Apklausa, kurią atliko bendrovė „Spinter tyrimai“, parodė, kad teigiamai aukštojo mokslo reformą linkę vertinti tik penktadalis apklaustųjų (21 proc.). Beveik pusė Lietuvos žmonių apie ją neturi nuomonės, o beveik trečdalis ją vertina neigiamai. Taigi galima sakyti, kad prieš dvejus metus skambiai pradėta reforma nepasiekė savo tikslų.
Buvo siekiama pagerinti aukštojo mokslo kokybę, sumažinti „protų nutekėjimą“, paversti Lietuvos aukštąjį mokslą konkurencingu. Skambiai pavadinta aukštojo mokslo finansavimo ir valdymo pertvarka iš tikrųjų tik pagilino problemas.
Liberalų siūlytas „krepšelio“ modelis pakeitė iki tol buvusį aukštųjų mokyklų finansavimą pagal turimą studentų skaičių – taigi, realiai ir toliau buvo finansuojama tiek, kiek yra studentų aukštosiose mokyklose. Tačiau finansavimas „krepšelio“ principu reiškia, kad atsisakoma valstybės planavimo, valstybinio reguliavimo. Supriešintos studijų programos, ištisos studijų kryptys, pvz., – tiek medikai, tiek būsimieji agronomai ar veterinarai turėjo varžytis dėl tų pačių krepšelių. Chemikai konkuruoja su fizikais ir matematikais, muzikos atlikėjai supriešinti su aktoriais. Daugelį metų meno mokykloje rengęsis muzikos instrumento atlikėjas ėmė varžytis su abiturientu, kuris sugalvojo rinktis meno sritį tik paskutiniaisiais metais.
Reformos kainuoja, tačiau šiai „reformai“ papildomų lėšų nebuvo skirta. Ministras giriasi, kad padidino studijų kainą, bet tai padaryta tik mažinant priėmimą ir sumažinus aukštesnių kursų studentų finansavimą. Siekiant išlaikyti „krepšelio“ dydį, beveik perpus sumažintas priėmimas į valstybės finansuojamas vietas universitetuose: nuo 16 tūkst. 2008 m. iki 9,5 tūkst. 2011 m. Magistrantūros studijos, kurių skaičiai paskelbti tik birželio mėnesį (įstatymas reikalauja, kad jie turi būti žinomi iki kovo 11 d.), didele dalimi yra finansuojamos iš Europos struktūrinių fondų – valstybės biudžeto lėšų tam nepakanka. „Reformatoriai“ palieka galvos skausmą tiems, kurie bus atsakingi už aukštojo mokslo politiką 2013-2014 metais: iš kur papildomai rasti pinigų studijoms, kai išseks Europos struktūrinių fondų lėšų šaltinis. Po mūsų nors ir tvanas?
Svarstant ES struktūrinių fondų lėšų perspektyvą 2007-2013 metais buvo tikimasi padidinti antrosios pakopos studentų skaičių ir papildomai priimti studentų doktorantūros studijoms. Taip Lietuva būtų užsitikrinusi konkurencingumo augimą. Deja, pagal doktorantų skaičių mes atsiliekame nuo JAV ir Japonijos, būtent šios šalys yra labiausiai pažengusios inovacijų srityje. Galima drąsiai teigti, kad Lietuvos konkurencingumas po šios „reformos“ dar labiau sumažės. Užtat neregėtai išaugo emigracijos mastai: kai kurios gimnazijos į Vakarų Europos šalis „eksportuoja“ net iki trečdalio savo abiturientų.
Kitas reformos žingsnis – sumažinti aukštosios mokyklos autonomijos lygį. Nuo šiol aukštųjų mokyklų vadovus renka 9-11 tarybos narių. Bendruomenė nuo šio svarbaus įvykio yra nušalinta. Pusę tarybos narių skiria pats ministras, o dar dėl vieno savo atstovo papildomai tariasi su aukštąja mokykla. Kad aukštųjų mokyklų nuomonė ministrui nerūpi rodo ir tas faktas, kad jo įsakymu patvirtintoje Lietuvos aukštojo mokslo taryboje neatsirado vietos Lietuvos universitetų rektorių konferencijos deleguotam atstovui, tačiau ten yra daug ministrui lojalių „pritarėjų“. Naujosios tarybos, kurios mūsų, socialdemokratų nuomone, yra antikonstitucinis darinys, menkinantis aukštųjų mokyklų autonomiją, spręs visus svarbiausius aukštosios mokyklos klausimus: struktūros pakeitimus, strateginius vystymosi planus, turto klausimus. Tarkime, tarybai šaus į galvą „privatizuoti“ ar perduoti kokį nors aukštosios mokyklos pastatą, ir bendruomenei beliks tik skėsčioti rankomis – į jos nuomonę neturi būti atsižvelgiama. Toks autokratinis valdymo modelis egzistavo sovietiniais metais: tada rektoriaus skyrimo klausimus sprendė ne bendruomenė, o „organai“. Kas iš to išėjo, žinome visi.
Nors spauda mažai rašo apie reikalus, susijusius su mokslu, tačiau būtent mokslo politika gali nulemti, ar Lietuva įveiks savo atsilikimą ir išsiverš į pirmaujančių Europos šalių gretas, ar liks tik, kaip vaizdžiai išsireiškė vienas profesorius, „Europos pauodegiu“. Kol kas, deja, tenka konstatuoti, kad einama būtent šiuo keliu.
Algirdas Butkevičius, LSDP pirmininkas, LSDP frakcijos Seime seniūnas
