Dvidešimtmetė mergina dabar gyvena visavertį gyvenimą ir neleidžia, kad sveikatos problemos jai trukdytų daryti tai, ką nori. Klaudijai dar kūdikystėje buvo diagnozuota progerija, taip pat vadinama Hutchinson–Gilford progerijos sindromu.
Ši liga stipriai stabdo augimą ir sukelia ankstyvą senėjimą. Klaudija aiškina: „Progerija – tai liga, kuria sergantis žmogus sensta septynis kartus greičiau, nei įprasta, pavyzdžiui, man dabar yra dvidešimt metų, bet progerijos metais skaičiuojant man 140.
Pasireiškia visos problemos, dažnos senatvėje c kaulų ligos, širdies veiklos sutrikimai ir t.t. Paprastai progerija sergantys vaikai išgyvena iki 14 ar 15 metų – aš jau viršijau šią ribą.“
Klaudijos liga paveikia išvaizdą, todėl viešumoje žmonės į ją atkreipia dėmesį. Nors nepažįstamiesiems jos liga kelia smalsumą, šeima ir draugai labai ją palaiko.
Mergina sako: „Niekuomet nesijaučia kitokia, nei draugai ir kiti aplinkiniai, su manimi visi elgėsi taip pat, kaip ir su kitais. Net ir dabar, vaikštau gatvėmis ir žmonės dažnai sustoja į mane pasižiūrėti, kas nors komentuoja, nemažai žmonių prie manęs prieina ir klausia, kaip vadinasi mano liga ir kiek man metų.
Nenuostabu, būna tiek teigiamų, tiek neigiamų reakcijų.“ Klaudija neleidžia, kad jos liga trukdytų jai gyventi. Ji pastebi: „Progerija man neužkerta kelio ką nors daryti – gyvenu taip, lyg progerijos manyje nebūtų.
Gyvendama su progerija niekuomet nesusidūriau su ypatingais sunkumais – net kai pajudinu klubą ir jis išsineria dėl kaulų išretėjimo, man neskauda.
Gydymas visuomet duoda teigiamą poveikį, gydytojai po klubo sąnario persodinimo operacijos liepė man ilsėtis, bet aš apie tai net negalvojau – dažnai einu susitikti su draugais, šokti ir taip toliau.
Tuos laikotarpius, kurie turėjo būti sudėtingi, vertinau kaip didžias kovas, kurias labai sėkmingai laimėjau. Jaučiuosi labai gerai, niekas manęs nepalaužė, nepaisant liūdnų prognozių.“
Klaudija taip pat skiria laiko kitų progerija sergančių žmonių lankymui – šiuo metu visame pasaulyje šia liga serga 350 – 400 žmonių. Ji paaiškino: „Stengiuosi iki galo priimti savo ligą, ypač tada, kai einu į renginius su vaikais, turinčiais tą pačią patologiją, ir kai reikia važiuoti į ligoninę.
Turiu nuostabią šeimą ir daug labai gerų draugų, kurie visada mane palaiko.“ Ji tikisi, kad jos istorija padės kitiems sergantiems žmonėms pozityviau žiūrėti į savo diagnozes.
Ji pridūrė: „Mano draugai sako, kad esu didi kovotoja tokioje kovoje, kurios neįmanoma laimėti.
Žinoma, jau dabar esu laimėjusi, nes išgyvenau ilgiau, nei prognozuojama progerija sergantiems pacientams, todėl manau, kad žaidimą laimėjau ir planuoju nepasiduoti ir toliau.
Ši liga netrukdo nieko veikti, todėl turime neleisti, kad ji mus palaužtų.
Jei būsime priklausomi nuo ligos, niekuomet neįveiksime visų tų kliūčių, kurias sudaro progerija. Privalome mąstyti pozityviai ir gyventi taip, lyg progeriją naikintume patys.“
