Mūsų valstybės istorijoje yra nedaug dienų, kurios būtų tokios daugiaprasmės ir daugiaspalvės, kaip rugpjūčio 23-oji. Tai juoda ir balta, okupacija ir laisvė, pavergimas ir išsivadavimas. Tai Juodojo kaspino diena ir V. Molotovo–J. Ribbentropo paktas 1939-siais: didžiųjų valstybių Vokietijos ir Rusijos susitarimai, kurių slaptieji protokolai padalino Europą ir surakino tris Baltijos valstybes geležiniuose SSRS gniaužtuose. Tai Baltijos kelio diena ir trijų pavergtų tautų – lietuvių, latvių ir estų – 1989 m. garsiai ir viešai visam pasauliui pademonstruotas laisvės siekis.
Baltijos kelias (nuotr. Fotodiena.lt/Andriaus Petrulevičiaus)
Tarp šių datų, kurias skiria penki ilgi dešimtmečiai – ne vienas mūsų tautos bandymas priminti pasauliui: du didieji grobuonys – rudasis ir raudonasis – anuomet pasidalino tai, kas jiems nepriklausė.
Ir mūsų laisvė prasidėjo ne tuomet, kai iš Lietuvos išbildėjo sovietiniai tankai ar viso pasaulio valstybės viena po kitos suskubo pripažinti Lietuvos nepriklausomybę 1991-siais (ir vėl rugpjūtį, po pučo Maskvoje). Ji prasidėjo tada ir ten, kai mūsų sąmonėje mirė pavergtųjų baimė ir gimė bei tvirtėjo tikėjimas, kad galime ištrūkti iš už „geležinės uždangos“.
Baltijos kelias (nuotr. Fotodiena.lt/Andriaus Petrulevičiaus)
Apie skirtingas rugpjūčio 23-sias „Balsas.lt“ kalbėjosi su Seimo nariu Vytautu Bogušiu.
Kovotojų už Lietuvos laivę buvo visuomet
„Balsas.lt“: Jus galima vadinti vienu iš Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veteranų. Dar 1979-siais Jūs, vos dvidešimtmetis jaunuolis, buvote vienas iš 45, pasirašiusių Baltijos šalių piliečių memorandumą, reikalaujantį pasmerkti Molotovo–Ribbentropo paktą. Kas tai buvo ir ko tuomet tikėjotės?
Vytautas Bogušis: Tai buvo kreipimasis, 45 pabaltijiečių memorandumas, kurį kai kas vadino ir chartija. Jo sumanytojas buvo Antanas Terleckas. Mes reikalavome išvesti okupacinę kariuomenę iš Pabaltijo valstybių. Memorandumas buvo išsiųstas į Jungtines tautas, tuomečiam generaliniam sekretoriui Kurtui Valtheimui, taip pat buvo kreiptasi į VFR, VDR vadovybę, Sovietų Sąjungos vadovybę ir Atlanto chartiją pasirašiusias valstybes. Taip mes privertėme abejingus mūsų šalių likimui demokratinių valstybių vadovus reaguoti ir pareikšti, kad Lietuva yra okupuota.
Vėliau, 1983 m. Europos Parlamentas buvo priverstas priimti rezoliuciją, kuri vadinosi „Dėl padėties Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje“. Štai kokios buvo jo pasekmės. O tie, kurie pasirašėme, tapome Tarybų valdžios priešais. Kurie nebuvo pasodinti į kalėjimą, buvo išmesti iš aukštųjų mokyklų, buvo užkirstas kelias kurti savo ateitį. Be A. Terlecko pasirašė Vladas Šakalys, Julius Sasnauskas, Jonas Volungevičius, Jonas ir Jadvyga Petkevičiai ir kiti.
Pasirašė daugiausia lietuviai, buvo keletas estų ir latvių, taip pat 10 rusų disidentų, tarp jų ir visame pasaulyje žinomas Nobelio premijos laureatas Andrejus Sacharovas, jo žmona Jelena Boner. Mums buvo labai svarbu, kad parėmė rusų disidentai, ypač A. Sacahrovas – tai, kad jis pripažino, jog Lietuva okupuota, ir reikalauja, kad ji turi būti laisva, buvo didelis įvykis.
O man tas parašas sukėlė daug problemų. Aš tuo metu buvau sovietinėje kariuomenėje. Bet man išeinant tarnauti susitarėme, kad jeigu bus protesto dokumentų dėl žmogaus teisių, visur gali dėti ir mano parašą. Ir jie padėjo. Tai mane saugumiečiai išsikvietė su keiksmažodžiais, o aš nesuprantu, kas vyksta, kuo aš juos įsiutinau. Saugumiečiai reikalauja kad atsisakyčiau savo parašo, o kokio parašo – man nesako.
