Kokią grėsmę kelia Irano branduolinė ir balistinės programos? Koks Rusijos vaidmuo kuriamo ginklo atžvilgiu? Kodėl Lietuva liko mažumoje priešinantis Palestinos autonomijos priėmimui į UNESCO?Apie tai Lietuvos radijo laidoje „Akiračiai“ pasakojo Izraelio ministro pirmininko pavaduotojas ir užsienio reikalų ministras Avigdoras Liebermanas.
Izraelis didžiausia grėsme civilizuotam pasauliui laiko Irano Islamo Respubliką. Europa, NATO rėmuose, diegia antibalistinę, priešraketinę sistemą, siekdama apsaugoti savo gyventojus ir teritorijas nuo antpuolių iš tokių valstybių kaip Iranas ar Šiaurės Korėja. Kodėl Iranas laikomas tokiu pavojingu, tokia didele grėsme?
Dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia pradėkime nuo to, kad Iranas atvirai palaiko ir finansuoja teroristines organizacijas, tokiomis pripažįstamas ir ES, kaip „Hamas“, „Jihad“ ar „Hezbollah“. Dar daugiau, Iranas atvirai propaguoja islamizaciją, t. y. islamo revoliuciją, jis neatsitiktinai persekioja žmones, kurie kaip nors kritikuoja radikalią islamišką poziciją. Ryškiausias pavyzdys – mirties nuosprendis Salmanui Rushdie. Jis – žinomas rašytojas, parašęs „Šėtoniškas eiles“, iki šiol slapstosi tarp Londono ir Paryžiaus, nes Irano samdiniai ieško jo po visą pasaulį.
Irano gynybos ministras – žmogus, kuriam išduotas Interpolo arešto orderis, atsakingas už du teroro aktus Buenos Airėse – Izraelio pasiuntinybės ir Žydų bendruomenės centro susprogdinimą. Iranas atvirai palaiko terorizmą visame pasaulyje ir grasina visiems savo kaimynams. Jis tęsia ardomąją veiklą pasaulyje, pirmiausia musulmonų valstybėse – Irake, Jemene, Šiaurės Afrikoje, galiausiai Irano branduolinė ir balistinių raketų programa – grėsmė visam pasauliui. Savo terminologijoje jis visų pirma mini Izraelį, tačiau pagrindinis tikslas toli gražu ne Izraelis. Atstumas tarp Izraelio ir Irano – 1300 km, o jie bando sukurti raketas, kurių veikimo spindulys – 3000 km. Jos visų pirma apims visą Europą.
Dar daugiau, Irano prezidentas M. Ahmadinedžadas visiškai neigia holokausto faktą ir apskritai neislamiškos valstybės teisę egzistuoti Artimuosiuose Rytuose. Svarbiausias pavyzdys –Artimuosiuose Rytuose buvo dvi nemusulmoniškos valstybės: viena – krikščioniškas Libanas, antra – žydų Izraelis. Krikščioniškos valstybės nebėra. Libanas šiuo metu visiškai kontroliuojamas šiitų, jų smogikų iš „Hezbollah“, jie faktiškai pavertė šalį Irano protektoratu. Tad tai – ne tik teorinė grėsmė.
TATENA Vienoje savo raporte rašo, kad Iranas toliau kuria branduolinį ginklą. Vadinasi, sankcijos nepadėjo. Ką dabar, Jūsų vertinimu, reikia daryti?
TATENOS ataskaitoje pabrėžiama, kad Iranas kuria ne tik branduolinį, bet būtent karinį branduolinį potencialą ir kartu savo raketų programą. Kuria ne šiaip sau, kad teoriškai turėtų savo arsenaluose. Reikia suprasti, kokių tikslų siekia ajatolos iš Teherano.
