Po kelių dienų Lietuva ims pirmininkauti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai. 1979 metais, kada sovietų valdžia atrodė nepajudinama, o pasipriešinimas jai – beveik beprasmis, Baltijos šalių nepriklausomybės tema buvo netikėtai priminta pasauliui.
Garsusis 1979 metų rugpjūčio 23 dieną išplatintas dokumentas, žinomas kaip 45 pabaltijiečių memorandumas, pirmą kartą po 1945 metų priminė Vakarams apie Baltijos šalių nepriklausomybę.
Buvome nurašyti
Istoriko Algirdo Jakubčionio manymu, nepriklausomybės tema, nepaisant JAV ir kai kurių kitų šalių vykdytos okupacijos nepripažinimo politikos, buvo nukišta giliai į stalčių. „Antrojo pasaulinio karo metais Baltijos šalys buvo tiesiog nurašytos. Vėliau, prasidėjus Šaltajam karui, Vakarus jos domino tik žvalgybos aspektu“, – pasakojo istorikas.
Jis primena lietuvių delegacijos, apsilankiusios pas JAV prezidentą Harry S. Trumaną, narių atisminimus, kad, paprašius dažniau minėti okupuotos Lietuvos terminą, prezidentas „maloniai nusišypsojo“.
Nepadėjo Baltijos šalims, anot A. Jakubčionio, ir praėjusio amžiaus septintajame–aštuntajame dešimtmetyje vykęs sovietų ir Vakarų santykių šiltėjimas. „Padėtis ėmė keistis 1979 metais. Prasidėjo sovietų invazija į Afganistaną, kitąmet sekė Maskvos olimpiados boikotas iš kai kurių Vakarų valstybių pusės, mirė Leonidas Brežnevas, valdžią perėmė kagėbistas Jurijus Andropovas, sovietai numušė Pietų Korėjos keleivinį lėktuvą, santykiai blogėjo.
Jeigu memorandumas nebūtų išplatintas 1979 metų rugpjūtį, jo būtų prireikę vėliau. Tačiau tada, remdamasis būtent šiuo memorandumu, JAV kongresas priėmė rezoliuciją dėl Baltijos šalių. Simboliška, kad dekolonizuoti Baltijos šalis pareikalavęs Europos Parlamentas dėl to balsavo 1983 sausio 13 dieną“, – priminė A. Jakubčionis.
Tekstas ir parašų rinkimas
Lietuvos laisvės lygos (LLL) lyderis Antanas Terleckas, prieš tai jau ragavęs sovietinio kalėjimo, pasakojo, kad mintis veikti brendo seniai, tik vis ko nors tarsi trūko. 1979 metų rugpjūčio 12 dieną A. Terleckas su kunigu Juliumi Sasnausku nuvyko į Tartu (Estija) pas bendramintį Martą Niklusą. Čia ir buvo surašytas tekstas rusų kalba.
Estas surinko dar tris pritarimus memorandumui, nes parašų niekas nedėjo – pakako žodinio patvirtinimo. Tai A. Terleckas aiškino paprastai – konspiracija. „Lietuvos pogrindis iki tol buvo klaiskiai naivus ir saugumas greitai iššifruodavo visas organizacijas, nes žmonės ten duodavo priesaikas, bučiuodavo kryželius ir sudarinėdavo vardinius sąrašus, kuriuos numeruodavo“, - pastebi jis.
Prasidėjo pritariančiųjų paieška. Jadvyga Petkevičienė Latvijoje surado tokius šešis. Daugiausia žmonių pritarė Lietuvoje – 35. Skelbiamas pritariančiųjų sąrašas nėra tikslus dėl įvairių nesusipratimų.
LLL narys, tuo metu į sovietų kariuomenę pašauktas Andrius Tučkus, skelbiamame pritariančiųjų sąraše nefigūruoja, tačiau A. Terleckas patvirtino, kad prieš išvykdamas tarnauti A. Tučkus buvo davęs įgaliojimą savo parašui po bet kokias dokumentais. Taip pats pasielgė ir Vytautas Bogušis, tačiau šio pavardė minima, o A. Tučkaus – ne.