Po savaitės aš gavau Juliaus Sasnausko laišką. Rašo, kad „labai džiugu matyti, kad po svariais dokumentais yra ir tavo pavardė“. Aš ir supratau, kad kažkokį svarbų dokumentą parengėme. Tik po kokio mėnesio per užsienio radiją išgirdau. Ir visus išvardino.
„Balsas.lt“: Kaip Jūs pats toks jaunas atsidūrėte kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę gretose? Juk ne paslaptis, kad dalis tėvų „dėl šventos ramybės“ vengė sakyti savo vaikams daugiau, negu būtinai reikia. Jūs, atrodo, labai anksti sužinojote tiesą. Kas Jums ją atvėrė?
Vytautas Bogušis: Nulėmė aplinkybės. Iš mokyklos aš buvau pašalintas. Man buvo 15 metų, kai draugai, kurie patarnavo bažnyčioje, pakvietė prisijungti. Man patiko. Aš patarnavau šv. Mikalojaus bažnyčioje, o ten zakristijonu dirbo buvęs politinis kalinys Viktoras Petkus. Susipažinau su juo, pradėjau domėtis istorija. O vėliau susipažinau su A. Terlecku, Kazimieru Vasiliausku, buvusiu politiniu kaliniu Jonu Volungevičiumi.
„Balsas.lt“: Helsinkio grupė, kurios nariu Jūs buvote. Ne vienas šiandien pasakytų, kad yra girdėjęs, jog ji įnešė savo indėlį į Lietuvos kovą už nepriklausomybę, bet ne daugiau. Kas buvo jos nariai, kokius tikslus jie kėlė ir ką nuveikė?
Vytautas Bogušis: Priminsiu, kad 1975 m. buvo pasirašytas Helsinkio baigiamasis aktas. Tai buvo ne konvencija, bet turėjo didelį politinį svorį – jį pasirašė 35 pasaulio valstybės. Be kitų dalykų, toje sutartyje buvo kalbama apie žmogaus teises, žodžio laisvę, sąžinės laisvę, žmogaus ir tautų apsisprendimo teisę. Vadovaujantis šiais kriterijais pirma Helsinkio grupė susiformavo Maskvoje, antra – Lietuvoje. Jos iniciatorius buvo V. Petkus. Taip pat dalyvavo rašytojas T. Venclova, A. Finkelšteinas ir O. Poškienė-Lukauskaitė. V.Petkus atsidūrė lagery, T. Venclova ir A. Finkelšteinas turėjo emigruoti, o garbaus amžiaus O. Poškienė-Lukauskaitė po kelių metų mirė.
Jie labai daug nuveikė kovodami už žmogaus teises. Jie kėlė globalius klausimus. Bet konkrečių klausimų irgi buvo. Tarkim, Pavolgio vokiečiai atvažiavo į Lietuvą, prisiregistravo Radviliškyje ir norėjo emigruoti į Vakarų Vokietiją. Jiems valdžia neleido. Bet migracija galima, žmogus turi teisę gyvent kur nori. Jie tokius, pavyzdžiui, rengė dokumentus, ir padėdavo žmonėms. Dėl tikėjimo laisvės, dėl žodžio laisvės kovojo ir gynė žmogaus teises.
1987-ieji A. Mickevičiaus kiemelyje: jeigu suims, tegul vaikai pamato
„Balsas.lt“: 1987-ieji. Tais metais Lietuvoje pirmą kartą viešai paminėtos Molotovo–Ribbentropo pakto metinės. Jeigu lyginsime su vos po metų vykusiais mitingais, jis pasirodys visai menkutis. Bet tie žmonės, susirinkę prie paminklo Adomui Mickevičiui Vilniuje, labai rizikavo. Juk turbūt niekam nebuvo paslaptis, kad tarp susirinkusiųjų yra ir SSRS saugumo darbuotojų, KGB agentų. Ir nežinia, kurie iš jų nutylės, o kurie parduos? Ar tuomet baimės jau nebuvo?
Vytautas Bogušis: Atvirai pasakysiu, 1979 m. padėt parašą po 45 pareiškimu ir reikalaut išvesti okupacinę kariuomenę reikėjo ryžto ir didvyriškumo. 1987 m., M. Gorbačiovo atšilimo laikais buvo truputį paprasčiau. Mes žinojome, kad galime būti sumušti, suimti. Aš specialiai vedžiausi du savo vaikus, vienam buvo 7 metai, kitam 5, ir žmona kartu ėjo. Sakau, „jeigu suims, tegul vaikai bent pamato“. Mano mama pyko, sakė, „kad pats eini, mat tave perkūnas, bet kam tu vaikus tampai“. Bet mes vis tiek vaikus nusivedėm.
