Kai man buvo devyniolika, Tėvynė apavė mane „kerzais“, įkišo į rankas automatą, pasodino ant šarvuočio ir pasakė: „važiuok“. Ir aš važiavau. „Konstitucinės tvarkos atstatymas“ - taip tada buvo pavadintas karas.
Kai man buvo dvidešimt dveji, aš atėjau į šauktinių tarybą jau pats, savanoriškai, užsirašiau į armiją ir išvažiavau į karą dar sykį. „Antiteroristinė operacija“ - taip ją vadino devyniasdešimt devintaisiais. „Tuomet per šimtą dvi dienas tiesiogiai dalyvavau kariniuose veiksmuose“, - taip nurodyta mano kariniame biliete. Už šiuos du karus Tėvynė suteikė man nemokamą viešąjį transportą ir du tūkstančius rublių išmokų pavidalu. Ačiū ir už tai.
Mano pusbrolis, Sergejus Babčenko, žuvo Tadžikistane. Pasienyje. Jau demobilizuotą. Jam į pamainą atvarė jaunuolių. Ir iškart – vykti į reidą. Jis pasisiūlė eiti vietoje jaunų. Susidūrė su gauja, vykdžiusia heroino kontrabanda. Jis buvo kulkosvaidininkas. Nužudė jį šūviu į galvą. Vienintelį tame mūšyje. Snaiperis. Dabar jo vardas iškaltas ant paminklo kritusiems Baškirijoje, iš kur jis ir kilęs.
Mano tėvas, Arkadijus Lavrentjevičius Babčenko, leido erdvėlaivius į Kosmosą. Jis buvo inžinierius konstruktorius, dirbo „dėžėje“ - „CKB TM“. Centriniame sunkiosios technikos konstrukcijos biure. Gamino kabelius raketoms. Jo paskutinis gaminys buvo perdavimo kabelis „Buran“ raketai. Komandiruotėse tėvas išbūdavo po pusmetį. Baikonure gyveno bendrabutyje. Maskvoje gi – pereinamąjame dviejų kambarių bute kartu su žmona, sūnumi, mama, tėvu, broliu ir jo šeima. Tas dviejų kambarių butas – vienintelis palikimas. Daugiau nieko mes neturėjome. Nei mašinos, nei garažo, nei sodo namelio.
90 - aisias, kai „Buranas“ vieną sykį išskrido į kosmosą, o vėliau viskas subyrėjo, tėvas nėjo nei prekiauti, nei vogti. Jis tam visiškai nebuvo skirtas. Jis buvo gimęs tam, kad leisti erdvėlaivius į kosmosą. Ir iki pat mirties braižė savo niekam nereikalingus perdavimo kabelius. Praktiškai visiškame skurde. Mirė jis nuo insulto. 96-ais. Tada aš buvau kare. Mes netgi neatsisveikinome.
Mano senelis, Laurentijus Petrovičius Babčenko, šimtaprocentinis Zaporožės kazokas, buvo tankistas. Kariavo Chalchin-Gole. Triskart kontūzytas. Vieną sykį sunkiai. Šios kontūzijos jį ir pribaigė – jis mirė aštuoniasdešimtais, kai man buvo trys metai.
Jo žmona, Jelena Michailovna Kupcova (pavardė pirmojo vyro, tikrosios jos pavardės nežinau, todėl, kad močiutė ją itin slėpė – žydė, taip) karo metu budėjo ant stogų ir gesino padegamąsias bombas. Kai atsirado galimybė – niekur iš Rusijos nevažiavo. Dirbo visą gyvenimą, iki pat mirties. Boilerinėje. Mūsų name, rusyje. Parą – tris. Mirė po kokių dviejų mėnesių po sūnaus. Aš tada vis dar kariavau. Kaip ją palaidojo, net ir nežinau.
Mano probobutės pavardė - Bachtijarova (iš dalies totorė, aha) atvažiavo į Maskvą trisdešimtaisiais. Su dviem vaikais gyveno pagalbinėse mokyklos patalpose. Vėliau visą gyvenimą toje pačioje mokykloje ir dirbo.
Jos duktė, mano močiutė, visą karą nuo keturiolikos metų gamino jodoformą – jodo kristalus, skirtus prideginti nutrauktas galūnes. O vėliau pagal darbo fronto nurodymus ėjo krauti anglių vagonus. Arba versti medžius.