Memorandumas buvo adresuotas pasaulio bendrijai, Jungtinių Tautų Organizacijai, Vokietijos Federacinės Respublikos, Vokietijos Demokratinės Respublikos ir Sovietų Sąjungos vyriausybėms. Pasirašiusieji reikalavo likviduoti karo ir okupacijos padarinius, išvesti svetimą kariuomenę iš Baltijos šalių.
Rusų disidentų parama
A.Terleckas norėjo, kad dokumentą paremtų Vakarams žinomi rusų disidentai. Sužinojęs, kad Ignalinos rajone, pas vieną iš kunigų yra atvykę Rusijos disidentų, jis su pastaraisiais susitiko ir traukiniu išvyko į Maskvą, porą memorandumo tekstų įkišęs į krepšius tarp uogų.
„Į Maskvą važiavau tikėdamasis Andrejaus Sacharovo ir jo žmonos Jelenos Bonner paramos. Deja, jis buvo išvykęs į savo sodybą Pamaskvėje“, – prisiminė A. Terleckas.
Atvykus, A. Terlecką šefuoti ėmėsi Maskvos Helsinkio grupės narė Malva Landa, kurią jis apibūdina, kaip „gerąją Samarietę“. „Neturėjo žmogus nė savo buto, globojo, tuo metu Rusijos disidento Aleksandro Ginsburgo vaikus“, - pasakoja jis.
Sergejus Kovaliovas tuo metu sėdėjo sovietų kalėjime, o A. Terlecką Kiti rusų disidentai – Tatjana Velikanova, Aleksandras Lavutas ir kiti padėjo gauti 11 pritariančių balsų. Apksritai pačių Maskvos disidentų tarpe nuotaikos tuomet buvo ne kažin kokios. T. Velikanova, kaip pamena LLL lyderis, keldama vyno taurę pasakė tostą: „išgerkime už mūsų beviltiško reikalo sėkmę“. Tokia pat nuotaika vyko ir tada, kai jį bendraminčiai lydėjo į stotį.
Istorikas A. Jakubčionis pritaria, kad rusų disidentų parama tikrai buvo reikalinga. „Jei apie A. Terlecką žinojo mūsų išeivija, tai J. Bonner ir A. Sacharovo pavardės daug ką reiškė Vakaruose, nekalbant jau apie tai, kad šitoks solidarumas iš rusų intelektualų pusės parodytas pirmą kartą. Tai gavosi jau nebe vien „Pabaltijo nacionalistų“ reikalas“, - pastebi jis.
A. Sacharovą pats A. Lavutas žadėjo įkalbėti ir sutarė, kad telefonu paskambins A. Terleckui ir primins sutartą žodį, kuris reikš, jog viskas pavyko. Nutiko taip, kaip A. Lavutas ir žadėjo. Grįžęs į Lietuvą A. Terleckas su kunigu J. Sasnausku ir Valdu Šakaliu dalijosi šiomis žiniomis rašteliais, nes manė, kad jų butuose yra pasiklausymo aparatūra.
„V. Šakalys parašė, kad pereis nuogas per sostinės Gedimino (tada Lenino) prospektą, jei A. Sacharovas parems memorandumą. Paskui, kai sėdėjau Kolymoje, atvykęs KGB pulkininkas Julius Česnauskas šaipėsi klausdamas, kodėl V. Šakalys netesėjo pažado“, – pasakojo A. Terleckas.
Provokatorius ar prisiplakėlis?
Dalis paskelbtų pritarusiųjų vėliau išsižadėjo savo pozicijos, nes išsigando KGB represijų. Į pritariančiųjų memorandumui gretas savo iniciatyva įsisiūliusį Ervydą Čekanavičių, dabar žinomesnį kaip pedofilą, dalis LLL atstovų laiko KGB siųstu provokatoriumi. Jo neva įkalbėti pasirašyti asmenys vėliau savo parašų išsižadėjo, nes su jais, girdi, niekas nebuvo derinta.