Reikėjo pasauliui parodyti, kad Lietuva nesusitaikė su okupacija, kad Lietuva kovoja. Ir per tas 4-5 valandas mūsų skaičiavimu galėjo ateiti apie 3 tūkst. Žmonių: vieni ateidavo, kiti išeidavo. Ir mes pasiekėme rezonansą – sovietinė propaganda ir žiniasklaida, mus keikdama ir vadindama erkėmis ant sveiko visuomenės kūno, atplaišomis, mus visaip smerkdama, suteikė žmonėms daug informacijos. Ir drąsos.
Pavyzdžiui, aš tuo metu dirbau jaunimo teatre. Valdžia bandė spausti, kad mane pasmerktų, bet atvirkščiai viskas išėjo. Ir aktoriai, ir kiti buvo ne tik laisvi žmonės, bet jau turėjo drąsos nesitaikstyti. Jeigu jie būtų mane pasmerkę, tai mane būtų išmetę iš darbo. Bet jie manęs nepasmerkė.
Mes buvome, esame ir būsime
„Balsas.lt“: Prabėgo vos metai, ir 1988-sias į daugiatūkstantinius mitingus jau plūdo visa Lietuva. Baimės nebeliko. Gal kartais ir pagalvodavome, kad nežinia kaip čia bus, bet tai netrukdė visiems kartu skanduoti „Lietuva bus laisva“. Tai lūžio laikas? Kas nutiko per tuos metus, kad mes atsitiesėme? Gal jau pajutome, kad sovietinės tautų priespaudos mašinos dantys jau išlūžę?
Vytautas Bogušis: Jau viskas buvo pradėję judėti. Visa sovietinė imperija jau buvo pradėjusi braškėti. Rusų disidentai savo straipsniuose apie įvairias sovietines niekšybes mus lenkė. Mes dar truputį iš paskos ėjome. Tik kai įsijungė inteligentija, kuri konformistiškai anksčiau elgėsi, tai tautai ir įkvėpė drąsos, iki tol ji buvo užsislėpusi. Bet prisitaikyti ir išlikti natūralu visiems. Bet ir 1987 m. mitingas ledlaužio vaidmenį žmonių sąmonėje suvaidino.
„Balsas.lt“: Gal tokie drąsūs buvome todėl, kad dar nebuvome rugsėjo 28-osios, kuri taip pat siejama su slaptaisiais Molotovo– Ribbentropo protokolais „bananų“ paragavę?
Vytautas Bogušis: Rugpjūčio 23-sios mitingą organizavo Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, ir jam leidimą davė. O vadinamąjį „bananų balių“ organizavo Lietuvos laisvės lyga (LLL). Mitingą pradėjau aš, po to kalbėjo A. Terleckas. Po to jau pradėjo daužyti. LLL leidimų nedavė, o jie jų ir neprašė. Tai esminis skirtumas. Net buvo pasakyta sąjūdžio veikėjams, kad jie atokiau laikytųsi nuo radikalų nacionalistų.
O žmonės matyt jau ir anksčiau nebūtų dėl tokių veiksmų pabūgę. Čia jau buvo paskutinis imperinis atodūsis. Čia jie ir patyrė fiasko: išlėkė velniop R. Songaila (nuo 1987 m. gruodžio iki 1988 m. spalio LKP CK pirmasis sekretorius, faktinis Lietuvos TSR vadovas – red. past.), tuojau pat ir trispalvės atsirado. Viskas pasuko į kitą pusę.
Milijonai už rankų susikibusių žmonių – to pasaulis nebuvo matęs
Baltijos kelias (nuotr. Fotodiena.lt/Andriaus Petrulevičiaus)
„Balsas.lt“: Visai kitokia 1989-ųjų rugpjūčio 23-ioji. Tą vakarą gyvoje grandinėje, nusidriekusioje 600 km nuo Gedimino pilies bokšto Vilniuje per visas tris Baltijos valstybes iki pat Estijos sostinės Talino, dalyvavo per 2 mln. žmonių. Vien lietuvių buvo apie milijoną.
Vytautas Bogušis: Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai, simboliškai susikibę rankomis išreiškė Baltijos šalių norą būti laisvomis ir nepriklausomomis. Tokio įvykio pasaulis negalėjo nepastebėti, bet jo reakcija buvo santūri. Kas tai – nenoras pyktis su galinga valstybe, nesvarbu, kad jos kojos jau tik iš aptrupėjusio molio?
Be abejo, su šita karine mašina pasaulis skaitėsi, puikiai tai žinome. Didžiosios valstybės mums buvo gana abejingos, nes jos norėjo stabilumo. Prigeso M. Gorbačiovo dėka šaltasis karas, ir tarptautinė situacija jiems atrodė normalėjanti. Kas jiems tie 5-6 milijonai žmonių, kurie triukšmauja? Dar tarptautiniai įvykiai sumaišties įnešė – Artimųjų Rytų karai prasidėjo, ir visą dėmesį teko ten nukeipti.
