daryti? Ar Ukraina, ES ir Lietuva - ką duos? Dujų, naftos? Juokingi klausimai. Pagaliau ar Minske uždarytas Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės sekretoriatas? Juk jam nuo 2000 metų sėkmingai vadovauja neskęstantis Kremliaus atstovas Pavelas Borodinas. Kaip visa tai suderinama? Ir kam A.Lukašenkai reikalingos bėdos, kuriose paskendęs Ukrainos prezidentas V.Juščenka? Taip pat ne tas klausimas.
Čia tikriausiai kitas reikalas: V.Juščenka ir jo politinis klonas Julija Tymošenko yra išdrįsę kalbėti su V.Putinu ir Dmitrijumi Medvedevu ultimatumų kalba, to niekas Europoje sau nėra leidęs. Tad A.Lukašenkai reikėjo pademonstruoti Kremliui savo galią? Iš draugo patapti nedraugu? Žinoma, tada geresnės vietos už Kijevą nerasi. Čia ir vizitas į Vilnių nublanksta.
Bet ką A.Lukašenka gali gauti iš Europos? Pirmiausia mes padovanotume jam demokratinį chaosą. Kuris nuverstų jį. O paskui? Pažiūrėtume. Bet jeigu pažvelgsime iš kito šono...
Bjaurusis ančiukas? Bet ne gulbinas.
A.Lukašenka - vadas, ne liokajus. Jis pats daro sprendimus. Jis valdo Baltarusiją jau 15 metų ir nesirengia trauktis. Nes valdė labai sunkiais lūžio metais ir apsaugojo savo žmones nuo katastrofos. Kokios? Neleisdamas šalies privatizuoti Rusijos oligarchams. Be to, jis ir pats nenusiaubė jos, kaip tai padarė kitų buvusių TSRS imperijos respublikų vadai. Pagaliau jam negalima prikišti net to, ką reikia į akis pasakyti daugeliui Rytų Europos demokratų: "Pavaldėte, ponai, praturtėjote ir nusiplovėte rankas." A.Lukašenkos galia didelė, jo autoritetas - neginčijamas. Jis gali be didelio vargo ir demokratiniu būdu pakeisti šalies Konstituciją, - kad žmonės jį ir vėl išrinktų prezidentu.
Keisčiausia, kad A.Lukašenka neprimena Rytų prezidento satrapo. Pavyzdžiui, Vidurinės Azijos dievukų. Tiesa, šiemet jis apsilankė Turkmėnistane ir ten pareiškė, kad 2006 metais miręs diktatorius Saparmuratas Nijazovas - jo įkvėpėjas. Žinoma, tai perdėtas komplimentas, nes Turkmėnbaši nepasiekiamas - tas rimtai laikęs save Mahometo, Budos ir Jėzaus Kristaus pirmtaku. Greičiausiai A.Lukašenka pasakė ką kita: kad Turkmėnistanas - gamtinių dujų rojus.
A.Lukašenka visuomet slėpė savyje bjauriojo ančiuko energiją, kuri vieną dieną turėjo paversti jį gulbinu. Europa, regis, šia Anderseno pasaka įtikėjo. Nes pakako A.Lukašenkai įplaukti į žydrą ežerą su dvylika auksinių undinių - ir nutirpo senutė. Naivi soti Europa. Bent jau mes nepakluskime jos aklumui.
Mūsų istorikas Alfredas Bumblauskas neseniai atrado, kad centrinė Kijevo kalva ir pakalnė Podolas - lietuvių kūrinys. Ukrainiečiai tai pripažino. Tad A.Lukašenka vyko į Kijevą kaip į buvusias LDK valstybinės jurisdikcijos žemes. Gal sutapimas, o gal ir ne, bet vizitas į Kijevą įvyko po apsilankymo Vilniuje. Heraldikos požiūriu viskas teisinga. Nes LDK tradicijos reikalavo būtent tokios tvarkos: iš pradžių Trakai, Vilnius arba Gardinas, o tada - Kijevas.
Vytis, arba didysis kunigaikštis
Galima rimtai įtarti, kad Lietuvos politikų pasisakymai prieš A.Lukašenką - negrynas pinigas. Pirmiausia, mūsiškiai šoka pagal Europos muziką. Antra, mūsiškiai stengiasi pasirodyti šventesni už popiežių, tai yra - tą pačią Europą. Pagaliau mūsiškiai pavydi. Juk visai neseni laikai, kai, atkuriant Lietuvą, kone visi Seimo nariai ir gatvės politikai sapnuodavo save ant balto Vyčio. Visi troško tos galios, kurią įgavo A.Lukašenka.
Šių minčių esmė tokia: A.Lukašenka valdo didesnę buvusios LDK teritorijos dalį. Tai ne juokai.
Baltarusijos mokslų akademija nuo paskutinių TSRS dešimtmečių rengia strateginę LDK palikimo įvaldymo politiką. Ši veikla vainikuota šimtais knygų apie Lietuvą, dešimtimis konferencijų, o dabar - ir internete. Mūsų istorikų jėgos per menkos, kad pasivytume baltarusius. Broliai gudai seniai susėdę ant arklių ir nujoję... iki Kauno. Nes Vilnių jie be jokių išlygų vadina Baltarusijos, savos LDK sostine. 2007 metais išleista didžiulės apimties dviejų tomų enciklopedija "Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė". Ji, žinoma, baltarusių kalba. Dabartine baltarusių kalba, kuri, kaip sutinka ir lietuvių kalbininkai, yra buvusios "rusėnų" kalbos vedinys. "Rusėnų" kalba - oficiali LDK kalba. Šiuo požiūriu baltarusiai turi daugiau teisių į buvusią Lietuvą negu mes - lietuviai.
O ką mes, lietuviai? Pasiduodami Amerikos ir Europos politikai Baltarusijos atžvilgiu mes, lietuviai, visai atsisakome nacionalinės valstybės ateities.
Žinoma, galima tarti rimtą kontrargumentą: esą A.Lukašenka yra prisiekęs rusų kultūros sekėjas. Jis iš principo kalba tik rusiškai ir neskuba diegti šalyje baltarusių kalbos. Bet ar nebus šis argumentas pasenęs? Vis dėlto naujoji valstybė netapo Rusijos satelitu (net nepalaikė jos dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos). Nauja valstybė, kaip matome, turi savarankišką strateginę politiką. Tai kelia Europos, Rusijos ir Amerikos nuostabą (o kartu - ir baimę). Be to, praėjo 20 metų ir baltarusių kalbos erdvė akivaizdžiai išsiplėtė. Iki kritinės "rusėniškai" kalbančiųjų masės judama palengva ir nesustojant. Pagaliau A.Lukašenka rodo vis daugiau dėmesio LDK palikimui. Baigiama atkurti Radvilų dinastijos pilis Nesvyžiuje, ji paskelbta Baltarusijos prezidento rezidencija. Tai rūmai, kuriuos galima palyginti tik su Prancūzijos karalių rezidencija Versalyje ar Potsdamo rūmais Prūsijos dvare. Jau nekalbant apie tai, kad Radvilos laikomi Baltarusijos, ne Lietuvos interesų gynėjais.
Ir dar: niekuomet nepamirškime, kad po TSRS žlugimo susikūrusi Baltarusijos Respublika pirmuoju savo herbu patvirtino LDK Vytį. Ant dabartinių Baltarusijos valstybinės valdžios rūmų jau buvo pritvirtintas Baltas Vytis Raudoname Lauke.
Arvydas JUOZAITIS , specialiai LŽ iš Rygos