„Manau, kad jis galėjo būti ir organų siųstas, nes tokius KGB išnaudodavo savo reikalams, laikydama „pakabinusi“ už vienos vietos“, - sako A. Tučkus.
A.Terleckas sako neturįs dėl to nuomonės. „Pats pasisiūlė, prisistatinėjo gydytoju, atrodė ne durnas. Gal siųstas, o gal ne – koks jau dabar skirtumas. Faktas, kad nesveikas ir tiek“, - trauko pečiais jis.
Areštų banga
A.Sacharovas dokumentui pritarė, o tą patį vakarą radijas „Amerikos balsas“ ir kita žiniasklaida išlaptino žinią visam pasauliui.
Kratos ir areštai prasidėjo jau 1979 metų spalį. A. terleckas atsimena, kad per kratą J. Sasnausko namuose, į kuriuos jis atvyko, kai šeimininkas jau buvo išvežtas, „Amerikos balso“ klausėsi kartu su jais. Tik po to pareigūnai nusistebėjo tokiu įžūlumu.
„Aišku, prieš areštą visuomet kažką jausdavau, būdavau pasimetęs, sapnuodavau košmarus – ką čia slėpti. Kai atėjo manęs pasiimti iš darbovietės – Lietuvos kino studijos sandėlių, tada įrengto šv. Ignoto bažnyčios sandėlyje – taip pasimečiau, kad atidaviau skolą šalia dirbusiam žmogui, nors skolingas man buvo būtent jis“, - prisimena A. Terleckas.
Spalio 30-ąją į KGB rūmus A. Terlecką vežusi mašina nesustojo prie paradinio įėjimo, o įsuko į vidinį kiemą. Tai buvo aiškus signalas, kad iš čia jis greitai neišeis. Kalėjimo viršininkas tuomet, kaip pamena pašnekovas, dar pasakė: „Ko tiu čia taip veržiesi, Antanai, juk žinai, kad gerų apartamentų neturime“, - sakė jis.
Suėmimai nusirito per visas Baltijos šalis ir Rusijos disidentų gretas. A. Tučkus buvo tardomas net sovietų armijoje, bet tuo ir apsiribota. „Suėmus A. Terlecką, mane po kelių dienų kvotė kariuomenės ypatingojo skyriaus pulkininkas“, – prisiminė sovietinis disidentas. Smurto jis teigė tada nepatyręs. „Štai vienas kagebistas vėliau praktikavo tokį tardymo metodą: pasodindavo ant kėdės ir, priėjęs iš už nugaros, voždavo delnu per sprandą taip, kad akys išvirsdavo iš orbitos. Nevienodi buvo tie kagebistai – vieni gana kultūringi, o kiti mažiau besirenkantys priemones“, - prisimena pasipriešinimo dalyvis.
Pasak A. Jakubčionio, iki memorandumo paskelbimo Lietuvos KGB padalinys pirmiausia buvo atsigręžęs į kovą prieš Katalikų bažnyčios kroniką, tačiau po to prasidėjusios represijos ypač smarkiai kirto visam pasipriešinimo judėjimui. „Daugybė žmonių suimama, Kun. Bronius Laurinavičius „papuola“ po sunkvežimiu, Karolis Garuckas miršta, Algirdas Statkevičius uždaromas į psichinę ligoninę. Helsinkio grupės veikla labai stipriai susilpnėjo, LLL praktiškai kuriam laikui nutrūko“, - sakė jis.
Sovietų sistemai nepaklusę žmonės iš esmės galėjo dirbti tik darbininko darbą. Beveik niekas iš buvusių pasipriešinimo dalyvių, išskyrus nebent V. Bogušį, nepadarė politinės karjeros ir nepraturtėjo.