Bet Baltijos kelias buvo moraliai labai skaistus. Toks taikaus pobūdžio pasipriešinimas keliant aukštus dvasinius kriterijus, negalėjo nepaveikti kai kurių valstybių – demokratinės visuomenės pradėjo reikalauti. Sureagavo PEN klubas, kitos organizacijos, intelektualai, kurie spaudė savo parlamentarus. Tada ir JAV atsirado senatorių, kongresmenų, ir vokiečių Bundestago narių, kurie mus palaikė, bet pradėjo tų šalių visuomenė.
1991-ųjų rugpjūtis: pučas Maskvoje ir Lietuvos likimas
„Balsas.lt“: Dažnai sakoma, kad būtent pučo Maskvoje baigtis lėmė, jog pasaulis, anksčiau atidžiai stebėjęs įvykius, suskubo pripažinti Baltijos valstybių nepriklausomybę. Kaip galėjo susiklostyti įvykiai Lietuvoje, jeigu Maskvoje pergalę būtų šventęs vadinamasis GKČP?
Vytautas Bogušis: Jeigu būtų atėję ortodoksai, konservatyvaus bolševikinio flango, net nėra ko prognozuoti: pasekmės būtų visiškai aiškios. Bet ir pusiau demokratiškai nusiteikę žmonės sakė „kalbėkime apie žmogaus teises, apie kokią nors konfederaciją, nes Lietuva viena neišsilaikys, ji neturi ekonominio pagrindo“. Ir Latvija, ir Estija.
Mums tai reikėjo įveikti, nes tokia motyvacija net Vakarams buvo pateikiama. Iš Vokietijos buvo atvažiavusi delegacija apie 1988-1989 m., ir jie sakė, kad Lietuvos nepriklausomybės siekis yra didžiausia kvailystė: „Jūs ekonomiškai neišsilaikysite“. Toks melo „ruporas“ visuomet buvo. Ačiū dievui, kad Maskvoje tas pučas įvyko ir žlugo. Tai pagrindinis dalykas, padėjęs pasaulyje mums įtvirtinti savo laisvę ir nepriklausomybę.
Didieji mitingai ir „dainuojanti revoliucija“: unikalu ir nepakartojama?
„Balsas.lt“: „Pavargę nuo nepriteklių, nusivylę dėl kai kurių valdžios atstovų padorumo stygiaus, pagaliau ir dėl to, kad „dainuojančiuos revoliucijos“ laikais nesusimąstėme, jog geriau gyvensime ne rytoj ar poryt, dabar jau nebūtume tokie susitelkę, tokie atsidavę vienam tikslui“, – tai nuomonė, kurią pastaruoju metu išgirstame dažnai. Kartais net sakoma, kad mes išgyvename tapatybės krizę.
Bet ar tikrai mumyse neliko tų jausmų, kurie ginė į priekį prieš gerus 20 metų? Ir ar susitelktume vėl visi į vieną tvirtą kumštį, vadinamą tauta, jeigu to prireiktų?
Vytautas Bogušis: Neduok dieve, kad būtų tokių istorijų kataklizmų, kokius mes šitiek kartų patyrėme. Bet aš įsitikinęs, kad žmonės yra labai patriotiškai nusiteikę. Aš įsitikinęs, kad žmonės susitelktų, kad ir jaunoji karta sąmoningai guldytų galvas už savo tėvynę.
Tradicinis tarptautinis bėgimas „Baltijos kelias 2011“ (nuotr. Fotodiena.lt/Dimitrijus Radlinskas)
Pesimizmo mašina sukasi, kažkam tai naudinga, bet 90 proc. Lietuvos žmonių padėtų galvas už savo vaikų, už savo tėvų, už visų žmonių ateitį, krašto nepriklausomybę.
Mums nereikia kasdien galvoti, ar gintų ar negintų. Mes gyvename normalų gyvenimą, o jeigu būtų kaip būtų – tada ir pamatysime. Bet aš įsitikinęs, kad žmonės elgtųsi taip, kaip elgėsi 1990, kaip elgėsi per sausio įvykius, kai saugojo parlamentą, televizijos bokštą. Tai labai aiškiai parodė ir reakcija į įvykius Austrijoje, kai ši šalis paleido įtariamąjį Sausio 13-osios byloje, buvusi KGB karininką M. Golovatovą. Ir dabar tas pats būtų. Aš tuo neabejoju.
Taip pat skaitykite:
Ar šiandien išlaikytumėme pilietiškumo testą?