Pirmiausia tai – visų energetinių pasaulio resursų kontrolė. Jų prioritetas – paversti visas Persijos įlankos šalis, de facto arba de jure, savo protektoratu, o po jų ateis ir Saudo Arabijos eilė. Trečias jų tikslas – Irakas po to, kai jį paliko Jungtinių Amerikos valstijų kariniai daliniai, pasinaudodamas šiitų buvimu Irake, Iranas jį de facto įtrauktų į savo įtaką. Tad atsitiks taip, kad Irakas, Saudo Arabija ir Persijos įlankos šalys bus visiškai kontroliuojamos Irano. Jie valdys 70% pasaulio energetikos.
JT sankcijos, kurias priėmė Saugumo Taryba, labia silpnos ir nesuprantamos, o tos, kurias papildomai pavirtino ES ir JAV – grynai teorinio charakterio, arba, sakyčiau, kad užfiksuotų, jog „mes – prieš“, ir viskas. Realiai sankcijos turėtų būti skirtos Irano centriniam bankui, visai naftos ir dujų pramonei, įsigyjamai įrangai. Kai tokios sankcijos nepriimtos, visa kita – tik vaikų čiauškėjimas.
O iš kur Iranas gauna technologijas ir medžiagas branduoliniam ginklui kurti?
Superka per menamas kompanijas visame pasaulyje ir, aišku, dalį – Pietų Amerikos šalyse iš artimiausių sąjungininkų: Hugo Chavezo, Šiaurės Korėjos per visokias tariamas kompanijas įsigyja technologiją, medžiagų, pirmiausia uraną – Afrikoje, Zimbabvėje ir iš kitų tarptautinės politikos perėjūnų.
Palestinos autonomija siekia tapti Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) nare ir JTO specializuotų agentūrų nare, kaip pvz. UNESCO. Kodėl jie dabar tai pradėjo ir kokią įtaką tai turi taikos procesui Artimuosiuose Rytuose?
Pirmiausia reikia suprasti, kad Izraelis ir Palestinos autonomija pasirašė susitarimus, žinomus kaip Oslo susitarimai. Pagal juos Palestinos valstybė gali būti sukurta tik kaip dvišalių derybų rezultatas, bet kadangi palestiniečiai atsisako derėtis, o tik tiesiogiai apeliuoja į tarptautines instancijas, tai visiškai prieštarauja tam, ką mes pasirašėme ir dėl ko derėjomės.
Antra, kodėl tai vyksta būtent dabar? Mahmoudas Abbasas labai sunerimęs dėl savo bendražygių arabų pasaulyje likimo. Artimiausias jo globėjas, draugas ir šelpėjas daugelį metų buvo H. Mubarakas, kitas – buvęs Tuniso valdovas Ben Ali, trečias – artimiausias bendražygis Gaddafis. Kai jis mato, koks Ben Ali, Gaddafio ir H. Mubarako likimas, pirmiausia natūraliai galvoja apie save – kaip jam išeiti iš susidariusios padėties? Kad iš jos išeitų, jam svarbu būti kuo radikalesniam ir nuraminti šiandien kunkuliuojančią arabų gatvę.
Todėl Izraelio atžvilgiu jis užėmė tokią nesutaikomą poziciją: tai jo derybos su „Hamas“, specialiai skatinami aršiausi teroristai, nužudę šimtus Izraelio ir ne tik jo piliečių, sprendimas apdovanoti pastaruosius 5000 dolerių premijomis, kiekvienam pastatyti po namą. Kalbu apie daugiau kaip tūkstantį teroristų, kalėjusių Izraelio kalėjimuose ir iškeistų mainais į Izraelio karį.
Žodžiu, jis rūpinasi savo likimu, vieta istorijoje, kaip ramiai pasitraukti į pensiją, užsitikrinti gerovę ir saugumą.
Lietuva buvo viena iš nedaugelio valstybių, kurios balsavo prieš Palestino priėmimą į UNESCO ir palaikė Izraelio poziciją. Kodėl tik keturiolika valstybių balsavo kaip mes?