Jos brolis pirmiausiais karo mėnesiais būdamas penkiolikos išvyko į frontą ir grįžo tik penkiasdešimtais – iš Tolimųjų Rytų. Jos anūkė, mano mama, važinėjo su manimi į Čečėniją. Matė viską savo akimis. Vėliau įsivaikino šešis vaikus.
Pirmasis vaikas, pasirodęs mūsų šeimoje, buvo įvaikintas. Antrasis – taip pat. Ir tik vėliau, trečioji dukra gimė jau mūsų.
Dabar pas mamą šeimyniniai vaikų namai. Visi vaikai – iš Lipecko. Iš asocialių šeimų. Alkoholizmas, taip.
Mano žmonos dėdė, Petras Gorykanovas, grynakraujis mordvis, Didžiojo tėvynės metu tarnavo cheminių ginklų dalinyje, kur ir neteko regėjimo. Iki pat savo mirties gyveno kaime. Malkomis šildomuose namuose. Dujų jam, veteranui, invalidui, per visą gyvenimą taip ir nepravedė.
Mano uošvis, jaunesnysis leitenantas, grynakraujis mordvis, tarnavo Vokietijoje. Kai viskas sugriuvo, kartu su dviem vaikais ir žmona valkatavo po kazarmas ir bendrabučius.
Per visus devyniolika savo pilnametystės metų – ir netgi anksčiau, nuo devyniasdešimt trečiųjų – visą šūdą aš perėjau kartu su visa šalimi. Aš visada buvau ten, kur mano valstybei buvo blogai. Prie Baltųjų Rūmų, reiškia prie Baltųjų Rūmų. Čečėnijoje, reiškia Čečėnijoje. Pietų Osetijoje – reiškia, Pietų Osetijoje. Krymske – reiškia Krymske. Blagoveščenske – tai Blagoveščenske.
Visą tą laiką aš, mano šeima, mano tėvai ir mano giminės, buvo mano valstybei gana normalūs rusai.
Kai reikėjo degti Chachlin Gole, už ubago algą tempti kosmosą, badauti rūsiuose, gaminti jodoformą frontui, valkatauti su vaikais po kazarmas, žūti Tadžikistane, maitinti blakes Čečėnijoje, įsivaikinti pamestus vaikus – mes buvome rusais.
Čečėnijoje niekas nė karto nesiūlė padėti automatą, varyti į "savo chochliandiją" ir sprogti ten per visas siūles. Kai už rusišką Tėvynę reikia padvėsti, rusiškai Tėvynei nusispjauti – žydas tu ar ne.
Ten Tėvynė žino tik vieną tautybę – patrankų mėsą.
Varyti į "chochliandiją" man pradėjo siūlyti po karo.
Tie, kas nė karto jokiame kare nėra buvę, be abejo.
Tokio kiekio šūdo apie save ir savo artimuosius, kaip per pastaruosius kelis mėnesius, aš negirdėjau niekada gyvenime.
„Fašistų žydobanderininkų“ Maidane niekas nė sykio niekada niekur jokiomis aplinkybėmis nėra paklausęs manęs mano tautybės. „Pravyj Sektor“, petys į petį kovėsi ant barikadų kartu su rusais, žydais, Krymo totoriais, armėnais – buvo nusispjauti. Paprasčiausiai nusispjauti. Jie ne apie tai.
Tėvynėje...
Tas žmogus, kurio įvedimui į sostą labui ir buvo sukurta Antroji čečėnų ir kuris pats už savo Tėvynę nė karto niekur nekariavo, išvengęs ir Afganistano, ir vėliau, jau prisikapstęs prie valdžios, siųsdamas vietoje save ir savo vaikų į jau paties sumąstytas Gruziją ir Krymą, vis tuos pačius jaunuolius šauktinius, nuo tribūnos sako man, ėjusiam į jo karą savanoriu, kad aš – išdavikas, priešo agentas ir antrarūšis.
Dabar aš Tėvynei tapau žydu, chocholu, banderininku, penktąja kolona ir tautos išdaviku.
Nežinomi tavo keliai, Viešpatie.
Parengta pagal http://starshinazapasa.livejournal.com/782370.html