Manau, tai didelis mūsų pasiekimas – 14 šalių, kurios balsavo kartu su Izraeliu, 60 susilaikiusiųjų arba nedalyvavusiųjų. Iki šiol su Izraeliu balsuodavo dvi šalys – JAV ir Mikronezija. Taigi tai didelis mūsų žingsnis pirmyn. Svarbu suprasti, kas palaikydavo palestiniečius – tai tokios šalys kaip Šiaurės Korėja, Kuba, Iranas, Venesuela, Nikaragva ir panašios. Nemanau, kad kiekybė – pagrindinis kriterijus. Mums visų pirma svarbu laisvasis pasaulis, o Šiaurės Korėjos, Zimbabvės, Nikaragvos ar Venesuelos pozicija mums nelabai svarbi.
Mes turime suprasti, kad pasaulyje, Artimuosiuose Rytuose, egzistuoja viena laisva, demokratinė žydų valstybė Izraelis. Aplink mus – 57 islamiškosios valstybės su neribotomis finansinėmis galimybėmis, jos kontroliuoja visą pasaulio energetinę rinką. Tai Saudo Arabija, Kuveitas, Kataras ir t. t. Todėl palestiniečiai visada turi aritmetinę daugumą, visada balsuojant yra techninė dauguma – Trečiojo pasaulio ir islamo šalys, ir mes suprantame realią padėtį.
Labai vertiname Lietuvos poziciją – tai buvo labai ryškaus mūsų palaikymo, artimų tarpusavio santykių išraiška. Lietuva skirtingai nei Šveicarija ar kitos valstybės daugelį metų kovojo, siekė savo nepriklausomybės, kentėjo, todėl gali mus labiau suprasti nei daugelis kitų.
Koks Rusijos vaidmuo Irano branduolinės programos atžvilgiu?
Irano branduolinės programos atžvilgiu Rusija užėmė savo ypatingą eilutę. Rusijai tai – vienas iš JAV ir jos tarpusavio santykių darbotvarkės klausimų. Vargu ar Rusija Irano temą nagrinėja atskirai, tai vienas iš daugelio JAV ir jos tarpusavio santykių darbotvarkės klausimų. Negalima nepripažinti, kad Rusija nutraukė sutartį dėl raketų S-300 pardavimo, palaikė JT Saugumo Tarybos sankcijas, bet šiandien nesutinka jų griežtinti. Manau, Rusijos poziciją reikia vertinti plačiausiame JAV ir Rusijos dialogo problemų kontekste.
Netgi tie, kurie nėra dideli Izraelio draugai, pripažįsta, kad Izraelis yra klestinti šalis, o jos piliečiai ją myli ir gina. Kur septynių vėtrų ir septynių kalvų valstybės sėkmės paslaptis?
Manau tai pernelyg ilga istorija, ir ją reiktų ilgai aiškinti. Detalesnį atsakymą palikime kitam interviu. Be abejo, Izraelis – klestinčios demokratijos šalis, nors nuo 1948-ųjų nebuvo nė vienos ramios dienos be karų, be teroristinių atakų prieš mūsų mažą šalį. Izraelio plotas – 21 tūkst. kv. km, mes sukūrėme klestinčią ekonomiką, pramonę, mokslą.
Kiekvienais metais mūsų mokslininkai gauna vis naujas Nobelio premijas. Mūsų informacinės ir komunikacinės technologijos, jų pramonė – viena pirmaujančių pasaulyje. Savo pasiekimais mes pasirengę dalytis su kaimynais, o ne visą laiką būti priešininkai. Gaila, kad visa, ką matome Artimuosiuose Rytuose – tai didelis politinis žemės drebėjimas, vadinamasis arabų pavasaris ar žiema. Viliamės, kad visa pasibaigs palankiai ir Artimuosiuose Rytuose kartu su Izraeliu bus dar dešimtys klestinčių demokratinių valstybių.
